laikmetis.lt
Prancūzijos ir Vokietijos nenorą padėti Ukrainai lemia galingesnės Lenkijos baimė, rašo Jacekas Karnowskis.
Prancūzijos ir Vokietijos reakcija Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu ir toliau nuvilia. Pagalba, kurią jie siunčia Ukrainos gynėjams, ateina per lėtai; jie nelinkę taikyti sankcijų; o gestai V. Putinui, tokie kaip nuolatiniai skambučiai, yra tiesiog gėdingi.
Daugelis jų pastangų padėti Ukrainai sukuria įspūdį, kad jie tyčia delsė ar tiesiog apsimetinėja padedantys kariaujančiai Ukrainai. Po pirminio nusivylimo dėl to, kad Ukraina kovoja pati ir tai daro efektyviai, Kijevas dabar spaudžiamas nusileisti Maskvai. Ukraina turėtų sutikti atiduoti trečdalį šalies, kad Paryžius ir Berlynas, taip pat Haga ir Roma būtų patenkinti.
Ar tai yra nenoras aukoti savo ekonominių interesų? Susirūpinimas dėl pigios rusiškos energijos? O gal tai kažkas kita? Tikiu, kad yra daugiau.
Iš esmės šis „žaidimas“, kurį stebime, liečia visą Vidurio ir Rytų Europos regioną – ypač Lenkiją. Kai kurios Vakarų šalys, gal nesąmoningai, bet nujaučia, kad Rusijos agresija pradėjo procesus, kurie ilgainiui objektyviai sustiprins Lenkiją – šalį, kuri ir taip jau per daug galinga kitų Vakarų šalių lūkesčiams, kuriuos jai kėlė 1990-aisiais.
Dabar yra galimybė sukurti nuolatinį Varšuvos ir Kijevo aljansą – aljansą, kuris potencialiai atsveria Vokietijos ir Prancūzijos ašį. Tai būtų aljansas, kuris, Ukrainai sėkmingai tapus ES nare, galėtų pakeisti žaidimo taisykles Europos bendrijoje.
Dabar yra galimybė sukurti nuolatinį Varšuvos ir Kijevo aljansą – aljansą, kuris potencialiai atsveria Vokietijos ir Prancūzijos ašį
Rusijos agresija prieš Ukrainą taip pat yra svarbus lūžis viso regiono psichologijoje ir savimonėje. Šalys, kurioms grasina Rusija, be Lenkijos ir Ukrainos, yra Baltijos valstybės, Rumunija ir Moldavija, kurios iš naujo apibrėžia savo poziciją, politiką ir interesus. Galima sakyti, kad jie seka Varšuvos pėdomis ir tampa vis ryžtingesni. Kad ir kaip norėtų Berlynas, grįžti prie senojo veikimo metodo tampa neįmanoma. Berlyno vadovybė ne tik negarantavo saugumo, bet netgi padidino tiesioginę grėsmę šio regiono šalims.
Karo Ukrainoje statymai yra milžiniški.
Jei Ukraina pralaimės, atsižvelgiant į Rusijos veiksmus okupuotose teritorijose, tuomet iškils grėsmė ne tik ukrainiečių valstybei, bet ir fiziniam jų tautos išlikimui. Tuomet ir Lenkijos bei kitų regiono šalių saugumui kils tiesioginė grėsmė.
Tuo tarpu Ukrainos triumfas gali baigtis istoriniu geopolitiniu lūžiu, kuris būtų labai naudingas Lenkijai. Lenkiją padėti Ukrainai privertė ne tik krikščioniškas solidarumas ir geraširdiškumas, bet ir šaltas politinis bei istorinis skaičiavimas. Kas to nemato, yra akli.
Rusijos besąlyginė kapituliacija – vienintelė išeitis dabartinėje situacijoje. Kitaip jos visuomenės apsivalymas net neprasidės. Užmuštų kareivių karstai šios visuomenės neprablaivins. Bet ir vadinamosios „vakarų” šalys turi suvokti, kad politika nėra žaidimas kitų tautų likimais ar finansinės naudos siekis iš baisiausiai apleistos Rusijos imperijos, o visuotinės tvarkos ir tautų saugumo įgyvendinimas. Jokių naujų „federacinių” supervalstybių kūrimas ES. Ir tai naudinga visoms tautoms ir visoms valstybėms.