Atgimus Lietuvai, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkas dr. Vytautas Kamantas ir LR Išeivijos instituto (Kauno VDU) mokslinis bendradarbis dr. Linas Saldukas matė, kad pasaulio išeivijos organizuoto pasipriešinimo okupacijai veikla yra ypač reikšminga Lietuvos istoriniams iškovojimams, todėl nusprendė, kad tai turi išlikti aprašyta atskiroje dokumentinėje apybraižoje, paneigiant 50 okupacijos metų režimo vestą propagandą, kai išeivija charakterizuota: išdavikų, šnipų ir banditų nacionalistų gauja, trukdanti Lietuvoje vystytis socializmui.
Apybraižai parašyti visas jėgas buvo suvienijęs dar gyvas senųjų Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių būrelis. Senukai man rodė savo asmeninius ir 1952-02-17 teisiškai įkurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) archyvus. Padedant VU archyvarėms ir VU mokslinės bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės pagalbos rūpesčiu 2004 m. apybraižos manuskriptas jau buvo pabaigtas – trūko tik aprašyti Lietuvos vienuolių atminimą, archyvuose atžymėtą prie pasakiško Keturių kantonų ežero istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, kur stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbohlio katalikių moterų vienuolynas.
Kunigo prof. Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno archyvuose tebesaugoma apie 500 lietuvaičių, iš Lietuvos atvykusių, varsčiusių šios Dievo palaimintos šventovės duris.
Tą Vėlinių rytą, pasiėmę kunigo prof. J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro Žano, kurio pavardė irgi įrašyta rekomendacijoje, automobilį ir riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po ratų purškė šaltą lietaus srovę, buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo – pianisto – klavyru atliekamas sudėtingas Bacho, Bramso ar Mocarto melodijas… Lyg pritardamos melodijoms, sodrią pakelių žolę, godžiai rupšnojo skambalais pasipuošusios šveicariškos siementaler karvės… Vėlinių rytas man priminė lietuvišką Vėlinių gedulą, lyg skolą pasimelsi už Tėvynės Seseris, kurios Alpių šalyje surado amžinąją Dievo prieglaudą…
Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščių puslapius.
Teisininko Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d. yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems pašaukimams įgyvendinti.
„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei…“, – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.
Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų atkeltais vartais. Theresianum rūmų tarpduryje draugiškai mus sutiko Vyresnioji sesuo Stephanie, su kuria iš anksto telefonu buvo numatytas mūsų susitikimas.
Vyresniosios vienuolyno Theresianum sesers Stephanie rūpesčiu gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5 d. – likusios kandidačių sąrašuose.
Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir 1938 m. – po keturias.
Sesuo Stephanie – lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. kunigu J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir lyg įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.
Pareikšti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišovė ir šveicaras Žanas. Jis – lietuvių bendruomenės dalyvis, ne kartą klausėsi išeivių pasakojimų ir baisėjosi sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais.
– Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti negu tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis negu pasipūtęs Sorbonos absolventas… – įsijautęs pasakojo Žanas.
Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.
Išgėrę vienuolių atneštą kavą, ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stephanie pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.
– Vienos lietuvės vienuolės kapas tikrai dar nesunaikintas, ir jūs pamatysite, – pasakė sesuo Stephanie.
Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, artėjančiai prie 10 milijonų gyventojų, įsispraudusiai tarp didžiulių kalnų visada trūksta laisvų žemės plotų mirusiems.
Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys… Taigi pagal Šv. Raštą į dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu Sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.
Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos.
– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba? – paklausė ji, o Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba – jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus Ženevoje gyvenančio išeivio N. Prielaidos sukauptus archyvus išverčia į vokiečių kalbą, o aš paskui išsiverčiu į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris – pagerbti mano Tautos istoriją…
Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau: tai buvo ryškiausia vienuolyno Asmenybė, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995-01-10 Ingenbholio St. Jozefo seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui.
Kaip gabiausia studentė perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti.
Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę.
Mums besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.
Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Mano Tautos seserys, kurios tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte užpildė Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.
Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.
Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.
***********************************
Iš išeivijos dienoraščių
Istorikės Johanos Vigos Čiplytės straipsnis („Lietuvos žinios“, 2018-01-26) vėl atgaivino Šveicarijos senosios kartos išeivių pasakojimus apie jų išgyventus sunkius pokario laikus. Daug prisiminimų užrašiau esant gyvai senajai kartai. Keletą sudėjau rengdama spaudai knygas: „Mylėsi Lietuvą iš tolo“, 2004, VU leidykla, „Alpių lietuviai“, 2005, „Solidarity“ leidykla; „Visada tolimi – niekada svetimi“, 2011, LRS leidykla. Šveicarijos išeivių pasakojimuose sutinkame daug nusipelniusių mūsų tautai ir valstybei asmenybių…
Dr. Vaclovas Dargužas, veterinarijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto garbės daktaras mano sudarytoje knygoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ pasakoja, kaip karo pabėgėliams pasiekusiems Šveicariją, pirmąją viltį išlikti suteikė diplomato E. Turausko suorganizuota vertinga pagalba:
…Atsiradome mūsų išsvajotame krašte. Vokietija karą pralaimėjo. Šveicarija buvo su laimėtojais ir džiaugsmingai sutiko taikos paskelbimą. Mes likome pralaimėtojų gretose ir jau gerai buvome pažinę laimėtojus. Pajautėme visą mūsų tautos nelaimę: netekome ne tik savo namų, bet ir teisės į juos grįžti. Mūsų sielose amžiams pasiliko sukrečiantys karo, o vėliau ir šiurpiausi pokario metų prisiminimai… Laisvajam pasauliui mes buvome nereikalingi. Mūsų, pabėgėlių, padėtis prilygo pajūrio išmestoms atliekoms… apšaukti nacių ir fašistų draugais, bendrininkais.( Pabėgėlių iš Sovietų sąjungos likimas radikaliai pasikeitė tik nuo Čekoslovakijos pasipriešinimo 1968 metais, kada ten į valdžią atėjo Dubčekas…)
Pirmomis dienomis Šveicarijoje mus, lietuvius, su kitais karo pabėgėliais patalpino apleisto šokolado fabriko salėse-cechuose. Šiame pastate buvo apie 900 įvairių tautų pabėgėlių. Miestelis vadinosi Schleitheimas, netoli Schafhauseno. Stovyklos teritoriją aptvėrė spygliuota viela. Prie įėjimo budėjo karinė sargyba. Suguldavome ankštomis eilėmis ant šiaudų, pasitiesę paklodes ir užsikloję antklodėmis… Maistas tuo metu Šveicarijoje buvo itin brangus ir normuotas, nes Šveicarija iš visų pusių buvo apsupta priešų. Nors pasibaigus karui pasiskelbė neutralia, tačiau visiškai to pasiekti negalėjo. Šveicarų valdžiai teko daryti nuolaidas: reikėjo vokiečiams parduoti ginklus, naktimis perleisti į Italiją vokiečių karinius dalinius.
Tuo tarpu, kai visa Europa buvo degėsių krūva, Šveicarija paliko nepaliesta. Bankų verslas klestėjo, žemomis kainomis buvo supirkta tūkstančiai tonų aukso, kurio kaina, karui pasibaigus, kelis kartus padidėjo. Karo nepaliestos išliko Šveicarijos gamybinės infrastruktūros bei chemijos, farmacijos, laikrodžių pramonė. Reikėjo ne tiek daug laiko, kad Šveicarija taptų turtingiausia šalis pasaulyje. Pabėgėlių stovykloje mes skaudžiai pajutome karo pasekmes. Maitinimas buvo blogas, pradėjome silpti… Pradžioje dar turėjome šiokių tokių atsargų, pasiimtų iš Lietuvos. Geriausia pagalba buvo lietuviški lašiniai. Stovykloje prabėgo 6 savaitės Rimtai susirūpinome tolimesniu likimu. Sušaukėme lietuvių, o apie kokius nors pasikeitimus niekas mūsų neinformavo. pabėgėlių susirinkimą ir nutarėme savo atstovus, gerai kalbančius vokiškai, siųsti į Berną, kur dar tebeveikė Lietuvos Pasiuntinybė.
Grupelės vadovu sutiko būti jėzuitas kunigas J. Borevičius. Tuo metu Berno Pasiuntinybėje dirbo Lietuvos diplomatas, teisininkas ir žurnalistas, buvęs Lietuvos mokslų akademijos narys Eduardas Turauskas. Naktį spygliuotoje užtvaroje iškirpome skylę ir savo „atstovus“ išleidome. Už tvoros bevaikščiojančių paprastai netikrindavo, galima buvo laisvai judėti po visą Šveicariją. „Pasiuntiniai“ sėkmingai Berne susirado diplomatą p. Turauską, buvo labai maloniai jo priimti, pavaišinti, išklausytos visos mūsų pabėgėlių bėdos… Diplomatas Turauskas tuojau susisiekė su Šveicarijos vyriausybės atstovais, ir po nepilnos savaitės mes visi buvome iškelti į kitas dvi pabėgėlių stovyklas: vakarinėje Šveicarijoje Cossonay ir į Mollendruzą, kur prasidėjo mūsų ūkio ir miško darbai už menką, tačiau mums labai reikalingą atlyginimą.
Dr. A. Kušlys ne kartą yra pasidalijęs atsiminimais, kaip pokario metais diplomatas E. Turauskas rūpinosi sudaryti sąrašus, kiek ir kokių pabėgėlių iš Lietuvos yra atsiradę Šveicarijoje. Tas darbas nebuvo lengvas, nes kiekvieną dieną pabėgėlių skaičius keitėsi, o be to, ne visi, pasiekę Šveicariją, išdrįsdavo apsiskelbti. Savo knygoje „Alpių lietuviai“ p.158–163 pateikiau E. Turausko sudarytą 1946 metų lietuvių pabėgėlių sąrašą. Jų tada E. Turauskas buvo suregistravęs 228 lietuvius. Sąraše kruopščiai surinktos ir surašytos apie kiekvieną lietuvį žinios: gimimo metai, iš kokio Lietuvos rajono atvyko. Ir kokia pabėgėlio profesija: pavyzdžiui: advokatas, dipl. ekonomistas, ūkininkas, dipl. agronomas, tarnautojas, karininkas, studentas, namų šeimininkė, kunigas, med. daktaras ir t. t.
Dr. A. Geručio dienoraščiuose yra aprašyta 1945 m. birželio 17-osios d. šventė, kada Ciuricho universitete suplevėsavo lietuviška trispalvė. E. Turausko, J. Šaulio rūpesčiu iš Amerikos lietuvių fondo buvo gautos lėšos studentams tęsti mokslus Ciuricho universitete. Šios šventės akcentu tapo lietuviškos vėliavos pašventinimas. Į šventę atvyko dr. Gerutis, dr. J. Šaulys, Turauskas su žmona Elena Turauskiene, kuri lietuviams buvo labai maloni ir draugiška Prancūzijoje gimusi lietuvaitė. Vėliavos pašventinime Mišias aukojo ir vėliavą pašventino kunigas jezuitas J. Borevičius, krikštatėviai buvo p. E. Turauskienė ir dr. J. Šaulys. Būsimi universiteto studentai prisiekė savo vėliavai, priklaupdami ir pabučiuodami tautos simbolį, Šis momentas labai sujaudino šventėje dalyvavusius svetimšalius…
Dr. A. Kušlys, dailininkė J. Katiliūtė, prof. G. Stanulis, dr. V. Dargužas savo karo pabėgėlių odisėjoje visada nepamiršdavo paminėti pabėgėliams talkinusį didelį geradarį, dabartiniu metu prieštaringai Lietuvos politikų vertinamą Lietuvos diplomatą pulkininką Kazį Škirpą. Dr. V. Dargužas pasakoja:
Pasiekę Vokietiją, mes būrelis pabėgėlių stengėmės patekti į Berlyną, kur Lietuvos Pasiuntinybėje Lietuvai atstovavo diplomatas Kazys Škirpa. Tai tas pats diplomatas , apie kurį po kelių dešimtmečių Šveicarijos diplomatas dr. A. Gerutis parašė knygą „Pulk. Kazys Škirpa –sukilimo inspiratorius“, Londonas, 1981m. Knygoje A. Gerutis perduoda tokius K. Škirpos žodžius: „Tauta, palikta be vyriausybės ( 1941 m. birželio dienomis), parodė daugiau nuovokos bei ryžto negu anų laikų vyriausybė bei karo vadovybė, Tuo tarpu, kai paskutiniame ministrų posėdyje 1940-ųjų metų birželio 14-15 d. dalyvavę generolai pareiškė, kad kariuomenė nesanti paruošta pasipriešinti įsibrovėliui, lygiai po metų sukilusi tauta ėjo ginti savo šventų teisių su tokiu pat pasiaukojimu bei užsidegimu, kaip ir 1918–1920-ųjų metų savanoriai…“
Diplomatas K. Škirpa parengė mūsų tolimesnei kelionei dokumentus su daugybe vokiškų antspaudų. Mūsų naujieji dokumentai rodė ne tik mūsų identitetą, bet ir mūsų specialybes, nors kai kurie iš mūsų buvome dar tik studentai. K. Škirpos patarimu nukeliavę į Pietų Vokietiją, Bavariją, su tokiais dokumentais galėjome gauti darbus pagal specialybę, nes vietiniai specialistai vyrai buvo fronte, ir mes pasirodėme Vokietijai labai reikalingi tarnautojai.
Knygnešių atmintis
Atsiverčiu 2020 m. plėšomo sieninio kalendoriaus gegužės 7 d. lapelį su įrašu: „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena“, tačiau nė eilutės šiai unikaliai tautos istorijai paaiškinti XXI a. gimusiems Lietuvos piliečiams. Įdomu, kiek jie žino apie keturiasdešimt metų trukusį caro įsakymą uždraudusį lietuvišką spaudą ir jos gelbėtojus: tautos pilkuosius didvyrius knygnešius? Juk LR partijų, besiveržiančių į Seimą, programose skirti dėmesio šios unikaliausios pasaulyje tautos istorijos atminimui išsaugoti jau 30 metų nėra. Nenustebtume, jeigu ne visi jaunieji Seimo nariai ką nors daugiau galėtų paaiškinti…
Uždraustos lietuviškos spaudos atgavimo (1904 m. gegužės 7 d.) paminėjimus savo šeimoje prisimenu jau daugybę metų. Sunku dabar atminti vaikystės metus, kai suvokiau tų minėjimų prasmę Lietuvos istorijoje, tačiau tikrai daug anksčiau negu kiti mano bendraamžiai.
Nors knygnešio vardas sovietinio režimo metais buvo sąmoningai ignoruojamas, tačiau, dėstydama literatūrą vidurinėje mokykloje, tą vardą sureikšmindavau. Niekas nebūtų privertęs išbraukti iš mano atminties senelio knygnešio Martyno Survilos nuopelnų išsaugoti lietuvišką raštą veikiant pavojingose lietuviškų knygų iš Prūsų į tėvynę gabenimo baruose.
Kai 1993 m. iš Orienburgo kalėjimo į Vilniaus genocido centrą buvo pargabenta mirties bausme nuteisto ir 1941 m. sušaudyto tėvo mokytojo Jono Survilos byla, pastebėjau, kad prie aktyvaus pasipriešinimo prieš sovietinę santvarką nusikalstamų faktų tėvo byloje buvo pabrėžiama antibolševikinė jo kilmė: „Pavojingo nacionalisto knygnešio sūnus.“ Vadinasi, ypatingas priešas.
Kiekvienais metais atvykusi atostogų į Lietuvą nueinu prie 1940 m. vasarą laikinosios sostinės Kauno karo muziejaus sodelyje pastatytos Knygnešių sienelės su 100-tu žymiausių Lietuvos knygnešių pavardėms, tarp kurių ir mano senelio Martyno Survilos pavardė. Įdomu, kad išlikusi sveika per pirmąją rusų ir per vokiečių okupaciją sienelė sunaikinta buvo tik… 1950 m. „Matyt, tuo laiku dar nedaug turėjome išdavikų kolaborantų“, – patvirtina ne vienas patriotas istorikas.
1989 m. Sąjūdžio mitingų įkvėptas skulptoriaus Juozo Rimšos sūnėnas inžinierius Aidas Rimša ėmėsi šventos pareigos Knygnešių sienelę atkurti, o LR archyvų departamento bibliotekos direktorius B. Kaluškevičius 1997 metais įsipareigojo parašyti knygą „Šimtas knygnešių. Džiaugiuosi, kad asmeninėmis lėšomis (1993 m.) įsteigta mano Knygnešio M. Survilos piniginė premija irgi tiems darbams gražiai pasitarnavo.
Knygos „Šimtas knygnešių“ autorius pasakoja, kaip mielai jam talkino rajonų ir Lietuvos miestelių kraštotyrininkai, archyvarai, bibliotekininkai, Respublikinė „Knygnešio“ draugija, vadovaujama aktyvaus knygnešio anūkės prof. Irenos Kubilienės.
Pakalbintas, kaip sekėsi atgaminti knygnešių likimus, B. Kaluškevičius pasakoja: „…apie keletą sienelėje įrašytų knygnešių beveik nieko nebuvo žinoma… dalis jų ištremtų caro, o vėliau sovietiniais laikais į Sibirą, ten ir baigė savąjį gyvenimo kelią…“
Apie knygnešius, daraktorius iš įvairių šaltinių rinko Vaclovas Biržiška, Petras Ruseckas, Vladas Nagius-Nagevičius. Daugelis sienelėje įamžintų knygnešių: J. Bielinis, M. Valančius, V. Kudirka, F. Bortkevičienė buvo žmonių atmintyje dar gyvi. Tačiau apie kai kuriuos žinios šykščios, o enciklopedijų duomenys neretai klaidingi. Sienelėje buvo pasistengta parinkti įvairių visuomenės sluoksnių, išsilavinimo, profesijų žmones, kurie turėjo atstovauti visoms Lietuvos vietovėms.
B. Kaluškevičius tikslas buvo apie kiekvieną knygnešį papasakoti kiek galima išsamiau, kad ateinančioji Lietuvos patriotų karta žinotų savo tautos istoriją.
Baimė būti caro žandarų persekiojamiems, nuteistiems mirties bausme, kankinamiems caro kalėjimuose nedavė ramybės nė vienam iš knygnešių. Rūpestis, kad daugelio jų didelės šeimos liks be maitintojo, jiems grės baisi caro, o vėliau sovietinio režimo neapykanta, užkertanti kelius į geresnę ateitį. Tokios neapykantos svorį pajutau savo likimu, nes sovietmečiu patirtos skriaudos lyg įdagai sieloje persekios iki mirties…
Paminklas knygnešiams, atgimus Lietuvai, atstatytas. Senosios lietuvių poezijos tomuose išlikęs ir Petro Vaičiūno eilėraštis sukurtas specialiai Knygnešių sienelės didvyriams: „…kurie knygomis gynė nuo caro Tėvynę…“
Pasidomiu į LR Seimą rudenį kandidatuojančių partijų programomis ir netyčia akys užkliūva už vienos, kur įrašyta: „…kad būtų atnaujinami Tautos istoriniai iškovojimai…“
Vadinasi, viltis ateičiai graži: LR Vyriausybė nebus pakanti pagal Kremliaus ideologines schemas dirbantiems „naujiesiems kolaborantams“, dar vis mėginantiems ištrinti jiems nepatinkančius tautos istorijos puslapius tiek Lietuvoje, tiek Pasaulio lietuvių (iš Lietuvos išvykusių emigrantų) bendruomenėje.
****************************
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1919–1921 metų savanoriams rašė: „Reikia žinoti viena! Laisvę ir nepriklausomybę savo kraštui galima iškovoti ginklu, bet… (ją) išlaikyti tegali tik kultūringi, šviesūs ir išmintingi žmonės.“
Kur šiandien tokių šviesių patriotų, kokia buvo ir senoji išeivijos karta, ieškoti?
2020 metų rugsėjo 16 dieną posėdžiavusi Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisija žarstė vieni kitiems padėkas „už Tėvynei atliktus milžiniškus darbus“, kurių nė vieno konkrečiai taip ir neįvardijo… Apie PLB emigrantų konkrečius „milžiniškus“ darbus Tėvynei taip ir liko neužsiminta, nes jų nėra. O jei yra, kodėl nepaminėta nė viena nusipelniusio emigranto, Lietuvai paaukojusio finansinę, kultūrinę ar mokslinę paramą, pavardė?
Negali būti blogiau, kai PLP valdybos veikla tebekvepia senuoju sovietiniu tamsumu, politinių slinkčių Tėvynės likimo vingiuose neišmanymu, nevertinimu ir tautine išdavyste. Ypač į akis krinta iš naujų emigrantų išmesti senosios išeivijos pasiekimai politinės laisvės ir lietuviškos kultūros vertinime. Kodėl netęsiamas išeivijos įdirbis lietuviškos kultūros puoselėjimo baruose Vakarų Europoje ir pasaulyje? Kodėl niekur neminimi asmenys, 50 okupacijos metų kūrę Tautos istoriją užsienyje ir nesivadovaujama jų giliai patriotišku pavyzdžiu?
Tautos istoriją kuria asmenybės, o kur jos pasislėpusios šiandien?
Kodėl niekada nepaminimos ir nepagerbiamos Mamos, užsieniuose išmokiusios savo vaikus be jokių kaštų gražiai kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai? Išeiviai tėvai net neįsivaizdavo, kad galėtų nemokyti savo vaikų Motinos kalbos, kuri vienintelė stipriai susieja kūdikio žodžius su jausmais, o jausmai būtini išauginti tikrą Žmogų. Lietuviškas mokyklėles steigė ir finansavo patys tėvai. Mokymo būdais ir patirtimi dalinosi tie, kuriems svetimoje aplinkoje sekėsi gerai išmokyti savo atžalas lietuviškai.
O štai 21-ojo amžiaus pirmame dešimtmetyje užsienyje gyvenančių vaikų mokymo vairą išdidžiai perėmė mama, kuri nė žodžio neišmokė savo sūnų lietuviškai, su jais nuo gimimo kalbėjo angliškai, o mokyklėlių išlaikymui išsireikalavo, kad apmokėtų Lietuva iš savo vargano biudžeto…
Kur pasislėpusios pavardės dabartinių turtingų emigrantų ir už milijonierių sėkmingai ištekėjusių lietuvaičių panelių, suteikusių konkrečią finansinę paramą Lietuvos senelių, invalidų, našlaičių vaikų namams, daugiavaikėms šeimoms, vienišoms našlėms motinoms? Kur tie šių dienų emigrantai / geradariai didvyriai?
Kodėl PLB veikloje viskas nukreipta į savo pačių pagarsinimus aukštame lygyje: pvz., kodėl LR Konstitucijos ir Vyriausybės pirmenybę spręsti lietuviškos pilietybės klausimus PLB prisiskiria sau!?.
J. Survilaitės knygoje „Paralelės“ (2020) Jungtinių Amerikos Valstijų išeivė, įžymaus išeivijos lietuvių Poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė nuogąstauja: „Taip norėtųsi, kad naujoji karta susidomėtų senosios išeivijos veikla, bet kaip tai padaryti – yra didelis iššūkis.“
PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkė, taip pat ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkė Jūratė Caspersen, komentuodama (2016-07-17) žurnalisto teiginį, kad apie ŠLB jis nėra nieko girdėjęs, nesugebėjo paminėti apie Šveicarijos išeivijos veiklą parašytų jau keturių reikšmingų dokumentinių knygų, plačiai atskleidžiančių Šveicarijos išeivijos veiklos pasiekimus Lietuvos okupacijos metais ir milžinišką, labai konkrečiais darbais išreikštą išeivijos paramą atsikuriant Lietuvai.
Kuo LR Spaudos, radijo ir televizijos rėmino fondo lėšomis (2018–2020) paremta, ŠLB surengta mėgėjiškų fotografijų paroda „Mes ir Jie“ stengiasi nustebinti Lietuvos gyventojus? Joje irgi neišliks nė vieno Tautai nusipelniusio išeivijos tautiečio ir nė vieno Tautos geradario emigranto vardo. Galima įsivaizduoti, kaip tokio primityvumo parodą-dovaną Lietuvai priėmė ne vienas talentingas Vilniaus ar Kauno LR fotografijos sąjungos tarptautiniais apdovanojimais įvertintas fotomenininkas, ką jis pamatė ir ką išgirdo iš ne tik primityvaus, bet ir politiškai klaidingo vadovės paaiškinimo?
Lietuviškos kultūros metraščiai saugo užrašytus pavyzdžius, kaip mūsų senoji menininkų karta stengėsi, kad prieškariu pasiektas vakarietiškos kultūros lygis nepražūtų sovietinės ideologijos gniaužtuose. Štai poetas Eduardas Mieželaitis giliais sovietinio režimo laikais išdrįso pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kampanijos (1958) prieš Joną Aistį ir Bernardą Brazdžionį, drąsiai pasakydamas: „Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai“. Nesvarbu, kokia jų ideologija… Apie nuo režimo pasitraukusius lietuvių rašytojus poetas M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos tautinės literatūros pagrindėjus, patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus. Sigitas Geda prisimena, kaip 1949 metų gegužės 13 dieną tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažiavime E. Mieželaitis, svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada mokėsi iš B. Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio (J. Aisčio) ir kt., nes jie gerai žinojo prancūzų – Verlaino, Baudelairo (Baudelaire), Malarmo (Mallarme) ir Paulo Valerio (Paul Valery) – kūrybą…
Talentingieji mūsų Tautos rašytojai užsienyje gelbėjo prieškarinį Tautos literatūrinį kraitį. Šių asmenybių vardai neturi būti ištrinti iš bendrosios Tautos istorijos. Štai keli pavyzdžiai.
„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“ – rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir Jonu M. Laurinaičiu išleisdami „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir S. Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963). Tik nugriaudėjus paskutinėms Antrojo pasaulinio karo salvėms, pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė Alfonso Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo pastangomis tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“. Jame publikuoti 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai. Kasmet pasirodydavo lietuvių autorių kūriniai: 1946 metais – Antano Škėmos „Svetimame krašte“, 1946 metais – Mariaus Katiliškio „Feljetonai“, 1946 metais – Jono Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“, 1947 metais – Liudo Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“, 1948 metais – Pulgio Andriušio „Siela lagamine“, 1949 metais (JAV) – Nelės Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems autoriams 1950 metais paskirti vakarietiški apdovanojimai…
Kokiais „pasiekimais“ po 30 atgimusios Lietuvos metų šiandien mus siekia nudžiuginti dabartinė PLB valdyba? Kultūros komisijos sukurtas katalogas „Egzodika, arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“, išleistas Lietuvių Fondo lėšomis 2019-ųjų gegužę, išėjo primityvus, kaip neatsakingai, neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50 metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos pasaulinio lygio rašytojų – vadintų ir tebevadinamų Tautos autoritetais.
Tenka nubraukti ašarą, pasklaidžius tokį katalogą – „šedevrą“…
„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5–6 dešimtmečius iki šių dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus skirtumus (pvz., Vitalija Bogutaitė gimusi 1934 metais, o M. Blekas (Black) gimęs 1982 metais). „Traukinyje“ susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik kelis žinomus tikrus rašytojus) vardai ir veidai. Kodėl LR Rašytojų sąjungos taryba, kelianti aukštus reikalavimus stojantiems į LRS, leidžia taip grubiai peržengti „Egzodikos“ autorei įgaliojimus ir jokį rašytoją padaryti ir paskelbti pasauliniu Lietuvos rašytoju?
Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.“ Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nuveikė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai (norintiems plačiau susipažinti – straipsnis 2019 metų birželio mėnesio „Bernardinuose“).
Pagalvokime, kaip turėtume puoselėti išeivių dr. Bronio Nainio, dr. Vytauto Kamanto, senųjų išeivijos grandų – buvusių PLB valdybų pirmininkų – sumanymus, subrandintus jų mokslinėse knygose, nes dabartinės PLB valdybos veiklos žemumos visiems seniai gerklėje stringa.
Gyventi svetimoje šalyje ir priklausyti lietuvių bendruomenei yra išskirtinis jausmas. Gražu, kai susikalbama bendru Tėvynės balsu, kai gyvenama taikoje su Dievu ir Žmogumi, o vadovo žvilgsnis nukreiptas ne į savęs garsinimą, o branginantis lietuviškus papročius, įsiklausantis į kiekvieno svetimoje šalyje apsigyvenusio tautiečio balsą.
Tik įgimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus-Piliečio „dvasinės būties laipsnį, kuris yra atvirkščiai proporcingas materijos kiekiui“, – sakė visų gerbiamas kunigas Vaclovas Aliulis.
***********************
Janina Survilaitė: Kai pasaulio galingieji savo istorijos puslapius atverčia…
2021-06-13 „Bičiulystė“
Esu rašiusi, kad politiškai reikšminga istoriko publicisto J. Brazausko knyga „Šveicarų ir Lietuvių pėdsakais“ (2020) dar kartą patvirtina, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 1952-02-17d. teisinio įkūrimo procesą išeiviai iki mirties laikė svarbiausiu ir reikalingiausiu procesu, nes tik griežtai laikydamiesi tarptautinės konvencijos įstatymų, galėjo siekti aiškių politinių tikslų, – pasijausti okupuotos Lietuvos alternatyvia diplomatijos atstovybe Laisvajame pasaulyje, tvirtai atsistojant vietoje sovietų sunaikintos įžvalgios ir išmintingos Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje. Šiandien, JAV prezidento J. Baideno susitikimo su Rusijos prezidentu V. Putinu Ženevoje išvakarėse (2021-06-16), norisi priminti, kokią jaudinančią įtampą kovose prieš Tėvynės okupaciją teko pergyventi senajai Šveicarijos išeivijai, besiruošiančiai sutikti JAV R. Reigano ir M. Gorbačiovo susitikimą Ženevoje 1985 lapkrityje. Praėjo 35 metai, nė vieno ŠLB įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe, didžiausiu jų kovų Atminimo turtu liko išsaugotų archyvarų faktai.
1985 m. JAV prezidento R. Reigano (Reagan) susitikimo su Sovietų sąjungos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje proga ŠLB valdyba parašė memorandumą Šveicarijos (CH) vyriausybei. Jame buvo rašoma:
„…Šveicarijos lietuvių Bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų susitikimo proga, prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą.“
1985 lapkričio 26 dienos rašte iš Šveicarijos sostinės Berno Šveicarijos vyriausybės 1-ojo Politinio skyriaus vadovas F. Pianca ŠLB valdybos pirmininkui N. Prielaidai atsakė:
Pone Pirmininke, Departamento šefo prašomi, mes patvirtiname gavę Jūsų ŠLB atsišaukimą (memorandumą) į Šveicarijos vyriausybę Reigano – Gorbačiovo susitikimo Ženevoje proga. Šveicarų vyriausybė dažnais atvejais yra patvirtinusi, kokią vertę ji teikia asmens ir tautų laisvei. Kaip jūs konstatuojate savo memorandume, Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir ateityje. Savo pokalbiuose su generaliniu Sekretoriumi Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos Prezidentas nepraleido progos priminti glaudaus ir nepertraukiamo ryšio, kuris egzistuoja tarp laisvės ir Tarptautinio saugumo garantijų. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mūsų pagarbos Pareiškimą.“ (Rašto originalo prancūzų kalba kopija yra J. S. knygoje „Alpių lietuviai“, p.168.)
Galima įsivaizduoti, kokį džiaugsmą lietuviams suteikė Šveicarijos vyriausybės raštas! ŠLB valdyba tuojau pat nusiuntė padėką Šveicarijos vyriausybei. Kovingai ŠLB atviras politinės tiesos pripažinimas suteikė jėgų tęsti toliau savo kovą dėl Lietuvos okupacijos padarinių.
1986 m. įvyko saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Berno Bristol viešbutyje, kur išeivijos rūpesčiu buvo atidarytas Baltijos informacijos biuras. Jame buvo pateikta reikiama informacija apie Pabaltijo piliečių teisių pažeidimus. VLIK-o pirmininkas dr. K. Bobelis atskrido iš Amerikos su pluoštu kruopščiai paruoštos informacinės dokumentacijos, kurią sėkmingai pristatė konferencijos dalyviams ir dalyvavusiems pasaulio žurnalistams. Biure apsilankęs Prancūzijos Žmogaus teisių ministras Claude Maluret, išklausė N. Prielaidos padėkos žodžius už tai, kad Prancūzija de jure nepripažįsta Pabaltijo kraštų okupacijos. Savo ruožtu ministras užtikrino, kad jo ir jo delegacijos tikslas bus visada ginti pavergtąsias tautas, ypač esančias sovietų „globoje“.
Konferencijoje Tarptautinis Rezidencijos komitetas su tuo metu konferencijoje dalyvavusiais sovietų disidentais opozicionieriais: Jurij Orlovu, Leonid Pliousch, Yonesko, Cohen Bendid, aktorium Yves Montand Berne Burgerhaus viešbutyje suorganizavo spaudos konferenciją. Gyvi liudininkai informavo visuomenę, kaip pažeidžiamos žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje ir pritraukė nemažai žurnalistų iš įvairių pasaulio TV stočių. Kita konferencija buvo surengta ŠLB valdybos iniciatyva su Lietuvos informacijos centru ir Pasaulio ukrainiečių kongresu, skirta lietuvių ir ukrainiečių Helsinkio grupių įsteigimo dešimties metų sukakčiai paminėti. Daslyvavo T. Venclova. Jurij Orlav, Leonid Pliousch. Nadia Svitlychna ir kiti. Jų problemas, nusileidusi sovietų spaudimui, Jungtinių tautų konferencija svarstė už uždarų durų… Numatyti paskelbti bendri komunikatai, sovietams spaudžiant, nebuvo pakelbti…
1986 m. Jungtinių tautų organizacijos (JTO) Ženevoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijos 42-joje sesijoje ŠLB valdybos pastangomis buvo iškelta Pabaltijo tautų intensyvaus rusifikavimo ir susisiekimo su užsieniu varžymo politika: kunigo J. Zdebskio nužudymas, žurnalistų B. Gajausko, G. Iešmanto, L. Borodino persekiojimas, vyskupo J. Steponavičiaus nepelnyta 25-erių metų tremtis iš savo diecezijos dėl nesutikimo pataikauti okupantui. Lietuvoje, kur 87 procentai katalikų, uždrausta religinė spauda. Lietuviams draudžiami ryšiai su užsieniu…
Po šios konferencijos Sovietų Sąjunga privertė Vakarų valstybes priimti jų reikalavimą, kad visi JTO konferencijos posėdžiai ateityje vyktų tik už uždarų durų, nedalyvaujant jokiems spaudos atstovams..
ŠLB nariai rankų nenuleido: tais pačiais metais Italijoje Religinių studijų savaitėje, ŠLB valdyba parengė dvi rezoliucijas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo: vieną – Italijos ministrų Tarybai, kitą -Europos Parlamentui Strazbūre, o po mėnesio ŠLB kartu su kitomis Europos Lietuvių bendruomenėmis paruošė ir įteikė Memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo Vienos konferencijai…
1987 m. JTO Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-je sesijoje ŠLB akredituotam „Pasaulio lietuvio“ korespondentui N. Prielaidai, kuris buvo įgijęs teisę užsirašyti į JTO tribūną pasisakymui, pavyko į savo vietą „prastumti“ į tribūną rusų disidentą J. Orlovą, kalėjusį Permės lageryje su lietuviu V. Petkumi. Orlovui įlipus į tribūną, Sovietų Sąjungos delegacija „in corpore“ apleido konferencijų salę, o likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė Orlovui kalbėti…
ŠLB išeivijos archyvai liudija, kaip nuolat mažus pasiekimus keitė dideli nusivylimai, nes sovietai kėlė vis žiauresnius reikalavimus, skleidė melagingą dezinformaciją, todėl perskaičiusi „Pasaulio lietuvio“ žurnale N. Prielaidos straipsnius, pamačiau, kaip dažnai jam tekdavo savo straipsnius užbaigti liūdnomis žiniomis:
„Konferencija pasibaigė, nesužadinusi didelio susidomėjimo spaudoje, kur kasmet pasikartojanti scena pradeda sukelti visišką indiferenciją, nes žinoma iš anksto, kad jei ir bus priimta kokia rezoliucija – vargu, ar ji bus pritaikyta. Bet vis tiek kiekviena konferencija lieka mums kaip tribūna, kur mes dar galime viešai kelti mūsų tautos klausimą. Štai JAV ambasados rūmuose, aiškindami savo problemas, išgirdome JAV delegato p. Shifter žodžius: „Mūsų nereikia įtikinėti jūsų klausimo teisingumu ir jūsų kovos dvasios noru atgauti prarastą laisvę, mes jau čia esame nuo pat pradžios. Reikia stengtis įtikinti ir kitas delegacijas…“
Tai buvo nepaprastai brangus padrąsinimo žodis mūsų veiklai – ir nors ir ne šį kartą, nors ir ne ateinantį kartą, nors ir nežinia kuomet, bet niekada nereikia nustoti siekti, kad būtų nuolat kalbama apie Pabaltijo kraštus, apie okupaciją ir persekiojimus.“ („Pasaulio lietuvis“, 1984 Nr.6-7)
