PLP-nės valdybos veikla – ne kas kita, kaip buvusio režimo tamsumų šešėliai ir politinis išeivijos veiklos visiškas nuvertinimas paskutinį 21-jo amž. dešimtmetį, vadovaujant Daliai Henkei ir Jūratei Caspersen, kurios nuo gimimo iš savo idėjinių komunistų tėvelių girdėjo tik Lenino lopšines, todėl visą pasaulio lietuvių išeivių veiklą sugebėjo paversti Lietuvos valstybės išdavyste…
Jų pastangomis išmestas senosios išeivijos laisvės siekių ir lietuviškos kultūros vertinimas, neminimi asmenys 50 okupacijos metų kūrę Tautos istoriją užsienyje, išniekinti jų užsienyje sukurtos kovos prieš okupaciją tautinės ištikimybės pavyzdžiai, tuo tarpu, kai Tautos istoriją kūrė elitinės talentingos Tautos asmenybės…
Abi PLBnės valdybos vadovės savo veiklą iki šiol orientuoja į savo pačių pagarsinimą. Štai J. Survilaitės knygoje „PARALELĖS”, 2020 JAV išeivė, Poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė nuogąstauja: „Taip norėtųsi, kad naujoji karta susidomėtų senosios išeivijos veikla, bet kaip tai padaryti – yra didelis iššūkis.”
Karo pabėgėlių karta sukūrusi tarptautinės konvencijos įstatymais patvirtintą lietuvių ŠLB-nę, ir perėmusi tęsti režimo sunaikintos Lietuvos diplomatijos veiklą ir Vakarų Europoje, aktyviai 50 metų vykdė Lietuvos išsivaduojamąją kovą nuo rusų okupacijos.
Kur dingo visi IŠEIVIJOS ištikimybės Tėvynei Ženklai?
(ŠLB-nė kasmet kreipdavosi į JT organizaciją, organizavo įvairius demaršus Vakarų Europos sostinėse ir prie JAV kongreso rūmų; 1982 m. organizavo reikšmingą Europos Žmogaus teisių ir laisvo apsisprendimo konferenciją Liucernoje: „Rusifikacija ir kolonizacija Sovietų Sąjungoje”, – vis renginiai sušaukdavo tūkstančius politiškai aktyvių dalyvių; 1985-11-26d. ŠLB-nės valdyba oficialiai įteiktė RAŠTĄ Reigano-Garbačiovo susitikime Ženevoje, ir gavo CH politinio biuro atsakymą:”…Šveicarija nepripažįsta Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą… (žr „Alpių lietuviai.Alpenlitauer” 168 psl.)”
Kai tapau ŠLB-nės valdybos pirmininke (1999-2006) svarbiausius savo istorinės veiklos faktus išeivija sudėjo į J. Survilaitės parengtą domumentinę apybraižą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer” Solidarity leidykla, 2005m, tačiau naujai ŠLB-nės vairą perėmusiai J. Caspersen Jablonskytei išeivijos veiklos pasiekimai neatitiko jos komsekretorės kolaboravimo veiklos buvusio režimo užmojų.
Knyga-apybraiža privalėjo dingti iš viso naujų emigrantų akiračio…
2017m. kultūros komisijos pirmininkė J.Caspersen į žurnalisto pasakymą, kad apie ŠLB-nės išeivijos veiklą jis nėra nieko girdėjęs, nenorėjo paminėti nė vienos knygos iš apie Šveicarijos išeivijos veiklą parašytų keliolikos dokumentinių knygų.
Visoje Lietuvoje garsiai išplatintoje LR TV rėmino fondo lėšomis (2018-2020) mėgėjiškų fotografijų parodoje „MES” ir „JIE” nepaminėtas nė vienas nusipelniusio išeivijos tautiečio vardas.
M. Martinaitis apie išeivius atsiliepdavo kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus pasaulyje. E. Mieželaitis svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, drąsiai teisinosi, kad visada mokėsi iš Brazdžionio, Kostu-Aleksandriškio ir kt., nes jie gerai žinojo prancūzų: Verlaino. Baudelaire, Mallarme, Paul Valery kūrybą…
Talentingieji mūsų Tautos rašytojai užsienyje gelbėjo prieškarinį brandų Tautos meninį literatūrinį kraitį”, jį toliau augino ir brandino…
„Mes nesame vergų tauta,branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“- rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963).
O štai kūrinys „Egzodika arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“, Lietuvių Fondo lėšomis išleistas 2019-jų gegužyje išėjo kaip neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50-tyje metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusio Tautos autoriteto asmenybių.
Išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus JUOZO SKIRIAUS knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.”. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nuveikė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai.(žr. 2019 birželis „Bernardinai“).
Gyventi svetimoje šalyje ir priklausyti Lietuvių Bendruomenei yra išskirtinis jausmas ir noras susikalbėti bendru Tėvynės balsu, gyventi taikoje su Dievu ir Žmogumi, o vadovo žvilgsnis nukreiptas ne į savęs garsinimą, o branginantis kiekvieno svetimoje šalyje apsigyvenusio tautiečio balsą. Asmens reputacijos naikinimas, susidorojant su istorinės išeivijos pasiekimais – apgailėtinas. Tendencingas PLB kultūros komisijos elgesys neatitinka tautinės etikos reikalavimų, o naikinamas globalizmo purve.
Nedovanotina, kai nevertinama išeivijos kūryba: moksliai darbai, pažangi vakarietiška beletristika, kai įžūliai paneigiami teisiniai istoriniai kultūros politikos faktai, įkuriant Lietuvių bendruomenes užsienyje?
Čia reikėtų pavydėti latviams, kurie turi ir drąsos, ir gebėjimų greitai ir be triukšmo ginčų spręsti istorijos ir kultūrinio palikimo klausimus, neišniekinant ir IŠEIVIJĄ.
Kodėl nemato LR vyriausybė, kai pasaulinės lietuvių literatūros brangintojai priversti veikti priešingoje PLB-nės „globalios kultūros” idėjų reklamavimo atmosferoje, likti nuolat buvusių kolaborantų šmeižiami ir pribaigiami… Tą savo kailiu patyriau aš, siekdama, kad Šveicarijos išeivijos istorijoje neliktų piktybiškos nedovanotinos politinės klaidos…
Kodėl geriau ir teisingiau suprantantys tautinės kultūros tragizmą nuolat gauname perspėjimus, kad privalome garsinti tik dabartinių emigrantų „laimėjimus ir pasiekimus”, jų bereikšmius prokomunistinių veikėjų „globalizmo idėjų” pabangavimus…
…Turiu Lietuvos meno kūrėjos statusą, ir iki mirties liksiu ištikima išsivadavimo išeivijos kovų už laisvę vaizduotoja. Kaip lietuvių literatūros filologė 25 metus režime dėsčiau Lietuvių kalbą, žinau, kad režime vidurinių mokyklų programose išeivijos kūrybos nebuvo, nes išeivija nešiojo Tėvynės priešų ir išdavikų vardus.
Režimo metais mano šeimos dinastijos antikomunistinė veikla neleido man parašyti nė vienos patriotinės knygos, todėl pirmoji knyga pasirodė gyvenant Šveicarijoje (1997m. Vilniaus universiteto docento Viliaus Užtupo leidykloje)” Degėsių gėlės”.
Toliau kūryboje yra nuo režimo į Vakarus pasitraukusio Lietuvių Tautos elito už geležinės uždangos kovų atspindys. Nuo 1988-jų išeivija kartu su išsivadavimo kovai pakilusiu Lietuvos Sąjūdžiu Tautos Vertybių Ženklą gerai žinojo. Einant atkurtos Lietuvos keliu tolyn, tos VERTYBĖS pamažu nustojo būti Tautos avangardu, paskui kurį būtume įkvėpti veržtis į gerovės valstybės pamatų nuolatinį stiprinimą…
… Svetimoje šalyje Tautos rašytojui būtina nešiotis Tėvynės VAIZDĄ ir TEKSTĄ. Tai mūsų širdžių talismanas ir testamentas…
Tėvynės vaizdai neišblunka, atsiveria viso pasaulio dimensijoje, turi graudžiai lyriškų lietuviškų žūtbūtinių kovų melodijų skambesį, estetinę vaizdinę išraišką, formą ir gilų lietuviškų likimų turinį, kuris turi būti įrašytas į Lietuvos rašytojų kūrybos sąrašus…
Turime džiaugtis, kad Vakarų pasaulio filosofai ir literatūros kritikai įvertino privertinai Tėvynę palikusios išeivijos kūrybą, jos Antrojo pasaulinio karo tragizmą, egzistencializmą, pastebėjo modernistinio meno pakraipas.
Tik įgimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus –Piliečio “dvasinės būties laipsnį, kuris yra atvirkščiai proporcingas MATERIJOS kiekiui”,- sakė visų gerbiamas kunigas Vaclovas Aliulis.
LR vyriausybei ir UR ministrui p. Gabrieliui Lansbergiui vienintelis klausimas:
KAIP ILGAI PLB-nės VALDYBOJE TĘSIS IŠEIVIJOS VEIKLOS OKUPACIJOS METAIS PAŽEMINIMAS IR IŠTRYNIMAS IŠ BENDROSIOS LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIŲ?
Taip, iš tiesų nebėra jums, Janina Survilaite, Šveicarijoje su kuo pasikalbėti „Tėvynės balsu”. Tai gal tada nustokite mėtytis purvais, šmeištais ir niekinimais. Juk ne šiaip sau bendruomenė atsiribojo nuo buvusios savo pirmininkės.