Švęsdama Raseinių 770-ąjį Jubiliejų džiaugiuosi, kad trys mano šeimos kartos mokėmės senojoje Raseinių mokykloje, kuriai paskirtas Lietuvos laisvės kovotojo disidento Viktoro Petkaus vardas.
Tiesa, šio garbingo vardo įteisinimą lydėjo ir liūdna istorija. Dar vis režimui tebeištikimas raseiniškių būrelis reiškė protestą, kad disidento Viktoro Petkaus vardas mokyklai nebūtų suteiktas…
Aplankiau ilgametę kolegę sibirietę/tremtinę Irkutsko institute įgijusią vokiečių filologės diplomą, ir virš 20 metų dėsčiusią mokykloje vokiečių kalbą mokytoją Vandą Kveselienę, kuri pasakodama verkė, kaip irgi buvo priversta pasirašyti tą protestą…
Protesto organizatorė – visiems žinoma sovietinė švietimo skyriaus inspektorė komunistė septintajame dešimtmetyje pasmerkusi išdaviku ir išsižadėjusi savo tikro tėvo, kuris – nuo rusų okupacijos pasitraukė į Kanadą… Tautiečiai patriotai niekada neužmirš, kad žymaus LR skulptoriaus ir poeto sielą tikra dukra išniekino ir išmainė į TSKP komunistų partijos bilietą…
Pilietiškai susipratusių raseiniškių garbingas Laisvės kovotojo Viktoro Petkaus vardas Raseinių progiminazijoje jau du dešimtmečiai įteisintas, ir sėkmingai augina atgimusios Lietuvos jaunąją kartą, o į su meile įkurtą Mokyklos muziejų sau kelią susiranda šios mokyklos buvę auklėtiniai – žymūs mokslo ir kultūros veikėjai, už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę Tėvynės patriotai…
Muziejaus ekspozicijoje nuo 2023-jų metų pražydo ir mano Tėvo buvusio rajono švietimo švyturio, Lietuvos šaulių nario, už pasipriešinimą prieš okupaciją 1941-12-19 Rusijos Orienburgo kalėjime mirties bausme nuteisto ir sušaudyto mokytojo Jono Survilos Atmintis…
…Buvau moksleivė, kai 1953-iaisias paleistas iš kalėjimo Lietuvos politinis veikėjas, Lietuvos Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus zakrastijonavo Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o mes, tikinčios mergaitės: Danutė ir Marytė Keparutytės, Elenutė Norkevičiūtė, Simonavičiūtė, Šliburytė besisaugodamos nuo vietinių sovietinių išdavikų akių, tyliai eidavome į vakarines šv. Mišias…
Prie altoriaus vaškines žvakes uždegdavo aukštas, tvirtas, į mus draugiškomis akimis žvelgiantis zakrastijonas – Viktoras Petkus. Jo svajonė buvo įstoti į Kunigų seminariją, tačiau režimas privertė nutraukti mokslus Raseinių mokykloje… Jis 10 metų buvo išsiųstas į Sibirą, o mums visiems laikams liko gyvu paminklu – drąsos, teisingumo, tikėjimo Simboliu.
1954-aisiais eksternu išlaikęs brandos egzaminus, tačiau, atrodo, dėl parapijos klebono neišduotos rekomendacijos į išsvajotą Kunigų seminariją Viktoras Petkus įstoti neturėjo teisės…
Mūsų Vakarinių pamaldų sargas Raseinių bažnyčioje nepasirodė. Išvyko į VU studijuoti lietuvių filologiją. Dėl sunkios sąnarių ligos, gautos Sibiro kalėjime, universitete mokslų neužbaigė, nuolat enkavėdistų ujamas ir persekojamas duonos užsidirbo VU Medicinos fakultete kaip širdies ir kraujagyslių laboratorijos prietaisų meistras, Meno draugijos buhalteris ar Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijonas…
Režimo komunistams vis stojo skersai kelią, buvo nuolat areštuojamas, tardomas, kankinamas, vėl tremiamas į Sibirą.
1957 m. už studentų organizavimą per Vėlines Rasų kapinėse pagerbti tautos didvyrius – nuteistas 8 metams katorgos. O sugrįžęs 1968-aisiais VU Medicinos fakulteto organizuojamoje ekskursijoje Rygoje Brolių kapinėse pasakė režimui nepageidaujamą kalbą…
1976 metais, kaip Helsinkio Žmogaus teisių kovotojų grupės narys, organizavo Maskvoje spaudos konferenciją užsienio žurnalistams ir drąsiai išsakė Lietuvos kovotojų grupės tikslus. 1978 – jo bute, Vilniuje, buvo atlikta krata, konfiskuoti svarbūs dokumentai, rašomoji mašinėlė, Viktoras Petkus vėl buvo suimtas ir teisiamas: 3 metai sustiprinto režimo,7 metai Permės lageryje ir 5 tremties Sibire.
„Daugiaaukščius“ įkalinimus režimas skirdavo ypač svarbiems „nepataisomiems“ laisvės kovotojams. Viktoro Petkaus tremties laikas Permės lageryje man vėl nusišvietė paskutiniame XX a. paskutiniame dešimtmetyje, pasilikus gyventi Šveicarijoje ir išeivijos prašymu, rašant jų antikomunistinės veiklos Vakarų Europoje dokumentinę knygą „Alpių lietuviai. Alpenlitauer”, Solidarity leidykla, 2005m.
Visa Šveicarijos išeivių emigrantų archyvinė medžiaga ir gyvi jų pačių pasakojimai man, kaip buvusiai sovietinei mokytojai, buvo didžiausias istorinis atradimas. Du dešimtmečius bendraudama su išeiviais, studijuodama jų archyvus sužinojau daugiau negu per 50 metų gyvenant „režimo paunksmėje”.
Akredituotu „Pasaulio lietuvio“ žurnalistu nuo 1963m. dirbęs išeivis Narcizas Prielaida, buvo save įregistravęs ir kaip Ženevos JT organizacijos korespondentas, kartą pasidomėjo, ar aš pažįstu savo žemietį raseiniškį Viktorą Petkų? Prisipažinau, jog ne tik pažįstu, bet esu jo didvyriškų kovų prieš režimą gerbėja, o p. Narcizas pasakojo:
„1987 metais Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-joje sesijoje aš turėjau teisę ir užsirašiau pasisakyti kaip „Pasaulio lietuvio“ korespondentas, tačiau su tuo metu Šveicarijoje gyvenusiu rusų disidentu J. Orlovu slaptai buvome susitarę, kad vietoj manęs į JT tribūną įlips J. Orlovas – kalėjęs Permės lageryje kartu su V. Petkumi ir susidraugavęs, Orlovas Petkų labai vertino: vadino jį nepalūžtančiu geležiniu antikomunistu, Pabaltijo tautų rusifikavimo, susisiekimo su užsieniu politikos ir religijos varžymo gynėju… „Mano patirtis Permės kalėjime bus gyviausias pavyzdys pasauliui, ką patiria Lietuvos kovotojai už laisvę“, – paaiškino man J. Orlovas…
Orlovas drąsiai įžengė į JT tribūną ir su užsidegimu ėmė pasakoti apie Permės lageryje sutiktą nepaprastą lietuvį Viktorą Petkų, vertą pasaulinio didvyrio, kovotojo prieš sovietinį režimą vardo ir aukšto Laisvojo pasaulio politikų pripažinimo…Salėje kilo sąmyšis: Sovietų delegacija apleido konferencijų salę, likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė J. Orlovui kalbėti, tačiau kas svarbiausia, jau buvo pasakyta…“
raseiniškiai šiandien gali pasidžiaugti, kad jų kraštietis Viktoras Petkus yra aukščiausiai įvertintas pasauliniu mastu
Didžiuodamiesi savo bebaimiu kovotoju už laisvę raseiniškiai šiandien gali pasidžiaugti, kad jų kraštietis Viktoras Petkus yra aukščiausiai įvertintas pasauliniu mastu: 1992 metais Tarptautinis Kembridžo biografų centras Viktorą Petkų pripažino 1991–1992 metų XX amžiaus Pasaulio Žmogumi; įvairios Tarptautinės organizacijos jį net tris kartus nominavo Nobelio premijai gauti; 2007 metais Ukraina jį apdovanojo 1-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“; Estija 2011 metais apdovanojo Marijos žemės Kryžiaus 3-jo laipsnio ordinu; LR vyriausybė 1994 metais V. Petkų apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 1999 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi; 2000 – Lietuvos nepriklausomybės medaliu bei 2011 metais – LR UR ministerijos Garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigžde”.
Viktoras Petkus spėjo garbingai įrašyti savo vardą ir Nepriklausomos Lietuvos politinėje veikloje: nuo 1989 metų – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas;1990–1997 metais Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas;1994–1997 – Vyriausiasis konsultantas vyriausybėje Žmogaus teisių klausimais.
Viktoras Petkus leido ir redagavo laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, žurnalą „Tėvynės sargas“, jo knygos tautine-patriotine tema – geriausi lietuviško tautinio dvasinio atspindėjimo pavyzdžiai.
2010 metais Riomerio universiteto biblioteka gavo V. Petkaus paskutinę dovaną prieš mirtį – 5000 jo išsaugotų vertingiausių knygų.
Viktoras Petkus mirė 2012 metais Vilniuje. Palaidotas Raseinių kapinėse.
Apie jį kalba žurnalisto operatoriaus Vytauto Domaševičiaus 1993 metais sukurtas filmas „Esu toks, koks esu“.
Esu dėkinga Raseinių miesto vadovams ir visuomenei už Teisingą Sprendimą kad geresnio pavyzdžio raseiniškių jaunajai kartai, kaip Viktoro Petkaus gyvenimas negali būti.
Nuotraukos iš leidinio „Lietuva ir žmogaus teisės II knyga”
