Janina Survilaitė. Naujieji Šveicarijos emigrantai, subrendę sovietinių idėjų ir Kremliaus propagandos paunksmėje

Atminti ir gerbti praeitį, reiškia pilnavertę dabartį ir pažangesnę ateitį.

Po 1944 metų Šveicarijoje įsikūręs mažas lietuvių karo pabėgėlių būrelis save ir savo unikalios Tautos istoriją suvokė, kaip sutelktinę asmenybę politikoje, ekonomikoje ir tautos kultūroje. Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB) vyravo asmenybės, kurios savo veikla ir moksliniais darbais skelbė pasauliui lietuvybės idėją.

Dvi dešimtys Lietuvoje ir Šveicarijoje aukštuosius mokslus įgijusių medicinos, filosofijos, teologijos, ekonomikos ir teisės išeivių mokslų daktarų mezgė ryšius su vietos ir žymiais Vakarų Europos mokslininkais, visuomeniniais, politiniais veikėjais, siekdami Vakarų politinėje arenoje 50 okupacijos metų išlošti palankių sprendimų išlaisvinant Tėvynę.

2002 m. 1952-02-17d. teisiškai įkurtos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 50-mečio jubiliejaus proga dar 22 gyvi išeiviai didžiavosi savo veikla, kuri išlaikė stiprią patriotišką sampratą, nes nemąstė, kad jų nedaug, ir kad Lietuva maža. (1954 metais lietuvių Šveicarijoje liko tik 36, kai tuo tarpu Ameriką tais metais pasiekė 33 tūkstančiai karo pabėgėlių).

Stebėjau, su kokia meile savo išsivadavusiai Tėvynei 1998-2005metų laikotarpyje senieji triūsė prie dokumentinės knygos „Alpių lietuviai. Alpenlitauer” , kuri, mano sudaryta, ir Solidarity leidyklos buvo išleista 2005, buvo pirmoji dokumentinė knyga, atskleidusi vienos pasaulio lietuvių bendruomenės Šveicarijoje 50-ties metų veiklą lietuviškame IŠEIVIJOS pasaulyje, todėl elektroniniame paaulio Bibliotekų Kataloge jai paskirta pagarbi, puikiai įvertinta vieta.

Kokie ryšiai tarp šiandieninių šveicarų ir lietuvių?

Esu rašiusi apie Berno universiteto doktoranto Ch. Ciurcherio (Ch. Zürcher) knygos „Lietuviško avangardo pavasaris“ bei apie diplomato dr. Makso Šveicerio (Max Schweizer) knygos „Tarp Vilniaus ir Berno“ vertę lietuvių politinei kultūrai. Paskutinieji 20-jo, ir pirmieji 21-jo amžiaus dešimtmečiai į lietuviškos kūrybos sklaidą susidomėjusi sėkmingai įjungė ir Šveicarijos jaunųjų mokslininkų kartą.

Berno universiteto profesoriaus J. P. Locherio diplomantas šveicaras M. Roduneris (Markus Roduner) 2001m. knygoje „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ siekė įrodyti, kad Europos širdis – yra Lietuvoje, o dvi mažos šalys: Lietuva/Šveicarija turi įgimtą stiprių laisvės troškimą. „Mes džiaugiamės laisve šimtmečiais ir dėl laimingų aplinkybių, ir dėl neutralaus lankstumo, o Baltijos valstybės savo nepriklausomybę atgavo tik po ilgų priespaudos dešimtmečių…”,- rašo knygos įžangoje autorius, atskleisdamas abiejų šalių mąstysenos ir kultūrų artumą, dvasinius ryšius, vaisingą tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą.

Šveicarijos vyriausybės rūpesčiu paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje buvo įsteigtas Gerberto Riufo paramos fondas, puikiai prisidedantis prie naujai atgimusios Lietuvos ir Šveicarijos naujų kultūrinių santykių tolimesnio klestėjimo ir kasmet siūlė konkrečią finansinę paramą

.
2002 metais Handelskammer Schweiz-Baltikum organizacijos ir ŠLB valdybos iniciatyva suorganizuotoje knygos „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ pristatyme Šveicarijos konfederacijos prezidentas p. Moricas Leuenbergeris (Moritz Leuenberger), didelis pasaulinės kultūros vertintojas, pareiškė „Kuo intensyvesnis mūsų bendradarbiavimas, tuo tvirčiau mes, Lietuvos ir Šveicarijos žmonės, galėsime teigti: abi mūsų tautos gyvena Europos viduryje.”

Vertėjas Markus Roduneris pagarsino J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“; B. Sruogos „Dievų mišką“, J. Lukšio „Partizanus“ – pristatė Frankfurto knygų mugėje, o 2019m.Vakarų Europos skaitytojus supažindino su I. Simonaitytės romanu „Vilius Karalius”, sulaukdamas didelio skaitytojų susidomėjimo, nes jaunajai Vakarų Europos kartai buvo įdomu išgirsti apie literatūroje mažai paminimą Rytų Prūsijos istoriją. Nacionalinės premijos laureato režisierius A. Puipos filmas „Dievų miškas“ kartu su Lenkų bendruomene buvo aptariamas sostinėje Berne.

Fribūro universiteto archyvarai nepamiršta iki šiol paaiškinti, kaip 20amž. viduryje Fribūro universiteto rektorius (belgas prof. Munnynckis) džiaugėsi, kad V. Mykolaitis Putinas, S. Šalkauskis ir kt. Rytų Europos lietuviai studentai universiteto doktorantai buvo pirmieji pranašai, kurie universiteto akademikams ir studentams savo disertacijose apšvietė keisto rusų filosofo, Maskvos universiteto profesoriaus sūnaus, parašiusio 29 tomus Rusijos istorijos, V. Solovjovo asmenybę. Vakarai Solovjovo nelaikė tikru filosofu, nes jis nesukūrė filosofinės sistemos.

–Mano uždavinys atnaujinti pasaulį – visiems,- atsakydavęs V. Solovjovas.

Filosofo Solovjovo atrastus tris pagrindinius pažinimo šaltinius: tikėjimą, vaizduotę ir kūrybą savo studentų mokymo ir auklėjimo procese sėkmingai ėmė taikyti ir Fribūro universiteto akademinė bendruomenė.

Gerai žinome, kad Lietuvos kultūroje niekada nebus pamirštas ir ilgamečio Kauno VDU profesoriaus šveicaro J. Ereto vardas.

Lietuvos istorikams, kurie yra nors kiek pasekę Lietuvos ir Šveicarijos 100-čius diplomatinius santykius, šiandien pavyzdžiu galėtų būti istorikas publicistas J. Brazauskas, 2020m. išleidęs reikšmingą knygą „Lietuvių ir šveicarų pėdsakais”, kurioje be plačiai įvertintų lietuviškos diplomatijos pasiekimų yra nušviesti ir visiems įdomūs Lietuvos piliečių emigravimo į Alpių šalį tikslai: iki antrojo pasaulinio karo mūsų žemiečiai Šveicarijoje sėkmingai siekė aukštojo mokslo, gerosios patirties politikoje, ekonomikoje, kultūroje, o po antrojo pasaulinio karo sau politinį prieglobstį surado nuo okupanto teroro pabėgusių karo pabėgėlių karta.

Tik Lietuvai tapus nepriklausoma, nuo 1990 metų Šveicarijoje pradėjo kurtis 21-jo amžiaus ekonominiai emigrantai, ieškantys sau ir savo vaikams geresnės ateities. Tai pirmieji ekonominiai emigrantai, kurie negali būti vadinami ir vertinami, kaip trečioji ekonominių emigrantų banga, kaip Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje…

Galia, kad naujieji Šveicarijos emigrantai, subrendę sovietinių idėjų ir Kremliaus propagandos paunksmėje (pagal S. Gedą), ar išaugę idėjinių komunistų šeimose sunkiai suvokia savo istorines patriotines pareigas ir vis dar mėgina nužeminti išeivijos pasiekimus, savavališkai ištaisydami jų istorinės veiklos archyvinius faktus…

Lietuvos okupacijos laikotarpiu Šveicarijos/Lietuvos ryšiai buvo atskirti ideologinės sienos, tačiau, daugeliui neaišku, kodėl prieš 4 metus Lietuvos vyriausybė turtingiausioje, pažangiausioje, nepriklausomoje pasaulio šalyje, ypač geranoriškai visose srityse antrą šimtmetį padedanti Lietuvai buvo nuskriausta uždarant Lietuvos ambasadą Berne?

Neaišku, kas kliudo šiandien ypač vertingą istoriko J. Brazausko knygą apie dviejų šalių Lietuvos ir Šveicarijos diplomatinių ryšių 100-tį ir puikiai padedančią visuomenei iš naujo susipažinti su primirštu abiejų šalių sukauptu diplomatinių pasiekimų kraičiu politinėje kultūroje plačiai aptarti Lietuvoje ir užsienio emigrantų bendruomenėse?

Argi pasakymas, kad „atminti praeitį, reiškia turėti pilnavertę dabartį ir pažangesnę ateitį”- Lietuvos politikoje vis dar nieko nereiškia?