Janina Survilaitė. „Niekada nenumirštantis lietuviškumas“

Kodėl tampa sunku išsaugoti tautos sielos kalbą – universalųjį melodingą lietuvių kalbos skambesį?.. Trečią dešimtmetį gyvendama Šveicarijoje, įsitikinau, ką užsienio lietuviui reiškia universali gimtosios kalbos melodija…

Kai pabandau padeklamuoti Maironio eilėraščio „Rigi Kulm“ vertimą į vokiečių kalbą: „Am Gipfel Rigi Kulms schon über den Wolken, / Bleibt Litauen meinen Augen verborgen.“ (Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, išmatyt negali Lietuvos…“) Eilėraštis tampa šaltas, nemelodingas, praranda švelnumą, nepaliečia sielos gelmės…

Tikrosios lietuvių kalbos autentiškumo išlikimui kasdien kyla grėsmė, – rašo alkas.lt redaktorius p. Jonas Vaišnys:

„Ar praėjus 30-čiai metų, persivalgę laisvės, ramiai stebėsime, kaip Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą graužia Seimo ir Vyriausybės narių kaukėmis prisidengę valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos suvereniteto išdavikai?“…

Visi raseiniškiai, pamatę tarp LR seimo parlamentarų tik prieš dešimt dienų mūsų išrinkto seimo nario M. S. visų pajuokai iškeltą portretą, kaip iš 15-kos seimo kenkėjų pareiškusį, kad Valstybinių švenčių proga nereikia kelti trispalvių, sulaikę kvapą esame neviltyje: „kiek dar truks, kol šis jaunasis ponaitis pareikš, kad nereikalinga ir mūsų trispalvė VALSTYBĖ?

Visada džiaugiuosi savo buvusių mokinių man į Šveicariją atsiųstomis M. Martinaičio bibliotekos organizuotų tautinių parodų nuotraukomis. Ne veltui bibliotekos vadovė Daina Sutkevičienė pagerbta LR valstybiniu apdovanojimu, o krašto istorinės dokumentikos rašytojui Jonui Brigiui suteiktas rajono garbės piliečio vardas. Mes, palikę Tėvynę emigrantai visada didžiuojamės savo raseiniškių sielų dovanomis.

Literatūros kritikė Viktorija Daujotytė M. Martinaičio kūrybą apibūdina, kaip skaidrų gryno liūdesio pasaulį, kurios esminė dalis, keičiasi ir išlieka nepasikeisdama. „M. Martinaitis – neapibrėžiamas (kaip Maironis). M. Martinaičio žemaitiškumas yra nepaaiškinamai sutekėjęs į Žemaičių plentą, į tos kelio gyslos jutimą ir graudumu persmelktą grožį.“ – sako V. Daujotytė.

Ne kartą esame perskaitę M. Martinaičio žodžius:

„Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška dar likdavo kilnūs ar išdidūs rašytojų vardai knygose: V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Maironis, S. Nėris… Kartu su jais patyriau gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu… Per rasas, per sniegą, ar rudens klampynes brisdamas tolimą kelią, plikomas vėjo kartodavau eilutę, posmą… tai jau būdavo ne eilėraštis, o kalba su savimi, su tuo, kas aplink. Eilėraštis sutapdavo po traškančiu po kojomis ledu, švytojančiom smilgom Šlynos gluosniais. Jis buvo viena ir tas pat.“

…2007-jų birželyje Šveicarijoje vyko LB-nės memorialinės Atminimo lentos atidarymas MAIRONIUI senoje, garsioje savo istorija St. Carles viloje ant Keturių kantonų ežero kranto. Pilies parke klausėmės Liucernos bažnyčios vakarinių varpų, kurie mudviem priminė Kalnujų bažnyčios, kurioje esame abu to pačio klebono A. Brazaičio pakrikštyti, varinių varpų skambėjimą. Poetas vėl prisiminė tautos klasikų vardus, kurių kūryba jį išgelbsti iš slegiančių juodų minčių ir beviltiškumų. Vis klausinėjo manęs, kaip aš ištveriu gimtojo krašto nostalgiją. Ar neliūdna? Ar neslegia svetimos šalies dangus? Galėjau jam atsakyti: „lygiai tokia pačia ir mano sielą gydančia alternatyva“, ką ir jis man aiškino.

…Branginu jausmą, kad Alpių kalnuose, išgirstu Maironio, S. Neries, B. Sruogos, V. Mykolaičio Putino, posmus. Klasikų lyrika lietuviui emigrantui išgydo visas ligas… Ne veltui Šveicariją aplankę lietuviai kūrėjai sėmėsi jėgų, atgailavo, meldėsi, kad išliktų ištikimi savo žaliajam lygumų kraštui, tvirtai šimtmečiais laikančių lietuvišką trispalvę, kad Marijos žemė sulauktų Aukščiausiojo palaiminimo… Žinome, kaip karštai Liucernos bažnyčioje, meldėsi Maironis, aukojo šventas mišias šveicarų katalikams, klausė jų išpažinčių, dalijo jiems šventą komuniją…

Šveicarų psichoterapeutas Karlas Gustavas Jungas rašo: vizija tampa tikra, kai pažvelgi į savo širdį. Kas žiūri į išorę, tas tik svajoja, o kas pažvelgia vidun – pabunda… Puslapiai, į kuriuos liejasi mano minčių audinys – niekada nėra tušti – juose „matau“ seniai užrašytą svarbiausią mano Tėvynės tekstą, ten guli: Mažvydo, Donelaičio, Daukanto, Žemaitės, Maironio, Šatrijos Raganos, Ievos Simonaitytės kūrybinis palikimas, Lietuvos kronikos, sunkūs amžinybės vertę pasitikrinę Lietuvos metraščių tomai…

Trispalvė Tautos istorija diktuoja naujus, politinės patirties požiūrius, nes prie Nemuno ir Neries likęs mano politinio ir kultūrinio gyvenimo svarbiausias centras, ir už jokius postus ir pinigus joks parlamentaras niekam negali to parduoti. Mes siekėme ir turime siekti vidinės minčių laisvės, už kurią penkis okupacijos dešimtmečius kovojome okupacijoje kurios siekė mūsų išvarytieji broliai Vakarų Europoje, ištremtieji ir nukankinti Sibire…

Tegu mus lydintys mūsų Tautos simboliai lieka reikšmingi mūsų kasdienybėje. Jie – meilės savo Tautai, savigarbos, išminties, ir ištvermės Ženklai.