Alfonsas Svarinskas
„Menas – pats žaviausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias simbolis amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę“… (Tomas Manas)
Žmogaus veržimosi į tikėjimo tiesos gėrį mums visada liks Kunigo Alfonso Svarinsko veikla, kuri iki šiol patvirtinta, kaip ilgai gali išsilaikyti KGB prievartos gijos ir kaip ilgai gyvuoja jos propaganda. 2022 metų pabaigoje internete paskelbtas Mariaus Markucko straipsnis apie sugrįžusias N. Muravjovo ir M. Suslovo šmėklas patvirtino faktą, kad Alpėse klaidžiojanti KGB šmėkla emigrantės / komsekrt. J. Caspersen pavidale dar vis nesiruošia išnykti…
…Kiekvienas prisimena, kaip A. Svarinsko veikla Viduklėje pjovė gerkles Raseinių komunistams. Sovietinis saugumas galėjo pakęsti domėjimąsi etika, tačiau tautiniai dalykai, plius krikščionybė, jiems buvo baisiau už sprogstamąjį ginklą…
„Svarinsko nuolatinė vieta – už grotų“!.. – po dešimtmečių aidi Vykdomojo komiteto pirmininko komunisto Zigmo Butkaus balsas…
Supratome: visi rajono lituanistai – privalėsime vykti į Viduklės Bažnyčią slapta kvalifikuotai užrašinėti kunigo Svarinsko pamokslus – KGB sudarinėja Kunigui naują bylą.
„Saugumo“ kadrui prireikė ir manęs – juk režimo nekenčiamą, nacionalistų dinastijos įpėdinę, įbauginti visada nesunku.
Sutikau, nes geriau eisiu aš, negu kita „Svarinsko pamokslų rašytoja“.
Išgirsti teisingą Dievo žodį sovietų kankinio pamoksle man buvo likimo dovana, o ypač po paskutinių Svarinsko žodžių, pasakytų Raseinių komunistams Jį tardant TSKP CK partijos komitete: „Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, tarybinė vyriausybė Helsinkyje pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją…“, – Kunigas – Tautos Didvyris… O 1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje“ pasirodęs straipsnis: „Šmeižikai iš sakyklos“, kaltinantis Svarinską tikrovės šmeižimu, raseiniškius tiesiog pribloškė.
…Tą sekmadienio rytą Bažnyčia žydėjo gėlėse, o aš ėjau į Žmogaus dvasios šventovės atvertas Dievo namų duris tiems, kuriuos kankino dvasinės, prievartinio ateizmo negalės.
„…Ir neleisk mus sugundyti“, – taip išraiškingai nuskambėjo mano lūpose ištartas paskutinis „Tėve mūsų“ maldos sakinys!.. Bažnyčia siuntė Dievo palaiminto šventumo galią, atsigauti nuo pažeminimų, atgauti krikščionišką orumą, atsikvėpti nuo skriaudų, neturint į ką atsispirti, kam pasiguosti, kur surasti tiesą ir sielos ramybę. Krikščionį lietuvį per amžius saugojo ir laimino Dievo namai, o sugebėjimą juos išsaugoti padėjo tokie kunigai, kaip Svarinskas!
…garsiai sugaudė vargonai: „Pulkim ant kelių…“, užgiedojo choras, visa Bažnyčia suklupo prieš Viešpatį, kuris atpirko Žmoniją.
„Prašykime ir mes savo Išganytojo Dievo malonės,“ – aidėjo Kunigo balsas nuo puošnaus bažnyčios altoriaus, – „melskimės savo Dievui, ir jis mus išgirs“. – skrido Dievo Pasiuntinio balsas. Jauna moteris, apkabinusi šviesiaplaukį berniuką karštai meldėsi, prašė apsaugos vaikams… Susikūprinusi senutė nusibraukė riedančią ašarą, prašydama jėgų nugalėti ligas ir nelaimes… Viską, kas vyksta bažnyčioje, pavadinau žodžiu: „Šventumas!“ Šventumo sparnai nešė į Evangelijos tiesas, Šventojo Rašto gelmes, Dievo Žodžio nemirtingą tvarumą…
„Aukščiausiasis mus visada supranta ir yra pasiruošęs mums pagelbėti, tik mes patys turime visa širdimi, ir visa siela trokšti“, – pradėjo susitikimą su savo parapijos katalikais Kunigas Svarinskas. – „Štai vakar jaunas vaikinukas skundėsi, kad neatsispiria stikliukui, nes jo draugai jį ragina išgerti. Mielieji, mes visi turime vieną stebuklingą pasakymą: AŠ LIETUVIS! AŠ ESU TIKINTIS LIETUVIS, todėl man nuodėmė ir gėda gerti! Man šlykštu pavirsti į kiaulę, nes aš Žmogus. Lietuvių tauta per amžius buvo blaivi ir tikinti – negaliu daryti jai gėdos…“
Kunigo žodžiai buvo ne didaktiniai, ne pritempti patarimai. Tai – širdies Žodžiai, reikalingi atsispirti nuodėmei.
Kai vakare atsisėdau rašyti „ataskaitą KGB saugumui“, mane užvaldė Dievo galios vizija, Kunigo Svarinsko sugebėjimas siųsti šviesos blyksnius, į žmogaus dvasinį pasaulį, gydančius sielos būklę iki lygmens, išreiškiančio šventumo išgyvenimų esmę, atsispirti nuodėmei. Į Viduklės Dievo namus žmonės ėjo ieškoti teisingų kelių sielai, mokėsi išlaikyti savyje sveikas idėjas, vystyti žmogiškąją vidinę raidą, nenutolstant nuo Dievo priesakų.
Stebino Kunigo sugebėjimas užsitikrinti tarp katalikų ramybę ir bešališkumą. Kunigas parinko emociškus faktus, jaudinančius protą. Pabuvoję savo sielovadininko globoje, žmonės tapdavo tvirtesni esminėmis vertybėmis, dvasiniu, pačio Dievo įkvėpimu išreikšti religinio patyrimo tikrovę. Katalikiškoji tikėjimo reikšmė jų sovietizmo ligomis užsikėtusiai sielai buvo reikalinga kaip duona ir vanduo, o nematymas savo sielose Dievo atvaizdo – juos veda į pražūtį. Kunigas kalbėjo visiems suprantama kalba, giliai ir reikšmingai: pateikdamas iš Evangelijos, Švento Rašto įsisąmonintus dalykus nieko bendro neturinčius su TSKP Komunistų partijos suvažiavimų direktyvomis…
Tai buvo tikroji Katalikų bažnyčios misija, nes aplink žmonės girdi tik veidmainiavimą, nepagarbą ir melą. Kunigas Svarinskas – Dievo pasiųstas žmones padaryti laimingesniais.
Visi ataskaitas apie Svarinsko pamokslus aprašėme panašiai.
Tačiau, štai 21 a. antrame dešimtmetyje lietuvių karo pabėgėlių 1952-02-17 įkurtoje Šveicarijos lietuvių bendruomenėje pasirodė Muravjovo – Suslovo Šmėkla – Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros komisijos pirmininkės režimo komjaunimo sekretorės Jūratės Caspersen pavidale… Jos tikslas – pažeminti ir nuskandinti pasaulio lietuvių išeivijos, Lietuvos patriotiškąjį elitą, ir jo išeivijos veiklą okupacijos metais.
…1983 m. gegužės 6 d. 15 val. Kunigui A. Svarinskui buvo perskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kun. Sigitas Tamkevičius ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. A. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties. Tuo pat metu salėje buvo areštuotas kunigas S. Tamkevičius, Kybartų klebonas, LKB Kronikos redaktorius.
Baigiamajame savo žodyje Kunigas Svarinskas kalbėjo:
„Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nes nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs? Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte iš mano rankų net rožančių!) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo vasario 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami toli į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau.“
Ar šiandien galime švęsti Pergalę?
Ar Žmogaus ir Tikėjimo pažeminimo era baigėsi?
Kiekvienai pasaulio tautai būtina, kad ją maitintų amžinosios vertybės ir aukšta moralinė misija, nulemta tautos kilmės ir jos ilgaamžiškų kančių istorijos.
J. Caspersen keršydama man, kaip knygų apie išeiviją autorei, begėdiškame straipsnyje išdėstė savo „stribišką patvirtinimą“ (žr. tiesos.lt), kad jos žiniomis, rašytoja J. Survilaitė, aprašiusi savo prisiminimus biografinėje apybraižoje „Likimo užkodavimas“, 2015 m., LRS leidykla, priklauso KGB, todėl siūlo iš jos atimt visus apdovanojimus, gautus vadovaujant Šveicarijos lietuvių bendruomenei…
Atviras kolaboravimas sistemai, siūlant LR vyriausybei atimti Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordiną, už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje, verčia įsiklausyti į prof. Rasos Čepaitienės mintis apie Lietuvos istorinio paveldo klastojimus:
„Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas“.
Ar ilgai šie klanai ir gaujos įkėlusios savo patikimus režimo kolaborantus į aukščiausius valstybės valdymo postus tyčiosis iš mūsų visų iškovotos Laisvės?
