Išlaikykime sakralią savo Tėvynės Atmintį.
Sutinkant Vasario 16-ją linkiu jautraus Atminimo kovojusiems už Lietuvos Laisvę, visiems, kurie nekolaboravo sovietų režimui, neišdavė tautinių Tėvynės idealų, priklausė tiems krašto lietuviams, kurių gyvenimo esmė buvo, yra ir liks gelbėti savo krašto VALSTYBINGUMĄ.
2025-jų vasaryje Raseinių rajono savivaldybės sprendime pastatyti Kalnujų seniūnijos kiemo parke Lietuvos Laisvės gynėjo Lietuvos šaulių sąjungos vadovo, 1940 metų vasarą suorganizavusio ginkluotą „Šaulių bataliono” pasipriešinimą prieš Tėvynės okupaciją, areštuoto, ir 1941-12-19 Orienburgo kalėjime sušaudyto žymaus rajono pedagogo JONO SURVILOS Atminimui skirtą amžinumo Ženklą, visiems suteikė didelį palaimingą džiaugsmą… Poetas Bernardas Brazdžionis pirmąjį emigracijos dešimtmetį Amerikoje kūrė: „Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim, / tu krauju žydėsi kraujo Nemune./ Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?/ -Ne.- O palydėsi?- Ne.- Atminsi?- Ne./
Tokių abejonių jau nėra – tautos didvyriai sugrįžta ant tautos sukurtų postamentų, nes Tėvynės vardą svarbu išsaugoti širdyje, išlaikyti sakralią gimtinės Atmintį su visa politine/kultūrine patirtimi, meile gamtai, Dievui ir pasauliui. Nuaidi nenutilę lakštingalų ir Kalnujų bažnytėlės tikinčiųjų giesmių aidai, iškyla karo sugriautų Kalnujų vaizdai, dokumentų fotografijose atgyja sulaukėjusios Jorūdo dvaro vyšnios, o aš, kaip LR rašytoja visada liudysiu kalnujiškių gyvenimus, savo kūryboje išsaugosiu brangių žmonių paveikslus, su jų sodybų pamatuose tebežydinčiu lietuviškumu: rūtų darželiais, liepų gandralizdžiais ir kaimo meistrų išdrožtas rūpintojėliais…
„Kūryba yra dvasingas pasipriešinimas brutaliam gyvenimo chaosui, mirčiai, vertės atsiradimas iš tamsos, savęs įprasminimas… Išmintis ateina iš aukštos kultūros, dvasios šviesos, tad ir poezijoje tebegyvas didelių, integralių asmenybių ilgesys”,- sakė poeto V. Mykolaičio-Putino laidotuvėse (1962) poetas Jakštas.
Mano 34-ri metai pragyventi auksinėse Šveicarijos Alpėse nenustojo audę Tėvynės skaudaus sudėtingo likimo audinį. Mano senasis kaimas žinojo ribas tarp šiapusybės ir anapusybės, saugojo pagarbą mirusiam ir vertino atliktus patriotinius darbus. Aplankiusi Kalnųjų kapines, prisimenu, kaip pasislėpdami nuo KGB seklių puošdavome slapta palaidotų partizanų kapus, per Vėlines jiems degdavo žvakelės. Neabejojome, jog čia guli mūsų didvyriai:
Jiems paskirti vainikai jau nubirę.
Aš ne viena jiems „Amžinatilsį“ tariau.
Jei Ateitis jiems bus numirus,-
Manykite, jog aš kartu miriau. (J. S. )
Atmintis – vienintelis TEKSTAS Lietuvos istorijos knygoje. Prisirišimą prie gimtinės gražiai išreiškė Martinaičio literatūrinis herojus Kukutis, kilęs iš mano gimtojo Žuveliškių kaimo:
… Niekada nepriprasiu nebūti:
daužysiuos kaip jautis,
pabėgsiu,
apšepęs slapstysiuos rugiuos, plėšikausiu naktim, kaip
Belaisvis
vaidinsiuos našlėm, kol sugavę
parveš į Žuveliškių kapines…“
… Nepaprastai taikli ir jautri atminties kodų sistema, sugebanti besąlygiškai susisieti su tautos praeitimi, prikelti jos patriotų kovas, darbus, veidus, įvertinti užsienyje gimusio lietuvės Motinos kūdikio gimtosios kalbos skambėjimą – viską, kas liudija apie intymiąją lietuviškąją tapatybę, kuri niekada nepasikeis ir nepriklausys nuo to, kokios valstybės pasas guli mūsų kišenėse.
Mes, pirmieji sovietinio režimo našlaičiai, sudeginome savo dienoraščius, nes pusę amžiaus apie savo kilmę bijojome rašyti ir kalbėti. Okupacijos vergiškas nepilnavertiškumo kompleksas, rusų okupacijos žiaurumo įvarytos gilios psichologinės traumos, vis dar atsibunda ir atsibus mūsų pasąmonėje.
Vokietijos prezidentas J. J.Gauckas 2013 m. susitikime su Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos nariais pasakė: „Dalis Europos gyventojų nepakankamai žino, kas vyko už „geležinės uždangos“, jiems reikia padėti susivokti sovietinio totalitarinio režimo prigimtyje ir įvykdytų nusikaltimų mastuose.“ Tą turime padaryti mes, patyrę rusišką agresiją.
Vokietijos lietuvių emigrantų 2022 metų liepos 1d. laikraštyje pastorius Donatas atvirame kreipimąsi į mus išsireiškė: „… tokiu būdu bus galima nuplauti savo tuštybės, pasaulietiškumo, nepaklusnumo, netikėjimo, nemeilės Dievo Žodžiui kaltę… Jie išvys grįžtantį kartu su šventųjų armija Mešijach į Jeruzalę ir stebuklingą Izraelio išgelbėjimą…”
