„Šiais laikais tuoktis nori mažiau jaunų amerikiečių vyrų nei bet kada, tuo tarpu, santuokos troškimas tarp jaunų moterų auga“, – konstatuoja tyrimų centras Pew Research Center.
Jis neseniai nustatė, kad nuo 1997 m. 18–34 metų amžiaus moterų, sėkmingą santuoką įvardinančių tarp prioritetų, padaugėjo nuo 28 iki 37 procentų. Tuo pačiu laikotarpiu taip pat teigiančių jaunų vyrų sumažėjo nuo 35 iki 29 procentų.
Šios išvados atkreipė vienos JAV rašytojos dėmesį. Ji laikosi nuomonės, kad giliai kultūroje įsitvirtinęs feminizmas sukūrė aplinką, kurioje jauniems vyrams atrodo naudingiau tiesiog atsisakyti dalyvauti porų kūrimosi procese.
Suzanne Venker straipsnis The War on Men kaip magnetas veikia feministes rašytojas, puolančias jos laikyseną, kad tariami pastarojo penkiasdešimtmečio pasiekimai ne sustiprinimo, o kelia grėsmę santuokos institutui.
S. Venker teigimu, pastaruoju metu socialinėje žiniasklaidoje dažnai aptarinėjama, „Kur dingo visi geri („santuokai tinkami“) vyrai“. Vis dėlto statistika paremtas autorės atsakymas yra ne toks, koks patiktų populiariems feminizmo paveiktiems komentatoriams. Ji atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą JAV istorijoje moterų skaičius darbo rinkoje viršijo dirbančių vyrų skaičių, taip pat daugiau moterų nei vyrų įgyja universitetinį išsilavinimą. „Šis naujas fenomenas pakeitė vyrų ir moterų tarpusavio santykius“, – sako S. Venker. „Feminizmui išstumiant vyrus iš tradicinio maitintojo, gynėjo ir aprūpintojo vaidmens bei skyrybų įstatymams vis dažniau sudarant išsiskyrusiems vyrams nesaugias finansines perspektyvas, vyrai santuokos institute paprasčiausiai nebeatranda jokios naudos.“
Autorė ir santuokos bei santykių tendencijų tyrinėtoja S. Venker sako atsitiktinai aptikusi vyrų, kurie sako, kad niekada neketina tuoktis, subkultūrą. „Atsakymas visada yra toks pats: moterys nebėra moterys.“ Feminizmas, kuri moko moteris traktuoti vyrus kaip priešus, moteris pavertė „piktomis“ ir „užimančiomis gynybinę poziciją, nors dažnai jos to ir nepastebi“.
„Dabar vyrai neturi kur kreiptis. Būtent ta dinamika, kad moterys yra geros, o vyrai – blogi, sunaikino skirtingų lyčių tarpusavio santykius. Ir vis dėlto meilei pakrypus neteisinga linkme dėl to vis dar kaltinami vyrai.“
„Vyrai yra pavargę. Jie pavargę girdėti, kad kažkas su jais yra fundamentaliai blogai. Pavargę girdėti, kad jeigu moterys yra nelaimingos, dėl to kalti vyrai“, – aiškina autorė.
Feminizmas ir seksualinė revoliucija moterų akyse santuoką kaip socialinį ir finansinį prieglobstį pavertė „atgyvena“, tačiau šia situacija nereikėtų džiaugtis. „Tai – moterų pralaimėjimas. Jos ne tik apsunkinamos lytinių santykių pasekmėmis, tačiau atmetus vyrišką prigimtį jos amžinai ieško pusiausvyros gyvenime. Faktiškai tam, kad moterys galėtų įgyti pusiausvyrą, kurios siekia, vyrai turėtų daugiau krūvio apsiimti biuruose“, – aiškina S. Venker.
Paskutiniais 2012 m. mėnesiais atlikto tyrimo duomenys atskleidė nerimą keliančias tendencijas apie santuoką ir gimdymą JAV. Naujausi surašymo duomenys parodė, kad „vos pusė“ visų suaugusiųjų JAV šiuo metu yra susituokę; tai – „rekordiškai žemas“ rodiklis. Nuo 1960 m. susituokusių suaugusiųjų šalyje sumažėjo nuo 72 iki 51 proc., o 2009–2010 m. naujų santuokų skaičius JAV sumažėjo 5 proc.
Negana to, didėja pirmosios santuokos sudarymo amžiaus mediana – moterų medianinis amžius yra 26,5 metų, vyrų – 28,7 metų. Santuokos atmetimas dramatiškiausias tarp jaunimo. Tik penktadalis 18–29 metų amžiaus jaunuolių yra susituokę (palyginimui 1960 m. buvo susituokę 59 proc. tokio paties amžiaus žmonių).
Be to, tarp vadinamosios tūkstantmečio kartos atstovų (dabartiniai 18–29 metų jaunuoliai) mintyse dingsta ryšys tarp santuokos ir gimdymo. 52 proc. tūkstantmečio kartos atstovų sako, kad buvimas geru tėvu yra „vienas svarbiausių dalykų“ pasaulyje, tačiau tik 30 proc. tą patį sako apie sėkmingą santuoką.
Atotrūkis tarp vertės, kurią tūkstančio kartos vaikai suteikia tėvystei ir santuokai, 1997 m. metais buvo kur kas mažesnis – 7 proc. Tyrimas taip pat priėjo išvados, kad tūkstančio kartos atstovai, kurių daugybė yra iš išsiskyrusių ir vienišų tėvų šeimų, yra mažiau linkę nei jų vyresni kolegos manyti, kad vaikui namuose reikia tiek tėvo, tiek motinos, kad vienišų tėvų ir nesusituokusių porų tėvystė yra žalinga visuomenei.
versta pagal Young men giving up on marriage: ‘Women aren’t women anymore’
Sako, kad intelektas nustatomas pagal tai, kaip žmogus orientuojasi jam įgimtoje, įprastoje aplinkoje, todėl keista, kad kalbama apie Ameriką, bet ne apie Lietuvą ir jos problemas bei tų problemų susidarymo kelią. Taip, Lietuvoje yra feminizmas, yra feminisčių – pradedant Žemaite, bet ar jos iš tikrųjų yra „vyrų nekentėjos”, kaip dažnai mėgsta kalbėti feminizmo (ir moterų teisių priešai)? Nejau pasakyti vyrui, kad toks ar anoks elgesys moterims yra nepriimtinas, yra jų nekentimas? Ko iš tikrųjų nekenčia moterys – tai girtavimo, smurto, tinginystės. Nejau pasakyti vyrui (-ams), kad jie girti elgiasi kvailai ir neretai rizikingai partys sau, yra jų nekentimas? Nejau aiškinti visuomenei, kad smurtas nėra problemų sprendimas, yra vyrų – moterų- vaikų nekentimas? Visų pirma, ne kas kitas, o feministės atkreipė dėmesį į rizikingą, net suicidinį vyrų elgesį (pvz., beprotišką elgesį keliuose, besaikį girtavimą), sakydamos, kad kai kurie vyrai, padedami visuomenės, susikūrė tikrai ne tas vertybes, kurių reikėtų laikytis įsikibus. Laikai „mauči, boba, bo gauni į snukį” turi praeiti negrįžtamai.
Gyvenimas niekada nestovi ir nestovės vietoje, tiek vyrai, tiek moterys privalės naujau pervertinti ir atsirinkti, kas jiems vertinga. Kažkodėl feminizmo (ir moterų) nekentėjai niekada nekalba, kad feminizmo yra begalė krypčių, kad šalia feminizmo tuoj pat gimė feminizmo vulgarizavimas -a, jeigu teisės lygios, tai išgerk butelį, rūkyk papirosus ar dulkinkis kaip vyrai: šiandien su tuo, ryt su anuo. Teisės juk lygios! Tas ir yra, kad čia ne teisės. Nė vienas feminizmo vulgarizatorius dar nepasisiūlė gimdyti, nors labai dažnai siūlo moterims prilygti biologinėmis – fizinėmis savybėmis: dirbti nešikais ir pan. Abi lytys kenčia ne nuo feminizmo, betnuo jo vulgarizavimo, iškraipymo. „Feministės nekenčia vyrų!” – nežinau, kokiais faktais ar statistika pagrįstų šitą teiginį eiliniai pliurpaliai, bet Lietuvos faktai – labiausiai skursta moterys, ypač auginančios vaikus, moterų atlyginimai už tą patį darbą mažesni, atitinkamai mažesnės pensijos, tad moterų senatvė skurdesnė, kad namuose vyrai net užmuša moteris – va šitie faktai badyte bado akis, kad Lietuvos politikai ir valdžios vyrai iš tikrųjų nekenčia moterų. Jiems neegzistuoja moterų problemos ir jie apie jas nekalba. Lengviausia griebtis amerikiečių straipsnių, bet, garantuoju, yra ir Lietuvos mokslininkų straispnių šiomis temomis. Netinka? Kodėl? Nerašo apie vyrų nekentimą?
Kas, galų gale, kelia tas taip vadinamas ‘seksualines revoliucijas’? Lietuvoje tai buvo nuolatinė vartototjiško sekso reklama žiniasklaidoje, popso kultūroje, moters įvaizdis pateikiamas irgi vulgariai seksualizuotas – nuolatinis pasąmoningas jaunimo, paauglių ir, neslėpkim, dalies suaugusių, lengvai pasiduodančių manipuliacijoms, orientavimas laisvo seksualinio gyvenimo be ilgalaikių įsipareigojimų link. Žiniasklaida kitokią nuomonę idealiai cenzūravo.
Perskaičius straipsnį, nesupratau, kokios moters „ilgisi” vyrai. Tai, kas dabar atsitiko Amerikoje – daug moterų baigia aukštąjį, daug dirba – Lietuvoje buvo jau senokai. Mano kartos moterys daugiau studijavo aukštosiose, bet dauguma ištekėjo, gimdė vaikus ir nemaža dalis nesiskyrė su vyrais. Teko pastebėti, kad tose šeimose, kur abu dirbo ir kur abu ruošėsi namuose, kartu auklėjo vaikus – tie nesiskyrė, Skyrėsi „tipiški vyrai” – aš dirbu, o namuose tu mane aptarnauk, vaikai neturi kelti man rūpesčių. Eilinis egoizmas, kuris nesustiprins jokios santuokos, jokios šeimos.
Gaila, bet dabartinė į malonumą orientuota kultūra yra perdėm egoistinė, Todėl čia ne feminizmas kaltas. Lietuvoje feminizmo yra per mažai, nes per daug smurto namuose, per daug skurdo sukeltų nužmonėjimo problemų (tas pats smurtas, smurtas prieš vaikus, girtavimas ir t.t.), per daug nepagarbos moteriai, moteriškumui, motinystei.
Faktas
Biblija vardina iš eilės; Dievas- Jėzus- Vyras- Moteris. Taškas. Jokių lygybių. Norėjote lygybės- tai turite rezultatą.
Lygybe yra-tik skirtingos pareigos-o tai nera nelygybe
Pritariu B. Obelenienei ir dar, per daug skelbiama lyčių lygybė, nepaaiškinant, kad ta lygybė negali būti visose srityse. Santuokos prasmę naikina ir homoseksualų „reklamos” ir bandymas teigti, kad du vienos lyties asmenys gali būti „partneriais”. Tebūnie jie tais „partneriais”, bet tegul gyvena ramiai, kaip ir sveikos mąstysenos šeimos, tegul nesireklamuoja ir niekas jų nesmerks ir neatmes. O lygių galimybių rėmėjai tegul nustoja akcentuoti, jog gali būti visur lygūs vyrai ir moterys.
niekas jokia reklama nepavers taves gejum ar lesbiete-
esme ne tame-tai kontrole-sukurta su “neapykantos kalbos” kriminalizavimu