JAV Atstovų rūmai po Senato, prabalsavo už energijos importo iš Rusijos uždraudimą. Liko dar vienas parašas – Bideno.
Jungtinėms Valstijoms net vidaus degalų krizės įkarštyje šis sprendimas nėra lengvas. Pernai JAV per dieną importavo apie 8,5 mln. barelių naftos, iš kurių 650 000 (apie 8 proc.) yra Rusijos nafta.
Turite suprasti, kad naftos atveju svarbu ne tik kiekiai, bet ir alyvos rūšys, jos kilmė ir pristatymo būdas. Šviesioji nafta patenka į naftos perdirbimo gamyklas prie Meksikos įlankos, Kanados – į Vidurio vakarus ir prie Uolinių kalnų, o kitos rūšies – į naftos perdirbimo gamyklas abiejose pakrantėse. Logistika sukurta taip, kad naftos transportavimas iš terminalo į gamyklą užtruktų minimaliai.
Pakeisti rusišką naftą nėra lengva, tačiau JAV pasiryžusios tai padaryti, juolab, kad prie vairo yra demokratai, kuriems ideologiniai motyvai priimant sprendimus vaidina svarbesnį vaidmenį nei respublikonams.
Ar tai Rusijai problema?
Be abejo. Atrodo, kad 650 tūkstančių barelių per dieną nėra kritiška, lyginant su kasdiene gamyba, tačiau Novorosijsko uoste nafta jau gabenama už fantastišką 11 USD už barelį priemoka – tai viena didžiausių priemokų, kurias pardavėjas moka pirkėjams. Ir ji liudija apie sunkiausią situaciją pardavimo atžvilgiu. Tiesą sakant, Rusija yra beviltiškoje situacijoje – jos naftos perkama vis mažiau, o likę pirkėjai, suprasdami sunkumus, išsimuša sau nuostabias sąlygas.
Dabar dar bus minus 650 000 barelių ir kyla klausimas: ką daryti su nafta. Jau buvo išsakyta mintis paspartinti požeminių naftos saugyklų statybą, bet pirma, tai labai brangu – prieš visas sankcijas minimali milijono tonų naftos saugyklų kaina buvo įvertinta nuo 0,5 iki 1 milijardas dolerių. Dabar, matyt, pabrangs pusantro karto. Antra, statybų laikotarpis yra nuo 2 iki 3 metų (nors 3–5 yra realesnis), tačiau šiuo metu nėra vietos sandėliavimui. Na, ir trečias punktas – kam statyti požemines saugyklas, jei paprasčiau tiesiog neišgauti naftos iš po tos pačios žemės?
Tačiau draudimas importuoti rusišką naftą į JAV yra tik gėlytės. Europa dar nepasirengusi, bet taip pat tvirtai laikosi savo sprendimo paspartinti visiško Rusijos angliavandenilių atsisakymo procesą. O tai iš esmės reiškia visišką naftos ir dujų pramonės žlugimą.
Viltys, kad srautai gali būti nukreipti į Kiniją, atrodo pernelyg optimistiškai. O jei ne? Taip, ir vėl logistika.
Pagrindiniai „Transneft“ ir dujotiekių sistemų pajėgumai nukreipti į Europą. Argumentas „mes rasime tanklaivį“ yra nerimta. O jei nerasime?
O Rusija paprasčiausiai neturi uostų pajėgumų perjungti naftos kiekius iš vamzdžio į tanklaivį. Tas pats pasakytina ir apie dujas. Į Kiniją nėra vamzdžių, kuriais būtų galima permesti dujas iš Europos krypties. Reikalingo tūrio terminalų nėra. Tanklaivių nėra. Jei tik laikyti balionuose. Taigi balionų irgi nėra.
Vakarai, žinoma, nukentės. Ir pakankamai stipriai. Bet kas atsitiks su į naftą ir dujas orientuota Rusija?
