Javieras Milei. Padarykime Vakarus vėl didžius

Argentinos prezidentas Javieras Milei, dalyvaudamas Pasaulio ekonomikos forumo metiniame susitikime Davose, Šveicarijoje, 2025 m. sausį, išsakė drąsią ir kritišką poziciją.

Savo kalboje jis pabrėžė, kad „pažangiųjų“ ideologijų plitimas kelia grėsmę individualioms laisvėms ir vakarietiškoms vertybėms. Milei kritikavo vadinamuosius „kolektyvistinius eksperimentus“, kurie, jo manymu, tik sustiprina valstybės galias ir apriboja asmens teises.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į pasaulinius lyderius, kurie, pasak jo, siekia „nutildyti tuos, kurie mąsto kitaip“. Milei kalba buvo gana aštri, todėl reakcija buvo mišri: dalis auditorijos paliko salę, o po kalbos pasigirdo tik minimalūs plojimai.

Kalba išreiškė prezidento požiūrį į dabartines globalias problemas ir pateikė iššūkį vyraujančiai politikai bei ekonominei sistemai.

Prieš metus stovėjau čia, prieš jus vienas ir išsakiau keletą tiesų apie padėtį Vakarų pasaulyje ir jos sukėlė didžiosios dalies Vakarų politinio, ekonominio bei žiniasklaidos isteblišmento nuostabą.

Turiu prisipažinti, kad tam tikra prasme tai suprantu. Prezidentas šalies, kuri dėl daugiau nei 100 metų trukusios sistemingos ekonominės nesėkmės, dėl silpnos šalies pozicijos didžiuosiuose pasauliniuose konfliktuose ir dėl to, kad užsidarė prekyboje, per daugelį metų prarado beveik visą tarptautinę reikšmę.

Tokios šalies, Argentinos, prezidentas atsistojo šioje scenoje ir pasakė pasauliui, kad jis klysta, eina į nesėkmę, kad Vakarai pasimetė ir juos reikia perorientuoti.

Šios šalies, Argentinos, prezidentas, nebuvo politikas, neturėjo įstatymų leidėjų, gubernatorių, verslininkų ar žiniasklaidos grupių paramos. Savo kalboje čia, stovėdamas prieš jus, sakiau, kad tai naujo Argentinos kelio pradžia, kad Argentina per ilgai buvo užsikrėtusi socializmu ir kartu su mumis ji vėl priims laisvės idėjas, modelį, kurį apibendrintai apibūdiname kaip gyvybės, laisvės ir privačios nuosavybės gynimą.

Taip pat sakiau, kad tam tikra prasme Argentina yra „Vakarų ateities kalėdinis vaiduoklis“, nes mes jau patyrėme viską, ką jūs dabar išgyvenate, ir jau žinome, kuo tai baigsis. Po metų turiu pasakyti, kad nebesijaučiu toks vienišas.

Nesijaučiu vienišas, nes pasaulis priėmė Argentiną. Argentina tapo pasauliniu fiskalinės atsakomybės, įsipareigojimo vykdyti savo pažadus ir, žinoma, kovoti su infliacija pavyzdžiu.

Mes taip pat esame naujo politikos vykdymo būdo pavyzdys – sakyti tiesą žmonėms tiesiai į akis ir tikėti, kad jie ją supras.

Taip pat nesijaučiu vienišas, nes per praėjusius metus radau sąjungininkų šioje kovoje už laisvės idėjas visame pasaulyje – nuo nuostabiojo Elono Musko iki nuožmios italų ponios, mano brangiosios Giorgia Meloni; nuo Bukele Salvadore iki Viktoro Orbano Vengrijoje; nuo Benjamino Netanyahu Izraelyje iki Donaldo Trumpo JAV – pamažu formuojasi aljansas tarp visų tų tautų, kurios, kaip ir mes, nori būti laisvos ir tiki jos idėjomis.

Ir pamažu ima byrėti tai, kas kadaise atrodė absoliuti pasaulinė progresyvios kairiosios politikos hegemonija švietimo institucijose, žiniasklaidoje, tarpvyriausybinėse organizacijose ar net tokiuose forumuose kaip Davosas. Ir viliuosi, kad laisvės idėjoms ima rastis viltis.

Šiandien atėjau jums pasakyti, kad mūsų kova dar nėra laimėta. Nors viltis atgijo, mūsų moralinė pareiga ir istorinė atsakomybė – demaskuoti liguistos progresyvios ideologijos statinį, kol mums pavyks atstatyti mūsų istorinę katedrą ir pasiekti, kad dauguma Vakarų tautų vėl priimtų laisvės idėjas.

Kol mūsų idėjos netaps priimtina valiuta tokiuose forumuose kaip šis, negalime nuleisti rankų. Nes turiu pasakyti, kad tokie forumai kaip šis buvo ir tebėra pagrindiniai grėsmingos progresyviosios ideologijos programos, kuri taip kenkia Vakarų pasauliui, kūrėjai ir skatintojai.

Jei norime pokyčių, jei tikrai norime apsaugoti piliečių teises, turime pradėti nuo tiesos sakymo. O tiesa yra ta, kad idėjos, propaguojamos tokiuose forumuose kaip šis, yra labai ydingos. Šiandien norėčiau skirti keletą minučių kai kurioms jų aptarti.

Šiandien mažai kas neigia, kad Vakaruose pučia permainų vėjai. Yra tokių, kurie priešinasi pokyčiams, yra tokių, kurie nenoriai, bet vis dėlto juos priima. Yra atsivertėlių, kurie tokiais tampa matydami, kad tai neišvengiama. Ir galiausiai tarp mūsų yra tokių, kurie visą gyvenimą kovojo, kad permainos ateitų.

Kiekvienas iš jūsų žino, kuriai grupei priklauso. Žinoma, kiekvienos grupės atstovų čia, salėje, gali būti nedaug, tačiau tikriausiai visi žinote, kad į mūsų duris beldžiasi permainų laikai.

Istoriniai pokyčių momentai pasižymi unikalia savybe. Tai laikai, kai dešimtmečius gyvavusios formulės išsenka. Metodai, kadaise laikyti vieninteliais teisingais, nebetenka prasmės, o tai, kas daugeliui atrodė neginčijamos tiesos, galiausiai susiduria su abejonėmis. Tai laikai, kai taisyklės perrašomos, todėl mūsų laikais rezultatus pasiekia rizikuojantys.

Tačiau didžioji Laisvojo pasaulio dalis vis dar mieliau renkasi tai, kas pažįstama, net jei tai ir neteisingas kelias. Ir jie atkakliai taikys nesėkmių receptus, o didžioji našta, kuri yra bendras nesėkmes patiriančių šalių ir institucijų vardiklis, yra progresyviosios ideologijos mentalinis virusas.

Tai didžioji mūsų laikų epidemija, kurią būtina išgydyti. Tai vėžys, kurio reikia atsikratyti. Ši ideologija yra užvaldžiusi svarbiausias pasaulio institucijas, pradedant politinėmis partijomis ir vyriausybėmis pirmaujančiose Vakarų šalyse ir baigiant pasauliniais valdymo institutais, net nevyriausybinėmis organizacijomis, universitetais ir žiniasklaida.

Be to, pastaraisiais dešimtmečiais ji davė toną pasauliniam pokalbiui. Kol neatsikratysime šios bjaurios ideologijos iš savo kultūros, institucijų ir įstatymų, Vakarų civilizacija – ir galbūt net žmonija – negalės grįžti į pažangos kelią, kurio reikalauja mūsų novatoriška dvasia.

Būtina nutraukti šias ideologines grandines, jei norime pradėti naują aukso amžių. Todėl šiandien kelias minutes norėčiau skirti šioms grandinėms nutraukti.

Tačiau pirmiausia pakalbėkime apie tai, už ką mes kovojame. Vakarai yra žmonijos pasiekimų viršūnė derlingoje graikų-romėnų paveldo ir judėjų-krikščionių vertybių dirvoje.

Galutinė pergalė prieš absoliutizmą pasėjo istorijoje precedento neturinčią sėklą. Liberalizmas pradėjo naują žmonijos egzistencijos erą, o naujos moralinės ir filosofinės sistemos, kurioje asmens laisvė buvo aukščiau už tironų užgaidas, rėmuose Vakarai galėjo išlaisvinti kūrybinį žmogaus potencialą ir pradėti precedento neturintį gerovės kūrimo procesą.

Faktai kalba patys už save. Iki 1800 m. pasaulio bendroji produkcija, tenkanti vienam gyventojui, beveik nesikeitė. Tačiau nuo XIX a. dėl pramonės revoliucijos bendroji gamybos apimtis vienam gyventojui padidėjo 20 kartų ir 90 proc. pasaulio gyventojų išbrido iš skurdo, nors gyventojų skaičius išaugo aštuonis kartus.

Ir tai tapo įmanoma dėl pagrindinių vertybių, pagarbos gyvybei, laisvei ir nuosavybei, sujungimo, kuris užtikrino laisvą prekybą, laisvą žodį, religijos laisvę ir kitus Vakarų civilizacijos ramsčius.

Be to, mūsų išradinga faustiškoji tyrinėjimo, pionieriškumo dvasia, nuolat tikrina galimybių ribas, ir šiai pionieriškumo dvasiai šiandien atstovauja, be kita ko, mano brangus draugas Elonas Muskas, kurį progresyvioji ideologija neseniai nepelnytai apšmeižė už nekaltą gestą, tiesiog atspindintį jo entuziazmą ir dėkingumą žmonėms.

Prisiminkime: mes išradome kapitalizmą, pagrįstą santaupomis, investicijomis, darbu ir reinvesticijomis bei sunkiu darbu. Ar ne mes padarėme taip, kad kiekvienas darbuotojas dešimteriopai, šimteriopai, o kodėl ne tūkstanteriopai padidintų savo produktyvumą? Taip įveikėme Maltuso spąstus. Tačiau kažkuriuo XX a. momentu mes pasimetėme, ir liberalūs principai, dėl kurių tapome laisvi ir klestintys, buvo išduoti.

Naujoji politinė klasė, besivadovaujanti kolektyvistine ideologija ir besinaudojanti krizėmis, įžvelgė puikią galimybę telkti valdžią. Visas iki tol ir ateityje kapitalizmo sukurtas turtas turėjo būti perskirstytas pagal tam tikrą centralizuoto planavimo schemą, taip pradedant procesą, kurio padarinius patiriame šiandien.

Propaguodama socialistinę darbotvarkę, tačiau slapta veikdama liberalioje paradigmoje, ši naujoji politinė klasė iškreipė liberalizmo vertybes, todėl laisvę pakeitė išlaisvinimu, o kapitalizmo sukurtam turtui perskirstyti pasitelkė prievartinę valstybės galią.

O šios naujosios vertybių sistemos pagrindas – grėsminga, neteisinga ir bjauri socialinio teisingumo idėja, papildyta teorinėmis marksistinėmis koncepcijomis, kuriomis siekiama išlaisvinti žmones iš jų poreikių. Šios sistemos pagrindas yra fundamentalus teiginys, kad lygybės prieš įstatymą nepakanka, nes egzistuoja paslėpta sisteminė neteisybė, kurią būtina ištaisyti; ši idėja tarnauja kaip aukso kasykla biurokratams, siekiantiems visagalybės.

Iš tikrųjų tai ir yra voukizmo ideologija, Vakarų vertybių griovimo rezultatas. Kiekvienas iš mūsų civilizacijos ramsčių, pasitelkus įvairius kultūrinio pakrikimo mechanizmus, buvo pakeistas iškreipta savo paties versija.

Neigiamos teisės į gyvybę, laisvę ir nuosavybę buvo pakeistos į dirbtinai sukurtą begalinį pozityvių teisių sąrašą. Pirmiausia tai buvo išsilavinimas, paskui būstas, o vėliau atsirado tokie absurdiški dalykai kaip prieiga prie interneto, futbolas per televiziją, teatras, grožio procedūros ir begalė kitų troškimų, kurie buvo paversti pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Visas iki tol ir ateityje kapitalizmo sukurtas turtas turėjo būti perskirstytas pagal tam tikrą centralizuoto planavimo schemą, taip pradedant procesą, kurio padarinius patiriame šiandien.

Teisėmis, už kurias, žinoma, kažkas turi mokėti ir kurios gali būti užtikrintos tik nesibaigiančia bjaurios valstybės plėtra. Kitaip tariant, nuo laisvės, kaip pagrindinės individo gynybos nuo tirono įsikišimo, sąvokos perėjome prie išlaisvinimo per valstybės įsikišimą sąvokos.

Tai tapo voukeizmo – monolitinio mąstymo ideologijos, palaikomos įvairių institucijų, kurių tikslas – bausti dėl kitoniškumo, feminizmo, įvairovės, įtraukties, lygybės, imigracijos, abortų, aplinkosaugos, lyčių ideologijos ir kt. Visa tai – skirtingos to paties žvėries galvos, kuriomis siekiama pateisinti valstybės plėtrą pasisavinant ir iškraipant kilnius tikslus.

Pažvelkime į kai kurias iš jų. Radikalusis feminizmas iškraipo lygybės sąvoką, net ir kilniausia jos forma ji yra perteklinė – Vakarų pasaulyje jau egzistuoja lygybė prieš įstatymą. Viskas, kas virš to, yra privilegijų siekimas, kuris iš tiesų ir yra radikalaus feminizmo tikslas – sukiršinti pusę gyventojų prieš kitą pusę, nors abu turėtų būti vienose gretose.

Mes netgi priėjome iki to, kad daugelyje tariamai civilizuotų šalių, jei nužudote moterį, tai vadinama femicidu. Šis nusikaltimas yra baudžiamas griežčiau nei vyro nužudymas, vien dėl aukos lyties – teisiškai tai reiškia, kad moters gyvybė vertinama labiau nei vyro.

Taip pat mosuojama vėliava dėl atlyginimų skirtumų pagal lytį. Bet kai pažvelgi į skaičius, tampa aišku, kad nėra nelygybės už tą patį darbą. Problema ta, kad dauguma vyrų linkę rinktis geriau apmokamas profesijas nei dauguma moterų.

Tačiau nesiskundžiama, kad dauguma kalinių, santechnikų yra vyrai, ar kad dauguma apiplėšimų ir žmogžudysčių aukų taip pat yra vyrai – nekalbant jau apie tai, kad dauguma žmonių, žuvusių per karus – vyrai.

Bet jei iškelsite šiuos faktus žiniasklaidoje ar net šiame forume, būsite laikomas mizoginu už tai, kad ginat modernios demokratijos ir teisinės valstybės pagrindinį principą – lygybę prieš įstatymą. Ir, žinoma, už tai, kad ginat duomenis.

Voukizmas taip pat pasireiškia niūriu radikaliuoju aplinkosaugos judėjimu ir klimato kaitos darbotvarke. Planetos išsaugojimas būsimoms kartoms yra sveiko proto reikalas. Niekas nenori gyventi šiukšlyne.

Vėlgi, voukizmas sugebėjo iškreipti šią pagrindinę idėją. Nuo aplinkos saugojimo žmonių malonumui perėjome prie fanatiško aplinkosaugos judėjimo, žmones laikančiu vėžiu, kurį reikia išnaikinti, o ekonominė plėtra vertinama kaip nusikaltimas prieš gamtą.

Ir vis dėlto, kai argumentuojame, kad Žemė jau yra pergyvenusi penkis staigius temperatūros pokyčių ciklus, kurių keturių metu žmonės dar neegzistavo, esame vadinami „plokščiažemiais“, siekiant diskredituoti mūsų idėjas, nors mokslas ir duomenys yra mūsų pusėje.

Nenuostabu, kad tie patys žmonės yra pagrindiniai kruvinos ir žudikiškos abortų darbotvarkės skatintojai – darbotvarkės, paremtos maltuziška prielaida, jog per didelis žmonių skaičius sunaikins Žemę, todėl turime įgyvendinti tam tikrą gyventojų kontrolę.

Iš tikrųjų tai buvo taip ekstremalu, kad šiandien Žemėje pradedame matyti populiacijos augimo rodiklio sumažėjimą, kuris darosi problema, nors vis kalbama apie gerą „darbą“, atliktą skatinant abortus.

Šie forumai taip pat skatina LGBT darbotvarkę, siekiant primesti idėją, kad moterys yra vyrai, o vyrai – moterys, remiantis tik savęs suvokimu. Jie nekalba apie tai, kai vyras persirengia moterimi ir ringe užmuša savo priešininkę, arba kai vyras save vadinantis moterimi, kalėjime seksualiai išnaudoja moteris.

Iš tiesų, vos prieš kelias savaites pasaulis aptarė dviejų homoseksualių amerikiečių bylą, kurie gynė seksualinės įvairovės vėliavas, tačiau buvo nuteisti 100 metų kalėjimo už tai, kad daugiau nei dvejus metus prievartavo ir filmavo savo įvaikintus vaikus.

Noriu būti aiškiai suprastas, kai sakau prievartą, tai nėra eufemizmas, nes kraštutinėmis formomis lyčių ideologija yra tiesioginė prievarta prieš vaikus. Jie yra pedofilai. Taigi, noriu sužinoti, kas palaikytų tokį elgesį.

Sveiki vaikai yra negrįžtamai žalojami hormonų terapijomis ir kūno dalių amputacijomis, tarsi penkerių metų vaikas galėtų sutikti su tokiais dalykais. Jei šeima tam nepritaria, visada atsiras valstybės agentai, kurie veiks, jų teigimu, vaiko interesais.

Patikėkite manimi, skandalingi eksperimentai, vykdomi šios nusikalstamos ideologijos vardu, bus pasmerkti ir sulyginti su tamsiausiais mūsų istorijos laikotarpiais. Šioms atgrasioms praktikoms pridengti yra pasitelkiama nuolatinės aukos naratyvas, kuris visuomet pasirengęs mesti kaltinimus homofobija, transfobija ar kitomis išgalvotomis sąvokomis, kurių vienintelis tikslas yra nutildyti išdrįsusius atskleisti šį skandalą – vieną, prie kurio prisideda tiek nacionalinės, tiek tarptautinės valdžios institucijos.

Tuo tarpu mūsų versluose, viešosiose institucijose ir švietimo įstaigose kompetencija buvo atidėta į šalį, pirmenybę teikiant įvairovės doktrinai, kuri yra grįžimas į praeities aristokratines sistemas.

skandalingi eksperimentai, vykdomi šios nusikalstamos ideologijos vardu, bus pasmerkti ir sulyginti su tamsiausiais mūsų istorijos laikotarpiais.

Kuriamos kvotos visoms mažumoms, kurias tik politikai gali sugalvoti, o tai galiausiai kenkia institucijų kompetencijai ir kokybei. Voukizmas taip pat iškraipė imigracijos klausimą – laisvas prekių ir žmonių judėjimas yra fundamentali liberalizmo atrama.

Tai gerai žinome. Argentina, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų šalių tapo stiprios dėl imigrantų, kurie paliko savo tėvynes ieškodami naujų galimybių. Tačiau dabar pereita nuo užsienio talentų pritraukimo, siekiant skatinti vystymąsi, prie masinės imigracijos, kuri nėra grindžiama nacionaliniais interesais, o kalte.

Kadangi Vakarai neva yra visų istorinių pasaulio blogybių priežastis, jie privalo atpirkti savo kaltę atverdami sienas visiems, o tai prilygsta atvirkštinei kolonizacijai, kuri primena kolektyvinę savižudybę.

Todėl ir matome vaizdus, kuriuose minios imigrantų užpuola, užgaulioja ar net nužudo Europos piliečius, kurių vienintelė „kaltė“ buvo tai, kad jie nepriklauso tam tikrai religijai. Bet kai kas nors išdrįsta suabejoti tokia situacija, jis iškart apšaukiamas rasistu, ksenofobu ar net naciu.

Voukizmas taip giliai įsiskverbė į mūsų visuomenę, skatintas tokių institucijų kaip ši, kad net pradėta kvestionuoti biologinės lyties sąvoką per pragaištingą lyties ideologijos įtaką. Tai sukėlė dar didesnę valstybės intervenciją per absurdiškus įstatymus, pavyzdžiui, kai valstybė privalo finansuoti brangias hormonų terapijas ir operacijas tam, kad patenkintų kai kurių individų savivoką.

Tik dabar pradedame matyti visos kartos, sužalojusios savo kūnus, paskatintos kultūros, grindžiamos seksualiniu reliatyvizmu, pasekmes. Šie žmonės visą savo gyvenimą turės praleisti psichiatrinėje gydymo sistemoje, stengdamiesi susidoroti su tuo, ką padarė sau. Tačiau niekas nedrįsta apie tai kalbėti. Negana to, didžioji dauguma taip pat tapo klaidingų mažumos savęs suvokimo interpretacijų aukomis.

Voukizmas taip pat siekia užvaldyti mūsų ateitį, nes dominuodamas pasaulio prestižiškiausių universitetų fakultetuose, jis formuoja mūsų šalių elitus taip, kad šie atmestų ir neigtų kultūrą, idėjas ir vertybes, kurios padarė mus didingais, dar labiau žalodamas mūsų socialinį audinį.

Kokią ateitį mes turime, jei mokome jaunąją kartą gėdytis mūsų praeities? Visa tai buvo užgimę ir vis labiau vystėsi pastaraisiais dešimtmečiais, po Berlyno sienos griuvimo.

Įdomu tai, kad laisvos tautos pradėjo save naikinti, kai nebeturėjo priešininkų, kuriuos reikėjo įveikti. Taika mus susilpnino. Mes pralaimėjome savo pačių pasitenkinimui. Visa tai ir kitos anomalijos, kurių dėl laiko stokos neįmanoma išvardyti, yra grėsmės, kurios šiandien kelia pavojų Vakarams.

Deja, būtent panašias idėjas tokios institucijos kaip ši propaguoja jau 40 metų, ir čia niekas negali apsimesti nekaltu. Dešimtmečius buvo garbinama niūri ir žudanti ideologija, tarsi tai būtų aukso veršis, darant viską, kas įmanoma, kad ji būtų primesta žmonijai.

Ši organizacija kartu su įtakingiausiomis viršnacionalinėmis institucijomis buvo šios barbarybės ideologai. Daugiašalės kreditavimo organizacijos tapo šantažo įrankiais, o daugelis nacionalinių vyriausybių, ypač Europos Sąjunga, veikė kaip jų ginkluota ranka.

Kokią ateitį mes turime, jei mokome jaunąją kartą gėdytis mūsų praeities?

Argi ne tiesa, kad dabar, šią akimirką, Jungtinėje Karalystėje piliečiai yra įkalinami už tai, kad paviešino siaubingus nusikaltimus, kuriuos padarė musulmonų migrantai – nusikaltimus, kuriuos vyriausybė stengiasi nuslėpti? Ar ne Briuselio biurokratai sustabdė Rumunijos rinkimus vien dėl to, kad jiems nepatiko laimėjusi pusė?

Susidūrus su kiekviena iš šių diskusijų, pirmoji voukizmo strategija yra diskredituoti tuos iš mūsų, kurie meta iššūkį šiems dalykams priklijuojant mums etiketes, o paskui nutildant. Jei esate baltaodis, turite būti rasistas. Jei esate vyras, turite būti mizoginas arba patriarchato dalis. Jei esi turtingas, turi būti žiaurus kapitalistas. Jei esate heteroseksualus, turite būti heteronormatyvus, homofobiškas arba transfobiškas.

Kiekvienam iššūkiui jie turi etiketę, o tada bando jus nuslopinti jėga arba teisinėmis priemonėmis. Kadangi po įvairovės, demokratijos ir tolerancijos retorika, kurią jie taip dažnai skelbia, iš tikrųjų slypi jų akivaizdus noras panaikinti nesutarimus, kritiką ir galiausiai laisvę, todėl jie gali ir toliau palaikyti modelį, pagal kurį daugiausia naudos gauna jie.

Dar neseniai girdėjome, kaip kai kurios Europos lyderės ir, sakyčiau, gana rausvos institucijos, iš tikrųjų atvirai kreipėsi į cenzūrą. Tiesą sakant, čia ne cenzūra, o mintis, kad reikia nutildyti tuos, kurie nedalyvauja voukizmo ideologijoje.

O kokią visuomenę gali sukurti voukizmas? Visuomenė, kuri laisvus prekių ir paslaugų mainus pakeitė savavališku turto paskirstymu ginklu. Tokią, kurioje laisvąsias bendruomenes pakeitė priverstine kolektyvizacija. Tokią, kurioje kūrybinį rinkos chaosą pakeitė sterili ir sklerotinė socializmo tvarka. Visuomenė, kupina pasipiktinimo, nes joje yra tik dviejų tipų žmonės – iš vienos pusės grynieji mokesčių mokėtojai, o iš kitos – valstybės naudos gavėjai.

Čia nekalbu apie gaunančius socialinę paramą, nes neturinčius pakankamai valgyti. Aš kalbu apie privilegijuotas korporacijas, bankininkus, kurie buvo išgelbėti per antrinio lygio paskolų krizę, daugumą žiniasklaidos priemonių, indoktrinacijos centrus, prisidengusius universitetais, valstybinę biurokratiją, profesines sąjungas, socialines organizacijas ir klestinčius įmones, atleistas nuo mokesčių, kuriuos moka sunkiai dirbantys asmenys ir paprasti mokesčių mokėtojai.

Aš kalbu apie, deja, tapusi realybe, pasaulį, aprašytą Ayn Rand knygoje Atlas Shrugged. Tai sistema, kur didžiausias laimėtojas yra politinė klasė, tapusi ir šio perskirstymo žaidimo arbitru, ir suinteresuota šalis.

Aš sakau tai vėl, politinė klasė yra tiek arbitras, tiek suinteresuota šalis šiame perskirstyme. Žinoma, tas, kuris perskirsto, ir gauna didžiąją dalį pelno. Tad nepaisant kosmetinių skirtumų tarp įvairių politinių partijų, jos dalijasi interesais, partneriais, sandoriais ir nepajudinamu įsipareigojimu išlaikyti status quo.

Todėl jas visas vadinu valstybės partija, sistema, kuri slepiasi už geranoriškos retorikos, teigdama, kad rinka žlunga, ir kad jie yra atsakingi už šių nesėkmių taisymą per reguliavimus, jėgą ir biurokratiją.

Juk nėra tokio dalyko kaip rinkos nesėkmės. Rinkos nesėkmės, sakau tai vėl, neegzistuoja. Kadangi rinka yra socialinė bendradarbiavimo sistema, kurioje nuosavybės teisėmis yra savanoriškai keičiamasi, o pati rinkos nesėkmių sąvoka yra prieštaravimas savyje.

Vienintelis dalykas, kurį tokia intervencija pasiekia, yra naujų iškraipymų kūrimas kainų sistemoje, taip savo ruožtu trukdant ekonominei apskaitai, taupymui ir investicijoms – galiausiai vedant į dar didesnę skurdą arba siaubingas reguliacijas, kaip kad yra Europoje, žlugdančioje ekonominį augimą.

Kaip dažnai sakau savo kalbose, jei manote, kad yra rinkos nesėkmė, eikite ir patikrinkite, ar valstybė nėra įsitraukusi. Ir jei rasite, kad nėra, patikrinkite dar kartą, nes padarėte klaidą.

Dėl šios pačios priežasties, kadangi voukizmas nėra niekas kitas, kaip tik sistemingas valstybės partijos planas pateisinti jos intervenciją ir padidinti viešąsias išlaidas, tai reiškia, kad mūsų pirmoji ir svarbiausia misija – jei tikrai norime atgauti Vakarų pažangą ir sukurti naują aukso amžių – turi būti radikalus valstybės dalies sumažinimas.

Toks sumažinimas turi vykti ne tik kiekvienoje iš mūsų šalių, bet ir drastiškai visose tarptautinėse organizacijose, nes tai vienintelis būdas išnaikinti šią iškreiptą sistemą, ištuštinti savo išteklius tam, kad grąžintų mokesčių mokėtojams tai, kas jiems priklauso, ir užbaigtų paslaugų pardavinėjimą. Nėra geresnio būdo pribaigti valstybės biurokratiją nei nesuteikti jokių galimybių tokioms paslaugoms būti parduodamoms išvis.

Valstybės funkcijos turi vėl būti ribojamos tik gyvybės, laisvės ir nuosavybės teisių gynimui. Kiekviena kita funkcija, kurią valstybė prisiima, bus valstybės pagrindinės funkcijos sąskaita ir neišvengiamai ves prie „visur esančio Leviatano”, nuo kurio šiandien visi kenčiame.

Šiandien esame liudytojai pasaulinio išsekimo sistemos, kuri mums dominavo pastaruosius kelis dešimtmečius. Kaip ir Argentinoje, likusi pasaulio dalis mato gilėjantį vienintelį tikrai svarbų šio amžiaus, ir visų praeities amžių konfliktą – konfliktą tarp laisvų piliečių ir politinės kastos, kuri laikosi už įtvirtintos tvarkos, dar labiau juda cenzūros, persekiojimo ir naikinimo link.

Laimei, visame laisvame pasaulyje organizuojasi tylus daugumos judėjimas. Ir kiekviename mūsų žemyno kampelyje skamba šio laisvės šauksmo aidai. Mes susiduriame su laikmečio pokyčiais, Koperniko perversmu, paradigmų griovimu ir kito kūrimu.

Ir jei pasauliniu mastu įtakingos institucijos, kaip ši, nori atversti naują lapą ir geranoriškai dalyvauti šiame naujame paradigmos pokytyje, joms teks prisiimti atsakomybę už vaidmenį, kurį jos atliko per pastaruosius dešimtmečius, pripažįstant visuomenei savo klaidas.

Baigdamas, norėčiau tiesiogiai kreiptis į pasaulio lyderius, į visus, kurie vadovauja tiek nacionalinėms valstybėms, tiek didžiulėms ekonominėms grupėms ir įtakingoms tarptautinėms organizacijoms, būdami čia šiandien ar klausydamiesi iš savo namų.

Praėjusių dešimtmečių politinės formulės, kurias minėjau savo kalboje, neišsipildė ir dabar žlunga nuo savo pačių svoriu. Tai reiškia, kad mąstydami taip, kaip mąsto visi kiti, skaitydami tai, ką skaito visi kiti, ir sakydami tai, ką sako visi kiti, galite tik suklysti. Nors daugelis vis dar tęsia žygį link bedugnės.

Baigėsi paskutinių 40 metų scenarijus, ir kai sistema užsidaro, istorija atveria naujas galimybes. Todėl visiems pasaulio lyderiams sakau, atėjo laikas ištrūkti iš to scenarijaus. Atėjo laikas būti drąsiems. Atėjo laikas drįsti mąstyti ir rašyti savo eilutes.

Nes kai dabartinės idėjos ir pasakojimai visi sako tą patį – ir sako klaidingus dalykus – būti drąsiam reiškia stovėti už laikų ribų. Tai reiškia pažvelgti į praeitį, nesižavėti laikinu, neprarasti regos visuotinumo. Tai reiškia atgauti tiesas, kurios buvo akivaizdžios mūsų protėviams ir yra Vakarų civilizacijos sėkmės pagrindas, bet kurias pastarųjų dešimtmečių monolitinio mąstymo režimas persekiojo kaip erezijas.

Kaip kartą sakė Čerčilis, kuo toliau žvelgsi atgalios, tuo toliau galėsi matyti. Kitaip tariant, turime susisiekti su pamirštomis tiesomis apie mūsų praeitį, kad išpainiotume dabarties mazgus ir kaip civilizacija žengtume kitą žingsnį į priekį, link ateities.

Ir ką matau žvelgdamas atgal? Kad mes vėl turime priimti paskutinį patikrintą ekonominės ir socialinės sėkmės tezę. Tai yra laisvės modelis, vėl priimant laisvės idėjas. Grįžti prie libertarizmo.

Tai mes darome Argentinoje. Tai tikiu, padarys prezidentas Trumpas naujojoje Amerikoje. Ir tai mes kviečiame daryti visas didžiąsias laisvo pasaulio tautas, jei jos nori sustabdyti laikmetį, kurį aiškiai galima laikyti kelione į katastrofą.

Pagaliau siūlau, kad šiandien mes padarytume Vakarus vėl didžius. Kaip prieš 215 metų, kai Argentina sulaužė savo grandines, taip ir šiandien – kaip skelbia mūsų nacionalinis himnas – kviečia mus visus pasaulio mirtinguosius išgirsti šventą šauksmą: „Laisvė, laisvė, laisvė! Tegul dangaus jėgos būna su mumis!“

Ačiū visiems labai ir velniai griebtų, amžinai tegyvuoja laisvė.

Šaltinis WEFORUM