Javieras Villamoras. Trumpas, Putinas, Zelenskis ir išteklių geopolitika

Ukrainos suvereniteto paradoksas

Ukrainiečių tauta kovoja už savo suverenitetą, tačiau faktiškai yra praradusi nepriklausomybę. Ukrainos ekonomika, karinis aparatas ir politiniai sprendimai tapo pavaldūs Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių Europos Sąjungoje interesams.

Ši realybė yra esminė tarptautiniuose santykiuose, tačiau beveik niekada nepripažįstama „giliose“ diskusijose ar straipsniuose apie Rusijos ir Ukrainos karą. Tarptautinių santykių veidmainystė leido Rusijai ir Kinijai eksponentiškai augti Vakarų sąskaita, kai šie vis labiau susitelkė į vidines ideologines kovas. Vašingtonas taip pat tapo šio aklumo auka – ypač valdant demokratams.

Naujausias JAV prezidento Donaldo Trumpo diplomatinis puolimas išryškino tai, kas ilgai buvo nutylima: Kijevas neturi realaus savarankiškumo derantis dėl taikos.

Stebina, kad nepaisant metų metus besitęsiančių reportažų apie Ukrainos korupciją ir tautinių mažumų teisių suvaržymą, Volodymyras Zelenskis vis dar vaizduojamas kaip didvyris. Be abejo, galima pateikti argumentų, ginančių Zelenskį, tačiau tai tikrai ne tie argumentai, kuriais remiasi Briuselis ir jo satelitai.

Vienas iš prieštaringiausių Zelenskio valdymo aspektų – atsisakymas rengti rinkimus, motyvuojant karo padėtimi. Po Rusijos invazijos jis sustabdė opozicinių partijų veiklą, uždraudė kritiškai nusiteikusią žiniasklaidą ir savo rankose sutelkė daugiau galių nei bet kuris kitas Ukrainos lyderis naujausioje istorijoje – net prorusiški veikėjai, valdę šalį anksčiau, nesiryžo žengti tokių žingsnių. Tai, kad Zelenskio prezidento kadencija baigėsi 2024 m., paskatino Trumpą pavadinti jį „diktatoriumi be rinkimų“ – pareiškimas, kuris sukėlė pasipiktinimą Briuselyje.

Ar prasminga nerengti rinkimų karo metu? Neabejotinai. Tačiau kodėl apie tai pasakojama tik viena istorijos pusė?

Vašingtono įtaka Ukrainos politikoje prasidėjo ne po 2022 m. invazijos. Nuo 2014 m. Maidano revoliucijos, aktyviai remtos JAV ir ES, Ukraina tapo pėstininku Vakarų geopolitinėje strategijoje prieš Rusiją. The New York Times pernai paskelbė išsamią ataskaitą, kurioje aiškiai nurodoma, kaip CŽV pastaruosius dešimt metų veikė Ukrainoje.

Straipsnis pasirodė 2024 m. – atimkite dešimt metų ir atsidursite 2014-aisiais… Pridėkite prie to liūdnai pagarsėjusį Viktorijos Nuland komentarą „f*ck the EU“ (ji tuo metu buvo pagrindinė JAV strategė Ukrainos reikaluose), Hunterio Bideno korupcijos skandalą dėl „Burisma“ ir Briuselio bei Vašingtono paramą Ukrainos oligarchams.

Zelenskio atėjimas į valdžią 2019 m. buvo pristatomas kaip naujos eros pradžia, tačiau jo administracija pasirodė esanti tokia pat priklausoma nuo Vašingtono kaip ir jo pirmtakai. Yra patikimų šaltinių, teigiančių, kad keli taikos susitarimai jau buvo rengiami, tačiau juos blokavo Bideno administracija ir Boriso Johnsono vyriausybė Londone. Tai patogiai pamiršta – bet dabar mums tai primena Robertas F. Kenedis jaunesnysis.

Nuo 2022 m. JAV karinės ir finansinės pagalbos Ukrainai apimtis viršijo 350 mlrd. dolerių. Pridėkite prie šios sumos dešimtmečio CŽV operacijas, „Elono Musko Starlink“ ryšį, o taip pat ES svarstymus finansuoti Ukrainą naujais „klimato mokesčiais“. Taip, perskaitėte teisingai – klimato kaita tapo pretekstu įvesti papildomus mokesčius Europos piliečiams tam, kad būtų finansuojamas karas Ukrainoje.

Nepaisant viso šio finansavimo, Ukrainai nepavyko užsitikrinti pergalės. Daugybėje ataskaitų nurodoma, kad lėšos naudojamos neefektyviai, o Ukrainos administracijai trūksta skaidrumo.

Neseniai Rijade vykusios JAV ir Rusijos derybos be Ukrainos dalyvavimo rodo, kad šalies likimas sprendžiamas ne Kijeve, o Vašingtone ir Maskvoje. Nors Zelenskis viešai atmetė bet kokius taikos planus, kuriuose jis nedalyvautų, jo balsas realiai neturi lemiamos reikšmės.

Tai greitai suprato ir jis pats – pastarosiomis dienomis jo tonas Vašingtono atžvilgiu sušvelnėjo. Jis žino, kad neprotinga įkąsti į ranką, kuri jį maitina.

A lot of meetings and briefings—military command, intelligence, ministers—all in preparation for talks with President Trump’s representative, General Kellogg, who is already in Kyiv.

Our meeting is scheduled for tomorrow, and it is crucial that this discussion—and our overall… pic.twitter.com/vuWOrpABbf

— Volodymyr Zelenskyy / Володимир Зеленський (@ZelenskyyUa) February 19, 2025

Kol Trumpas siekia užbaigti karą ir kaip nors grąžinti Rusiją į Vakarų sferą, Briuselis toliau laikosi karingos retorikos, reikalaujančios, kad „Ukraina privalo laimėti“.

Tačiau Europos lyderiai ignoruoja tokios pozicijos pasekmes. Nepajėgiant prilygti Rusijos karinės gamybos pajėgumams ir susilpnėjus dėl sankcijų, kurios pakenkė labiau ES nei Maskvai, Europa toliau eina netvariu keliu. Rusija vis dar gamina ir perka daugiau ginklų nei visa ES kartu sudėjus.

Briuselis turi atsibusti. Klausimas nėra tai, ar Ukraina turėtų laimėti ar pralaimėti, o tai, ar ji gali išlikti gyvybinga valstybe. Strategija turi būti peržiūrėta – kol dar nevėlu.

Norint, kad Europa išliktų geopolitine galybe šiandienos besikeičiančiame pasaulyje, būtina atnaujinti santykius su Rusija. Tai neturėtų būti laikoma „sandėriu su velniu“, kaip mano daugelis, bet kaip pragmatiška „išteklių geopolitika“. Mąstyti kitaip – reiškia įkalinti save ideologiniuose rėmuose, kurie nebeatitinka realybės.

Javieras Villamoras – ispanų žurnalistas ir analitikas, dirbantis Briuselyje. Jis rašo apie NATO ir ES reikalus European Conservative tinklalapyje. Javieras turi daugiau nei 17 metų tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo patirties bei konsultuoja strateginiais geopolitikos klausimais.

europeanconservative.com