Audrius Bačiulis
Tikriausiai nedaug yra pasaulyje senas tradicijas turinčių valstybių, kurios, kaip Lietuva, minėtų net tris valstybinės šventes – valstybės susikūrimo, nepriklausomybės paskelbimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Tokia švenčių gausa geriausiai liudija ne tik ilgą, bet ir sudėtingą bei prieštaringą Lietuvos valstybės istoriją.
Veikiausiai net mes patys nesugebėtume pasakyti, kuri iš šių švenčių – vasario 16-oji, Kovo 11-oji ar Liepos 6-oji yra svarbiausia. Vasario 16-oji turi pačią ilgiausią minėjimo tradiciją, ji jungia dabartinę Lietuvos Respubliką su prieškarine Lietuva, pokario partizanų kovomis, sovietmečio rezistencija. Kovo 11-oji žymi tautos Atgimimą, Sąjūdį, išsilaisvinimą nuo sovietinės okupacijos.
Galiausiai, tai diena, kurią dauguma mūsų patys gerai atmename, esame asmeniškai išgyvenę bei artinę.
Mindaugo karūnavimo diena, kaip šventė būdama pati jauniausia, atrasta jau po nepriklausomybės atkūrimo, kartu ženklina ir pačią seniausią Lietuvos valstybės datą – jos susikūrimą ir įsiliejimą į to meto civilizuotų Europos tautų šeimą. Ji tarsi permeta tiltą tarp šiuolaikinės ir viduramžių Lietuvos, geriausiai atspindi dabartinės mūsų valstybės siekius pakartoti tai, ką kadaise pavyko padaryti karaliui Mindaugui. Tikrai neatsitiktinai Liepos 6-oji buvo pradėta švęsti tuomet, kai Lietuva aiškiai apsisprendė stodama į NATO ir Europos Sąjungą atkurti savo kadaise turėtą vietą Europos politiniame žemėlapyje.
Galime džiaugtis, kad mums, šiandieną gyvenantiems, pavyko pasiekti netgi daugiau, nei kadaise pavyko Mindaugui. Minėdami jo karūnavimo dieną kartu neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtimi. Žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą.
Žinoma, galime ir privalome didžiuotis, kad po Mindaugo valdę Lietuvos kunigaikščiai, nors ir išlikdami pagonimis, sugebėjo plėsti ir tvirtinti savo valstybę, kad savo valdose garantavo lygias teises ir pagarbą įvairių tikėjimų žmonėms. Tačiau jie nebuvo karaliais, o Lietuva – nebuvo karalyste.
netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos
Mes dar menkai suvokiame, kad netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos. Jeigu kuri Europos dalis kadaise buvo tapusi karalyste, tokia ji lieka visiems laikams. Netgi karalystei kuriam laikui dingus iš politinio žemėlapio, karūna neprapuola ir išsaugo valstybės teises atsikurti ar būti atkurtai. Kaip, pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų imperijai, Čekija atsikūrė tegu kaip respublika, bet Šv. Vaclavo karūnos žemėse. Ir visi tai pripažino, nes karalystė lieka karalyste visiems laikams.
Tą, beje, neblogai suprato Lietuvos valstybės atkūrėjai, 1918-siais pirmiausia bandę atkurti Lietuvą, kaip „Mindaugo karūnos žemę“. Tik tuometės tegu žlungančios, bet dar galingos, Vokietijos imperijos įsikišimas į Lietuvos Tarybos bandymą vainikuoti Vilhelmą Urachą Mindaugu II sužlugdė šį tegu pavėluotą, bet visgi bandymą po septynių šimtų metų ištaisyti protėvių padarytą klaidą ir atkurti Lietuvą visaverte valstybe. Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?
Užtai mes gerai žinome, kaip klostėsi Lietuvos likimas XIII – XIX amžiais, po to, kai Mindaugo laikų lietuviai kunigaikščiai dėl savo provincialaus bukumo, europinių dalykų neišmanymo, krikščionybės ir jos nešamos civilizacijos reikšmės nesuvokimo, pirma privertė savo valdovą atsimesti nuo krikšto ir karūnos, o vėliau pavydo vedami jį ir nužudė. Praradusi karūną Lietuva amžiams tapo antrarūše valstybe, atėjusi į Europą ne savarankiškai, o tik kaip Lenkijos karūnos vasalė.
Netgi Vytautas Didysis, tegu sugebėjęs trumpam paversti Didžiąją kunigaikštystę savarankiška ir įtakinga politine jėga, to meto Europos kontekste buvo suvokiamas tik kaip vienas iš daugelio didžiųjų kunigaikščių, reiškusių pretenzijas į nepriklausomybę nuo savo siuzereno, bet taip ir nesugebėjusių jos pasiekti. Kas šiandien, be istorikų, mena Burgundijos hercogystę, ne kelis dešimtmečius, bet ilgus amžius buvusią ir turtingesne, ir galingesne už savo siuzerenę – Prancūzijos karalystę?
Negalima pamiršti, kiek daug Lietuvos valstybei kainavo pusantro šimtmečio nuolatinių kovų su kryžiuočių Ordinu, kuris savo skverbimąsi į mūsų žemes grindė krikščionybės sklaida. Negalima pamiršti, kad atsimetimas nuo krikšto lėmė, jog Lietuvos valstybė taip ir liko be savojo rašto, tad pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta praėjus beveik trims šimtams metų po Mindaugo karūnavimo.
Kad, praradusi karalius karūną, Lietuva su Lenkija jungėsi ne lygiomis teisėmis, o kaip jaunesnioji sesuo su vyresniąja, nes Lenkija buvo karalyste, o Lietuva -tik didžiąja kunigaikštyste. Kad įtakingiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis, visą savo gyvenimą nuolat turėjo kovoti ne tik dėl asmeninės valdžios, bet ir dėl Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, pripažinimo, kurį jam būtų suteikusi krikščioniškojo karaliaus karūna. Deja, Vytautas taip ir nespėjo to padaryti, nors pats lėmė kitų Europos karalių likimus.
Istorija nemėgsta tariamosios nuosakos – kas būtų, jeigu būtų? Bet gal todėl nuolat kirba pabandyti paspėlioti – o kas būtų, jeigu Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas, jeigu jam būtų pavykę sukurti karališkąją dinastiją?
Gali būti, kad istorijos rato nebūtų pavykę pasukti kitokia linkme. Bet taip pat gali būti, kad būtent to pusantro šimtmečio, praėjusio nuo Mindaugo mirties iki Jogailos ir Vytauto krikšto ir pritrūko, kad Lietuva šiandieną būtų visai kitokia, didesne, labiau išsivysčiusia valstybe, nei esame šiandien.
Tokių lemtingų, neišnaudotų posūkio taškų Lietuvos istorijoje būta ir daugiau. Žvelgiant arčiau šių dienų į galvą pirmiausia ateina Sovietų Rusijos įtakotas ir finansuotas Antano Smetonos perversmas 1926-siais.
Lietuvos atitekimas į bukai antilenkiškų tautininkų rankas ne tik panaikino parlamentinę demokratiją, bet ir atėmė galimybę sukurti regioninę karinę – politinę sąjungą tiek prieš Sovietų Rusiją, tiek prieš Vokietiją. Lietuva, tapusi sovietų ir vokiečių įtakojamu pleištu tarp Lenkijos ir Baltijos šalių, nulėmė Baltijos Antantės planų žlugimą, taip pat skandinavų nenorą veltis į gynybines ar kitokias sąjungas su Baltijos šalimis.
Tuo metu galingiausia Europos valstybė – Britanija, matydama Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir nematydama galimybės suburti Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinį aljansą, nusiplovė rankas ir 1935-siais pasirašė su Vokietija sutartį dėl karo laivynų. Britanijai pasitraukus iš Baltijos jūros, buvo atvertas kelias Stalino – Hitlerio suokalbiui ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybių išnykimui iš Europos žemėlapio.
Atminkime tai, švęsdami valstybės dieną ir pasistenkime daugiau nebedaryti klaidų, kurias vėliau tenka vadinti istorinėmis.
Mes, lietuviai esame labai empatiška tauta. Labiausiai rūpinamės savo kaimynų gėrove nei savo. Prisiminkime w raidės atsiradimą pasuose. Ar tai yra brandumo požymis, o gal tik noras įsiteikti? Bet čia kaip pavyzdys. Grįžkime prie garbingos karalyčių istorijos. Kam mums ta laimė, kam mums ta garbė, jei vieni džiaugsimės savo karalyste, o kiti liūdės? Prisiminkime ir pasirūpinkime istorine tiesa savo pašonėje: Prūsijos karalystė (vok. Königreich Preußen) – valstybė Vidurio Europoje prie Baltijos jūros, kurią 1701 m. sausio 18 d. vietoje Prūsijos hercogystės įkūrė kurfiurstas Frydrichas III, tuo pačiu tapdamas Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Naujoji karalystė pakeitė faktiškai unijoje egzistavusią Brandenburgo-Prūsijos valstybę ir gyvavo iki Lapkričio revoliucijos ir po jos įvykusio Prūsijos karaliaus sosto atsisakymo 1918 m. lapkričio 9 d.
XVIII a. Prūsijos karalystė buvo didžiausia vokiečių gyvenama valstybė Europoje. XIX a. viduryje jos valdovų pastangomis vyko Vokietijos suvienijimas. Po 1871 m. suvienijimo Prūsija tapo Vokietijos imperijos autonomine dalimi, iki 1918 m. revoliucijos, o faktiškai iki 1934 m. sausio 30 d. turėjusia savą vyriausybę, parlamentą ir vietinius įstatymus. Sostinė 1701 m. Karaliaučius, nuo 1772 m. Berlynas, 1806–1807 m. Klaipėda.
Čia toks mano pamąstymas istorinėmis temomis. Galima keisti valstybių pavadinimus, prezidentus inauguruoti karaliais. Gal genetiškai netgi galima atsekti „mėlyno kraujo” palikuonis, bet ar nuo to pasikeis mūsų mentalitetas? Prūsijoje (Karaliaučiuje) tikėtina, kad besąlygiškai garbins ir paklus savo karaliui, kaip dabar gubernatoriui…
Na… ar kas nors įsivaizduoja, kas Lietuvoje dėtųsi paskelbus karaliene Šmilytę? O gal mėlyno kraujo turi Rackevičius? Mirusius gerbti mums sekasi šiek tiek geriau, bet ne visus. Sąrašo netęsiu.
Pozicijos svetainei visai netinka tokie rašiniai, kaip šis Audriaus Bačiulio, kuriame taip susipainiota tarp tikrų ir tariamų istorijos paralelių. Kaip Bačiulis įvertintų faktą, kad Vytautui buvo gabenama karūna, bet pakeliui ji buvo pavogta? Beje, gal jis bent girdėjo, kur ta pavogtoji karūna yra dabar? Gediminas savęs kunigaikščiu taip pat nevadino. Pasižiūrėkite į garsiuosius jo laiškus. Tačiau dar daugiau nusišnekėjimo yra autoriaus bandymuose apibūdinti šių dienų tikrovę. Bet neverta pykti ant A. Bačiulio, juk ne visada pavyksta išvengti nusišnekėjimo. Yra parašęs šis autorius ir visai neblogų tekstų.
Na šį kartą Bačiulis stipriai nusišnekėjo. Apgailėtina. Pirma, Mindaugas nebuvo vienintelis Lietuvos karalius, antra, Mindaugas neatsimetė nuo katalikybės, trečia, Smetona 1926 m. neįvykdė jokio sovietų ar lenkų inspiruoto perversmo. Ir juolab mes labai menkai žinome, kaip klostėsi Lietuvos likimas nuo 13-ojo amžiaus. Mes tik žinome kaip visa tai aprašo lenkai ir rusai, o jie rašo taip, kaip jiems patogu ir naudinga. Jis ir toliau kartoja ruskių ir lenkų mums primetamas istorijos klišes, kurios labai toli nuo tiesos. Laikas jų atsisakyti ir patiems rašyti istoriją vadovaujantis istorijos šaltiniais. O jų tikrai yra, ir nemažai, jie dabar atsidaro, tik reikia nepatingėti ir pažiūrėti. Tik kas tai padarys? Tik jau ne Bumblauskas ar Nikžentaitis. Juk galima pasiskaityti ką rašo, kad ir amerikiečiai, britai, net ir patys lenkai ar rusai. Juk dar taip neseniai net ir mūsiškiai vapėjo, kad lietuvių kalba yra kilusi iš didžiosios rusų kalbos, o pasirodo, kad priešingai – rusų kalba yra lietuvių kalbos duktė. Ir tą įrodė, patvirtino ne kas kitas, o pačių rusų mokslininkas V. Toporovas. Taip ir su mūsų istorija, tik dar neatsirado toks Toporovas ar pan. į jį. Tikėkimės, kad atsiras, jei ir patys ką nors darysime ta linkme, o ne kopijuosime ir platinsime melą. Jau dabar jaunieji sąžiningi rusų tyrinėtojai kalba apie tai, kad lietuviški vardai (toponimai) eina iki pat Sibiro, net už Uralo. Ką tai sako? Nustokime žiūrėti į savo istoriją per lenkų ir rusų šovinistų akinių prizmes. Atsimerkime pagaliau.
Dėkoju Valentinui Šapalui už faktais paremtą komentarą , Vytautas buvo KARALIUMI , ČEKIJOS karaliumi ,jeigu ką , kaip ir Lietuvos , vien todėl , kad negirdėjau atšauktos Popiežiaus bulvės dėl Vytauto karūnavimo ,o šlėktos karūnos vagystė ir šios karūnos slėpimas nuo Lietuvių lig šiol yra kiaulytė, jei nepasakyt grubiau, apie Lietuvių karalius ,o ne jokius kunigaikščiui iš viso jau nebėra ką ir kalbėt ,laikas baigt dergt save ir giedoti ruselių ir šlėktos melagystes ,po paraliais .