Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje buvusi anglų kalbos mokytoja, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ valdybos narė, vilnietė Alina Laučienė kaltinama nacionalinės neapykantos kurstymu.
Mat 2023 m. birželio 30-ąją A. Laučienė portale „Pozicija“ paskelbė publikaciją, kurioje kritikavo Lietuvoje gyvenančius kitataučius, kurie nesimoko valstybinės lietuvių kalbos.
Šioje publikacijoje jokios nacionalinės neapykantos kurstymo ar diskriminacijos dėl tautybės neįžvelgė Žurnalistikos etikos inspektoriaus tarnyba bei policija. Tačiau įžvelgė Vilniaus apylinkės prokuratūra.
Kadangi pati teisiamoji A. Laučienė dėl suprantamų priežasčių negali teikti komentarų žiniasklaidai, kad neįtakotų teismo, be to, yra numatyti dar du teismo posėdžiai, vienas jų – kovo mėnesį, todėl tenka remtis tuo, ką teismo proceso žiūrovai praėjusį pirmadienį išgirdo Vilniaus apylinkės teisme patys.
Kadangi teismo salėje nebuvo ventiliacijos, teismas leido pasilikti tik 15-ai žiūrovų, o kiti buvo paprašyti į kitą salę, kurioje teismo eigą buvo galima stebėti ekrane. A. Laučienę palaikė „Nacionalinio susivienijimo“ nariai, atvykę ir iš kitų miestų.
Į posėdį taip pat buvo atvykę privačias detektyvų paslaugas teikiančios bendrovės vadovas Olegas Rimanas ir buvęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas, tačiau dėl laiko trūkumo jie bus apklausti kituose posėdžiuose.
Posėdžio metu kaltinimą palaikantis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Šarūnas Šimonis kaltino A. Laučienę savo publikacija kiršinus kitataučius, bet A. Laučienė patikino esanti tik prieš tuos kitataučius, kurie nelojalūs mūsų valstybei, nesilaiko mūsų įstatymų ir iškraipo Konstituciją, skelbiančią, jog mūsų valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Teismo metu tarp prokuroro Š. Šimonio ir A. Laučienės įsiplieskė lingvistinis disputas. Prokuroras klausė, kokia kalba buvo parašyti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės statutai, o A. Laučienė į tai atsakė, jog buvo parašyti senąja baltarusių kalba.
Kalbėta ir apie sanskrito kalbą ir A. Laučienė pabrėžė, jog lietuvių kalba yra senesnė už sanskritą. Be to, sanskrito kalba – mirusi, o lietuvių gyva, ji yra gyvasis kalbos paminklas, pagal kurį pasaulio mokslininkai tiria kitas gyvas ar jau mirusias kalbas, įskaitant ir jau mirusią hetitų kalbą, užrašytą ant akmeninių paminklų.
A. Laučienė atsakė ir į klausimą, kodėl mananti, jog lietuvių tauta yra labiau išsimokslinusi nei didelės. Anot A. Laučienės, didelėms tautoms, pvz., Rusijai, tai mažiau aktualu, o mažoms tautoms išsimokslinimas yra tautos išlikimo garantas. Instinktyviai jaučiamas. Tačiau, anot A. Laučienės, tai nereiškia, jog Lietuva yra tarp mažų tautų labiausiai išsimokslinusi – Danija, Olandija net labiau išsimokslinusios.
Paklausta, kodėl tautą, kuri Lietuvoje gyvendama nesimoko lietuvių kalbos, vadina buka, A. Laučienė atsakė, jog bukas yra medžio pavadinimas. Iš to medžio daromi baldai, nes jo mediena labai kieta ir net jauno buko medelio nesulenksi. Todėl lietuviai, matydami šio medžio savybę, daiktavardį „bukas” pavertė būdvardžiu ir taip vadina ne kvailus, bet nelanksčius žmones.
A. Laučienės mintys, išsakytos ankstesniuose pokalbiuose ir straipsnyje.
★Lietuvi, Tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!
★Mūsų lietuvių kalboje nė vieno keiksmažodžio nėra. Didžiausias keiksmažodis – „Tegul svirplys įlenda į tavo kelnes“. Kai tu taip pasakai ir žmogus įsivaizduoja tą svirplį kelnėse, visi pradeda juoktis ir jau niekam nepikta“. Bet nevartojome savo kalboje rusiškų „matų“, kurie iš burtininkų didžiausių prakeikimų ateina.
★Yra mažų tautų, kurios išsimokslinusios už mus daugiau, nes jos neturėjo 150 metų Rusijos caro jungo, kai buvo sunaikintos lietuviškos mokyklos, o paskui neturėjo kitos okupacijos, kai mūsų genofondas buvo išnaikintas – 20 tūkstančių partizanų, didžiausias vyrų žiedas buvo sunaikintas. Per Birželio 23-iosios sukilimą per 6 dienas kiek žmonių žuvo, kiek vėliau buvo ištremta į Sibirą, kiek žuvo lageriuose. Mes, būdami studentais, eidavome į demonstracijas lapkritį, per Spalio revoliucijos metines, o tuo metu, kai dainuodavome, kai aidėdavo būgnai, pastate, kur dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, buvo kankinami mūsų patriotai.
★Kai susitinku su savo buvusiais auklėtiniais – jau pilvotais, praplikusiais, jie prisipažįsta, jog dažnai apie mane kalba. Prisimena, kaip spjaudė sau ant delnų ir valėsi batus, kad jiems išėjus prie lentos, nesakyčiau – „čia dabar, nevalyti batai!“
★Vilniaus Ozo mokykloje ir virš 20 metų – Radvilų gimnazijoje. Rudaminoje turėjau lietuviukų klasę, o į tą lietuviukų klasę atėjo 28 vaikučiai, iš kurių tik 4 buvo lietuviai, o visi kiti – kitataučiai. Ir romai, ir du azerbaidžaniečiai, ir lenkų, ir baltarusių, ir rusiukų buvo. Po 8 klasių dalis vaikų išėjo į profesinės technikos mokyklas, liko tik 10 mokinių. Iš jų – dvi merginos iš Vilniaus, o kiti aštuoni – lenkiukai ir rusiukai. Bet jie ir šiandien yra patys brangiausi mano mokiniai, sveikinantys mane Rugsėjo pirmąją. Niekam niekada į galvą neatėjo, kad aš esu lietuvė, o jie – kitataučiai.
★Mano gyvenimas liudija ir niekas manęs neapkaltins, kad aš kurstau neapykantą kitataučiams. Aš kritikuoju tik tuos kitataučius, kurie turi revanšistinį, šovinistinį, kolonijinį mentalitetą. O tą mentalitetą lengviausia atpažinti pagal vieną požymį – begalinį pasipriešinimą valstybinei lietuvių kalbai.
★Kuo, pavyzdžiui, anglai palaikytų lietuvius, kurie imtų ir pareikalautų įvesti į anglų abėcėlę lietuviškas varneles ant č, ž, š? Pasakyti, kad palaikytų idiotais, tikriausiai būtų per švelnu.
★Turime tik tris mažumas: totorius, karaimus ir romus. Kodėl mažumas? Jie nebeturi savo istorinės tėvynės. Bet jie labai pagarbiai elgiasi Lietuvos atžvilgiu ir nieko iš Lietuvos nereikalauja. Ar tai pastebėjote? Totoriai ir karaimai puikiai kalba lietuviškai. O kai kurios tautinės bendrijos visada kelia riksmą, šantažuoja amžinais klausimais ir nepagrįstais reikalavimais.
★Argi Rusijoje lietuvis išdrįstų lietuviškai kreiptis su prašymu? Jokiu būdu, ne! Prieš ten vykdamas, išmoktų daug rusiškų posakių.
★Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti valstybinę kalbą, o ne mes – jų.
