Tai, kad sostinės senamiestyje įsikūręs ir per šimtmetį perkopęs Adomo Mickevičiaus muziejus niekuomet nestokoja lankytojų, nieko nestebina: juk jo darbuotojai daro viską, kad didžiojo poeto atminimas neišblėstų iš žmonių atminties. Ir ne jo vieno. Muziejininkai siekia, kad atgytų visa poetą supusi aplinka ir kad naujai suskambėtų garsių jo amžininkų – filomatų – vardai. Adomo Mickevičiaus bendražygių garbei nuolat organizuojami įvairiausi renginiai. Bene garsiausi iš jų yra jau tradiciniais tapę literatūriniai trečiadieniai. Kiekvienas toks susibūrimas yra skiriamas atskiro žmogaus, turėjusio ryšių su Adomu Mickevičiumi, idėjoms, veiklai ir kūrybai aptarti. Plačiau apie tai kalbamės su istoriku, poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoju Rimantu Šalna.
– Esu dalyvavusi ne viename literatūriniame trečiadienyje. Visus juos ryškiai prisimenu. Pavyzdžiui, man itin įdomus buvo tas, kuriame diskutuota apie Juozapą Ježovskį. Suprantama, kodėl – juk jis buvo Filomatų draugijos prezidentas, visą laiką ieškojęs būdų, kaip tobulinti šios organizacijos veiklą. Taigi pasirinktas aptarimo objektas nei vienam renginio dalyviui abejonių nekėlė. Greičiau stebino – ir labai maloniai – pati renginio forma. Jokio formalumo, jokių ilgų pranešimų ir klausytojams sunkiai įsimintinų datų, tik gyva ir nepaprastai šilta diskusija. Klausydamasi jaučiau tikrai didelį malonumą, manau, kad ir kiti šio sambūrio dalyviai – taip pat…
– Šito mes ir siekiame – neformalumo ir gyvumo…Ir dar labai norime paskatinti visus susirinkusiuosius giliau mąstyti. Gal pastebėjote, kad viso renginio metu bandėme suprasti, kodėl Juozapas Ježovskis gana atsainiai žvelgė į mistikon linkusio Adomo Mickevičiaus planus, kokie ryšiai jį siejo su poetu tremtyje, kur slypėjo ta paslaptis, dėl kurios Ježovskio vėliau dėstomos, net, atrodytų, nuobodokos disciplinos sutraukdavo šitiek klausytojų…
– Būtent tokios gyvos diskusijos ir išlieka atmintyje. Nenuostabu, kad į muziejuje vykstančius literatūrinius trečiadienius noriai veržiasi ne tik Adomo Mickevičiaus poezijos gerbėjai, bet ir tie žmonės, kuriems pagilinti žinias apie į istoriją nugrimzdusią epochą tiesiog profesiškai privalu: pedagogai, istorikai, literatai, ekskursijų vadovai…
– Bet jie – ne tik šių „trečiadienių“ nuolatiniai dalyviai. Sulaukiama jų ir per muziejuje veikiančio Poezijos mylėtojų klubo organizuojamas šventes, ir per muziejaus kiemelyje vykstančius vasaros koncertus, ir per rengiamus literatūros vakarus bei mokslines konferencijas… Pagaliau jie yra aktyviausi A. Mickevičiaus atminimui propaguoti leidžiamų knygų skaitytojai.
– Jau už šiuos leidinius žmonės jums tikrai žemai lenkiasi. Knygos „Adomas Mickevičius Vilniuje“, „Adomas Mickevičius tremtyje“, „Adomas Mickevičius ir moterys“ – juk tai tikras naujų atradimų aruodas besidomintiems… Esate septynių knygų autorius, keturias knygas išleidote drauge su bendraautoriumi, žinomu Lietuvos lenkų kultūros veikėju, poetu ir žurnalistu Voicechu Piotrovičiumi. Be to, dar sugebėjote parengti ir išleisti kito garsaus Lietuvos filomato Stanislovo Moravskio knygą „Moterų fizionomika“. Kas paskatino susidomėti būtent šia asmenybe?
– Mintį davė ir knygos bendraautoriumi tapo visoje Lietuvoje ir už jos ribų žinomas mikrochirurgas Saulius Špokevičius, laisvalaikiu daug dėmesio skiriantis domėjimuisi literatūra ir ypač literatais – medikais. O Stanislovas Moravskis, filomatas ir Adomo Mickevičiaus bendražygis, būtent ir buvo kuriančiu gydytoju. Maža to, šis žmogus padėjo subręsti Mickevičiaus poetiniam talentui, jį saugojo ir globojo gyvenimo verpetuose. Norėjome, kad šio garsiojo Vilniaus universiteto profesoriaus, Juzefo Franko mokinio ir gabaus literato, vardas būtų plačiau žinomas Lietuvos visuomenėje.
Juk XIX amžiaus skaitytojai žavėjosi Moravskio meistriškai parašytais prisiminimais apie Vilniuje praleistus jaunystės metus, apie to meto bajoriją, kraštotyrinėmis apybraižomis… Tai – tikras gyvenamosios epochos atspindys, gaila, rankraščių pavidalu mūsų dienų beveik nepasiekęs. Varšuvos sukilimo metu šio miesto Krasinskių bibliotekoje saugoti Moravskio rankraščiai sudegė.
Laimei, mūsų Vilniaus universiteto bibliotekoje yra išlikęs unikalus šio mediko – literato veikalas „Fizyognomistyka kobiet“ ( „Moterų fizionomika“ ). Sukurtas XIX amžiaus viduryje, šis kūrinys – ne duoklė tuo metu vyravusiam romantizmui, o bandymas pažvelgti į moterį iš psichofiziologinių ir anatominių pozicijų. Moravskis čia pasireiškia kaip profesionalus medikas, atskleidęs kūniškąją žmogaus prigimtį, pažvelgęs į jo intymaus gyvenimo sferas. Susipažinę su juo išsamiau, pagalvojome: pravartu būtų pateikti ir plačiajai visuomenei šį autoriaus bandymą pažvelgti į moters grožį iš medicininės teorijos pozicijų. Pavyko, ir už tai esame be galo dėkingi savo rėmėjams.
– Skaitydamas Moravskį, imi suvokti moters padėtį visuomenėje, nutolusioje nuo mūsų beveik porą šimtmečių. Turint galvoje to meto moralines nuostatas, galima drąsiai teigti, jog tai buvo tikras žygdarbis: nuogai „išrengti“ moterį, t.y. parašyti realistiškai atvirą veikalą apie ją, retas išdrįstų…
– Jau vien tuo Moravskį galima laikyti išskirtiniu. Dėl ko jis ėmėsi kurti šį veikalą, nėra aišku iki šiol. Nepanašu, kad jis būtų buvęs skirtas kokiam nors saloniniam gydytojų susibūrimui – per daug jau išsamus ir novatoriškas. Negalėjo jis tapti ir paskaitos medžiaga studentams, nes Moravskis nedėstytojavo. Gal jis tiesiog pabandė sukurti naują mokslinę teoriją? Kas žino… Juk Moravskis buvo laikomas tikru profesionalu, puikiu medicinos žinovu, eksperimentatoriumi.
– Šių dienų skaitytojui gal ir ne visai aiškiai suvokiamos Moravskio filosofinės idėjos, jo bandymai įrodyti, kad moters charakterį, nuostatas ir nuotaikas pirmiausia nulemia jos fizinės savybės – kūno ypatumai, atskirų kūno dalių parametrai… O jau XIX amžiuje šis veikalas, jeigu, žinoma, būtų pasirodęs, tikrai būtų virtęs sensacija…
– Manau, kad taip, juk čia, ko gero, gal pirmą sykį Lietuvoje aprašyti vyro ir moters erotinio gyvenimo epizodai. Kažin ar šio veikalo nebūtų uždraudusi cenzūra? Tačiau jis juk liko neužbaigtas, ir neaišku, kodėl.
– Šio žmogaus asmenybės būta labai spalvingos…
– O taip, Moravskio gyvenimas ir jo ryšiai su Adomu Mickevičiumi bei kitais filomatais – filaretais nusipelno išskirtinio dėmesio. Jau vien dėl šio žmogaus, įtakingų pažįstamų dėka išvengusio arešto bei ištrėmimo, begalinių pastangų padėti savo bičiuliams. Nekreipdamas dėmesio į didelį pavojų, jaunasis daktaras kreipėsi visur, kur tik įstengė, kad tik palengvintų jų dalią.
Jo paties gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nors ir gimė išskirtinės visuomeninės padėties tėvų šeimoje netoli Vilniaus, Lavoriškių parapijoje, Mickūnuose. Jo tėvas buvo karaliaus Stanislovo Augusto iždininkas, motina – dvarininkaitė. Deja, dėl intrigų priversta išsituokti su vyru, mažojo Stanislovo mama turėjo palikti savo sūnų tėvui, o pati netrukus mirė nuo džiovos. Iždininko būta be galo despotiško: savo vienturtės atžalos jis nė karto nebuvo nei apkabinęs, nei kokį žaisliuką nupirkęs. Tiesa, mokytis leido ir studijų Vilniaus universitete metais materialiai rėmė. Studijuojantis mediciną jaunuolis įstojo į Filaretų draugiją. Adomo Mickevičiaus bičiuliai – Tomas Zanas, Jonas Čečiotas ir Pranciškus Malevskis itin vertino jį.
Moravskis kurį laiką pagyveno pas tėvą Ustronės dvarelyje, tuo metu priklausiusiame Trakų apskričiai. Sumanęs pasisvečiuoti Peterburge, nuvyko į šį miestą, ten susipažindamas su daugeliu įžymių žmonių, kurie vėliau jam labai padėjo. Deja, kai sugrįžo, santykiai su tėvu dar labiau pašlijo. Vienąsyk, nepaprašęs tėvo leidimo, išjojo pajodinėti. Gimdytojas jį susigrąžino, visiems matant, trenkė antausį arklininkui už sūnui pabalnotą žirgą ir sušuko: „Mano sūnus šiuose namuose yra žemesnis už bet kurį mano žemiausią tarną, net už kiekvieną mano gyvulį, nes jie yra man reikalingi, o jis man visiškai nereikalingas“.
Nepakeliantis šiurkštumo jaunuolis net buvo bemąstąs pakelti prieš save ranką, tačiau, susitvardęs, nutraukė bet kokius ryšius su savo tėvu ir išvažiavo atgal į Peterburgą. Čia pradėjo gydytojauti ir atnaujino draugystę su tremtyje atsidūrusiais filomatais – Adomu Mickevičiumi ir Prancišku Malevskiu, taip pat pianiste Marija Šimanovska, kurios duktė Celina vėliau tapo A. Mickevičiaus žmona. Beje, Stanislovas Moravskis juodu ir supiršo.
– Apie artimus to meto A. Mickevičiaus ir Stanislovo Moravskio ryšius byloja ir tas faktas, jog Jekaterinhofe poetas savo iniciatyva supažindino bičiulį su pačia didžiausia to meto Rusijos įžymybe – Aleksandru Puškinu…
– Taip, ir žodžio kišenėje neieškantis daktaras vėliau savo užrašuose labai spalvingai apibūdino genialųjį poetą. Pacituosius Moravskį: „Į šį vyrišką, surengtą pagal pakvietimus banketą, atvykome visi su surdutais. Stebėjau atidžiai Puškiną, kuris sėdėjo priešais mane, norėdamas apibūdinti jo išvaizdą ir elgesį. Jo apranga buvo netvarkinga, jis buvo truputį pliktelėjęs, plaukai ir bakenbardai susivėlę, galinė batų dalis ir kulnai, iškreipti į visiškai skirtingas puses, reiškė šiek tiek daugiau negu apsileidimą, tiesiog nevalyvumą. Mickevičius irgi nesipuošė, bet jo netvarkingume visada buvo galima matyti tam tikrą garbę, taurumą ir pranašumą. Puškino veido spalva buvo ypatingesnė. Ji kildinama nuo negriškojo Hanibalo maišaties, kuri net per keletą kartų dar savo suodžių pridėdavo prie slaviško pieno…
(…) Nuo to laiko susitikinėjom su Puškinu dažnai. Išskyrus vieną balių, nematydavau jo be kreivų batų. Jis neturėjo jokios manieros; visa jo poza buvo tokia, kad niekada nepagalvotum, kad jau nuo „šimto metų bajoras“. Mažaūgis, eidamas nevikriai traukė kojas, turėjo šleivą eiseną… Žodinė kasdieninė kalba dažnai buvo su priemaišomis, stačiokiškais pasakymais. Per trumpą laiką būdamas su juo, visada jaučiau, kad man sunku prie jo pritapti kaip prie žmogaus. Galima buvo jį vertinti kaip poetą! Jį supo entuziazmas, susižavėjimas, ekstazė ir aukščiausio lygio garbinimas visos sostinės visuomenėje!“
– Nelemtasis kovidas buvo pristabdęs visų muziejų ir kultūros darbuotojų veiklą, bet dabar ji jau vyksta visu pajėgumu. Jūs irgi tęsiate Adomo Mickevičiaus kūrybinio paveldo populiarinimo veiklą. Į ką esate sutelkęs dėmesį dabartiniu metu?
– Vienas iš paskutiniųjų darbų – mano ir Voicecho Piotrovičiaus išversta žinomo lenkų publicisto ir rašytojo Ksavero Prušinskio knyga „Apysaka apie Mickevičių“. Plačiai bendradarbiauju su Vilniaus A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojais: su istoriku Linu Leonavičiumi esame sukūrę penkis vaizdo įrašus iš ciklo „Pašnekesiai apie Adomą Mickevičių“, poetui skirtų renginių esu organizavęs su vyr. bibliotekininke Nijole Sisaite. Taip pat esu pakviestas dalyvauti Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos projektuose, skaitau paskaitas moksleiviams. Taigi A. Mickevičiaus kūrybinis paveldas iš mano gyvenimo neišnyksta, ir kiek galėdamas jį propaguosiu ir toliau.
Kalbėjosi Kamilė Vitkutė
