JEIGU LIETUVOS POLITIKAI IR ŽINIASKLAIDA NORĖJO PAKENKTI SANTYKIAMS SU JAV – JIE TĄ DARĖ VEIKSMINGAI

Povilas Žumbakis – JAV lietuvis advokatas, teisės mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas ir politinis komentatorius. Šaltojo karo metais jis išgarsėjo gindamas neteisingai Holokaustu kaltintus lietuvių išeivius JAV teismuose. Pastaraisiais dešimtmečiais P.Žumbakis aktyviai reiškiasi Lietuvos viešojoje erdvėje, komentuodamas JAV ir tarptautinės politikos aktualijas. Jo įžvalgos nuolat skelbiamos tokiose platformose kaip „ProPatria.lt“, „Tiesos.lt“ ir „Pozicija.org“.

Šiandien, kai žymi dalis žiniasklaidos pateikia tendencingus JAV vidaus politikos vertinimus, ypač kalbant apie prezidentą Donaldą Trumpą, Pozicijos redakcija pakvietė pokalbiui su P. Žumbakiu – žmogumi, kuris atidžiai stebi įvykius Amerikoje ir geba juos vertinti tiek iš teisinės, tiek iš kultūrinės bei politinės perspektyvos. Siūlome atvirą pokalbį apie šių dienų JAV politinį klimatą, visuomenės nuotaikas ir D. Trumpo vaidmenį šiose sudėtingose pasaulio permainose.

Redakcija: Tradicinių krikščioniškųjų vertybių puoselėtojai dideles viltis siejo su Trumpo iškilimu – jis įkūnijo sveiko proto politiką. Įkvėpimo suteikė ir M. Venco kalba Miunchene, tapusi ženklu, jog Vakarai gali grįžti prie pamatinių vertybių. Tačiau tuo pačiu metu visi pamatė, kaip tiesiog akyse ėmė byrėti Europos saugumo architektūra – JAV pradėjo tolti nuo transatlantinio solidarumo, silpnėjo NATO sanglauda, o Europa liko vis labiau pažeidžiama išorės grėsmėms. Tai sukėlė nerimą net tiems, kurie palankiai vertino Trumpo vidaus politiką. Koks Jūsų vertinimas?

P. Žumbakis. Manau, kad Europos instruktoriai pastebėjo Jungtinėse Valstijose augantį susirūpinimą dėl nerealių Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų santykių.

Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Amerikos Valstijos, siekdamos padėti Europai atsigauti nuo karo nuniokojimų, pradėjo įgyvendinti Maršalo planą. Ekonominė ir gynybos politika buvo palanki Vakarų Europai.

Dėl šių santykių daugelis europiečių pasirinko socializmo kelią ir ignoravo savo gynybos stiprinimą. Europos gynybos našta atiteko Jungtinėms Valstijoms. Tuo tarpu Europa ekonomiškai atsigavo ir vėliau naudojosi ekonominiais ryšiais su JAV, pagrįstais po karo susiklosčiusiomis sąlygomis. Trumpai tariant, Jungtinės Valstijos buvo imtos laikyti savaime suprantamu dalyku.

Europiečiai turėjo suprasti, kad prezidentas Donaldas Trumpas atstovauja didelei daliai Amerikos visuomenės, kuri mano, jog Jungtinės Valstijos neturėtų garantuoti Vakarų Europos saugumo ir tuo pačiu leisti europiečiams naudotis nesubalansuotais ekonominiais santykiais.

Dar prieš daugelį metų prezidentas Trumpas aiškiai pareiškė, kad šie santykiai turi būti peržiūrėti ir padaryti sąžiningesni Jungtinėms Valstijoms. Tikriausiai geriausiai šią nelygybę ekonomikoje iliustruoja automobilių importo pavyzdys. Europa taiko 10 proc. tarifą bei pridėtinės vertės mokestį amerikietiškiems automobiliams, todėl bendra mokesčių našta viršija 30 proc. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos taiko tik 2,5 proc. tarifą europietiškiems automobiliams. Kai kuriose JAV valstijose taikomas pardavimo mokestis, tačiau jis nė iš tolo neprilygsta Europos mokesčiams.

Šis santykis – tai Maršalo plano palikimas. Apmokestinimas buvo JAV būdas padėti Europai atkurti pramonę. Tačiau tai buvo daugiau nei prieš septyniasdešimt metų – dabar tai jau nebėra teisinga.

Ir Europos gynyba ilgą laiką buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Jungtinės Valstijos skyrė milžiniškas lėšas gynybai, o Europa tuo pasinaudojo – neskirdama tinkamo finansavimo savo pačios saugumui. Net ir šiandien, karui Ukrainoje tęsiantis, trečdalis NATO narių vis dar nesiekia finansuoti gynybos pagal prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip, Jūsų nuomone, JAV vidaus politiniai procesai gali paveikti NATO įsipareigojimus Rytų Europai ir ypač Lietuvai? Kokia yra priklausomybė nuo administracijos požiūrio į NATO („America First“ vs. transatlantinis solidarumas)? Kokia galima Kongreso sprendimų įtaka gynybos biudžetams?

Amerikos Kongresas, ypač Atstovų Rūmai, kurie perrenkami kas dvejus metus, yra artimiausia grandis tarp valdžios ir Amerikos piliečių bei mokesčių mokėtojų. Amerikos mokesčių mokėtojai supranta, kad jie finansuoja milžinišką Gynybos departamentą, kurio didelė dalis lėšų skiriama ne tiek pačių Jungtinių Valstijų, kiek sąjungininkų gynybai.

Europiečiai dažnai laiko transatlantinius santykius savaime suprantamu dalyku. Tačiau kiekvienuose santykiuose ir partnerystėje abi pusės turi prisiimti atsakomybę. Šie santykiai akivaizdžiai yra vienpusiški – europiečiai nei praeityje, nei dabar tinkamai neprisidėjo prie gynybos ar net ekonominės pusiausvyros palaikymo. JAV Kongresas jaučia mokesčių mokėtojų spaudimą koreguoti šiuos santykius.

Deja, Lietuva šiuo atžvilgiu neturi visiškos laisvės. Ji atsisakė suverenios teisės savarankiškai derėtis dėl užsienio politikos ir dabar remiasi Europos Sąjunga bei visos NATO bendros gynybos principais. Tad kai silpsta aljansas, nukenčia ir Lietuva.

Kritikuodama Amerikos užsienio politiką, dauguma Europos žiniasklaidos priemonių ignoruoja faktą, kad Jungtinės Valstijos išlieka tvirtos NATO partnerės. Dažnai daroma prielaida, kad prezidentas Donaldas Trumpas gali pasitraukti iš NATO, tačiau tai nėra teisinga. Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš aljanso reikėtų Kongreso balsavimo – ir to, tikėtina, nebus.

Prezidentas Trumpas yra aiškiai pareiškęs, kad Jungtinės Valstijos nesutiks ginti tų NATO šalių, kurios nevykdo savo įsipareigojimų ir neskiria gynybai pažadėto finansavimo. Laimei, Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija įneša daugiau nei savo dalį, todėl manau, jog jos gali būti tikros, kad NATO „skėtis“ jas dengia.

Viešojoje erdvėje nuolat teigiama mintis, kad D. Trampas išduoda Ukrainą, kad jis simpatizuoja V. Putinui, netgi laiko jį „stipriu lyderiu“, su kuriuo esą nori palaikyti draugiškus santykius. Jo kritikai teigia, kad tokiu būdu Trumpas sumenkino JAV moralinę lyderystę ir „suregistravo“ Rusijos agresiją (ypač Krymo aneksiją 2014 m.) kaip antraeilį klausimą.

Kita vertus, Trumpas ne kartą yra pareiškęs, kad karas Ukrainoje esą yra „Demokratų sukurtas projektas“, kurio tikslas – eskaluoti konfliktą, pasipelnyti politiškai ir ideologiškai bei nukreipti dėmesį nuo JAV vidaus problemų. Jo teigimu demokratai, remdami Ukrainą, ne siekia taikos, o tęstinio konflikto, nes tai esą leidžia jiems stiprinti globalistinę darbotvarkę, įtvirtinti JAV ir ES ideologinę įtaką Rytų Europoje, kad parama Ukrainai virto ideologiniu eksporto įrankiu, kartu su „woke“ kultūra, genderizmo ideologija, radikaliu liberalizmu, kad Ukraina, norėdama gauti Vakarų paramą, yra spaudžiama priimti tam tikrus vertybinius naratyvus, kurie ne visada atitinka jos istorinę ar kultūrinę tapatybę.

Norint suprasti prezidento Donaldo Trumpo administracijos politiką bei jo pareiškimus apie pasaulio lyderius, būtina pirmiausia suvokti prezidentą Trumpą kaip derybininką.

Visą savo suaugusio žmogaus gyvenimą prezidentas Trumpas praleido derėdamasis su Niujorko politikais – daugiausia Demokratų partijos atstovais – bei korumpuotais profsąjungų lyderiais, tarp kurių buvo ir įtakingų mafijos figūrų. Derybos visada buvo sunkios ir komplikuotos.

Kad sudarytų verslo sandorius, ponas Trumpas turėjo gerbti savo oponentus – net jei vadino juos draugais. Jis suprato, kad žmogus, vadovaujantis politinei partijai, verslui priešiškai profsąjungai ar valstybei, turi būti stiprus, todėl jį reikia gerbti.

Oponentų gyrimas nereiškia, kad Trumpas jiems nusileidžia ar pritaria jų pažiūroms. Tai rodo tik tai, kad jis suvokia jų politinę ar strateginę reikšmę. Kai Trumpas vadina Putiną, Xi Jinpingą ar Kim Jong-uną „draugais“, tai nereiškia, kad jis juos laiko artimais. Tai veikiau pripažinimas, kad jie yra galingi lyderiai, gebantys valdyti savo šalis – net jei tos šalys sunkiai valdomos ir nedemokratinės. Derybose jis remiasi požiūriu, kad norint bendrauti su tokiomis valstybėmis, būtina turėti tiesioginį ryšį su jų lyderiu – net jei tas lyderis nėra demokratiškas ar moraliai priimtinas.

Prezidentas Trumpas nėra ideologas. Jis – pragmatiškas verslininkas, linkęs spręsti problemas praktiškai. Deja, pasaulio politika yra kur kas sudėtingesnė nei verslo santykiai. Dauguma valstybių nėra demokratijos, o Trumpas linkęs ignoruoti žmogaus teisių klausimus, sutelkdamas dėmesį tik į praktinius sprendimus. Istoriniu požiūriu tai – liūdnas reiškinys, nes žmogaus teisės išlieka esminė vertybė.

Tuo pačiu prezidentas Trumpas gerai supranta šiuolaikinę Rusijos ir Ukrainos istoriją, taip pat Demokratų partijos poziciją šiuo klausimu. Svarbu prisiminti, kaip demokratų prezidentai elgėsi su Ukraina ir Rusija bei kaip kilo dabartinis karas.

Prezidentas demokratas Billas Clintonas įtikino Ukrainą atsisakyti branduolinių ginklų mainais į saugumo garantijas. Ginklai buvo perduoti Rusijai. Ši garantija, kaip rodo įvykiai, ilgainiui buvo sulaužyta.

2012 m. prezidentas Barackas Obama privačiame pokalbyje su Rusijos atstovu užsiminė, kad po rinkimų jis bus „lankstesnis“ santykiuose su Rusija. Tai neoficialiai buvo perduota V. Putinui. Netrukus po to, 2014 m., įvyko Krymo okupacija.

Galiausiai, prezidentas Joe Bidenas pažadėjo padėti Ukrainai, tačiau prieš pat prasidedant karui pareiškė, kad „nedidelis“ Rusijos įsiveržimas nebūtų laikomas rimta problema. Be to, jis ilgai delsė pradėti realią paramą, tikėdamas, kad Rusija karą laimės per septynias dienas. Karinė ir ekonominė pagalba, kurią teikė Bideno administracija, buvo pakankama tik tam, kad karas tęstųsi, bet ne tam, kad Ukraina laimėtų. Dėl to Ukraina ilgainiui patyrė didžiulių nuostolių.

Amerikiečiai vis labiau susirūpinę dėl milijardų dolerių, išleistų Ukrainai. Respublikonai reikalauja skaidrumo. Iki šiol nėra aiškios ataskaitos, kiek tiksliai pinigų JAV skyrė ir kur jie buvo panaudoti. Skaičiuojama, kad neatsekama suma gali svyruoti nuo 100 iki 200 mlrd. dolerių. Tai kelia pagrįstų klausimų mokesčių mokėtojams ir jų atstovams Kongrese. Prezidentas Trumpas šią painiavą išnaudoja kaip argumentą bandydamas keisti karo eigą.

Kalbant apie jo asmeninius bruožus, verta prisiminti, kad dar per pirminius rinkimus jis teigė galintis užbaigti karą Ukrainoje per 24 valandas. Nors tai – nerealus pažadas, jis laikosi šios pozicijos ir bando primesti susitarimą.

Trumpas žino, kad Ukraina visiškai priklausoma nuo Vakarų paramos – tiek karinės, tiek ekonominės. Tačiau jis taip pat žino, kad derėtis iš jėgos pozicijos būtų sudėtinga. Todėl stengiasi formuluoti komentarus diplomatiškiau, tačiau kartu įspėja Rusiją, kad, jei ji atsisakys bendradarbiavimo dėl taikos, Jungtinės Valstijos gali imtis griežtų veiksmų. Šis perspėjimas tebėra galiojantis.

Be to, kyla klausimas, ar prezidentui Trumpui apskritai rūpi globalūs iššūkiai. Jo nuomone, didžiausia grėsmė taikai pasaulyje yra komunistinė Kinija, o ne Rusija. Rusija, Šiaurės Korėja ir Iranas, jo manymu, yra mažesnės svarbos veikėjai. Derybos su Rusija ir Ukraina, pasak Trumpo, negali atitraukti dėmesio nuo svarbiausios grėsmės – Kinijos.

Lietuviai, suprantama, natūraliai rūpinasi savo saugumu. Tačiau pavojinga žvelgti į pasaulį siaurai, matant tik vietines grėsmes ir ignoruojant platesnį geopolitinį kontekstą. Daug europiečių, įskaitant lietuvius, kaltina JAV, kad ši vadovaujasi principu „pirmiausia – Amerika“. Tačiau tuo pat metu patys dažnai nepastebi, kad jų požiūris taip pat yra ribotas – jiems rūpi tik jų pačių problemos. (Angliškas terminas „tunnel vision“ – „tunelinis matymas“ – tiksliai apibūdina tokį siaurą požiūrį.)

Ar Trumpo priešiškumas yra nukreiptas prieš Ukrainą ir Vakarų Europą kaip tautas ar valstybes, ar prieš jų vadovaujančius politinius ir ideologinius elitus, kuriuos jis įvardija kaip „marksistinius“, „globalistinius“, „woke“ ar „korumpuotus“? Kiek šiuos teiginiuose yra tiesos? Ar galima manyti, kad Trumpas nemėgsta Ukrainos prezidento V. Zelenskio, nes jis ir jo aplinka atstovauja demokratų globalistinei darbotvarkei? Beje, panašu, kad jis nelabai jaučia dideles simpatijas ir ES politiniams vadovams?

Pirma, nesutinku su jūsų teiginiu, kad prezidentas Donaldas Trumpas yra priešiškai nusiteikęs Ukrainos atžvilgiu. Tik esu labai susirūpinęs dėl prezidentą D. Trumpą supančių patarėjų ir kitų asmenų, darančių įtaką jo administracijai. Daug jų yra nepalankiai nusiteikę Ukrainos atžvilgiu, o kai kurie – nors ir nepriklauso administracijai, bet daro poveikį jos sprendimams – faktiškai padeda Vladimirui Putinui, sąmoningai ar nesąmoningai.

Ši vidinė prorusiška grupė man kelia didelį nerimą. Ji primena situaciją prezidento Franklino D. Roosevelto laikais, kai jam darė įtaką Stalino palankūs asmenys – ypač per Jaltos konferenciją. Tada Roosevelto aplinkoje taip pat buvo asmenų, kurie atstovavo sovietiniams interesams ir formavo JAV politiką SSRS naudai.

Prezidentas Trumpas, kaip ir daugelis stebėtojų Jungtinėse Valstijose, kritiškai vertina korupciją Ukrainoje ir tai, kaip buvo tvarkoma tarptautinė pagalba tiek pačioje Ukrainoje, tiek Jungtinėse Valstijose.

Priminsiu, kad Europos Sąjunga teikė Ukrainai paskolas, už kurias reikalauja palūkanų, mokamų iš įšaldytų Rusijos lėšų, laikomų Europos bankuose. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos teikė paramą – tiek ginklais, tiek pinigais – be jokių grąžinimo garantijų ar užtikrinimų.

Prezidentas Trumpas mano, kad toks požiūris yra nesąžiningas Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Todėl jis reikalauja garantijų, aiškumo ir atskaitomybės, kur konkrečiai nukeliavo lėšos, kurias, kaip teigiama, Ukrainai skyrė prezidento Joe Bideno administracija.

Akivaizdu, kad egzistuoja didžiulis neatitikimas tarp deklaruojamos paramos sumos ir to, ką teigia gavęs Ukrainos prezidentas – kalbama apie šimtus milijardų dolerių.

Visiems žinoma, kad Ukraina buvo korumpuota tiek prieš karą, tiek jam vykstant. Korupcija nesibaigė net ir karo sąlygomis. Taip pat akivaizdu, kad Vašingtonas taip pat kenčia nuo korupcijos, o dalis paramos, skirtos Ukrainos gynybai, galėjo būti nukreipta kitur.

Prezidentas Trumpas reikalauja atskaitomybės – kurios, deja, nėra nei Kijeve, nei Vašingtone. Kalbant apie asmeninius santykius tarp prezidento Trumpo ir prezidento Zelenskio, jie komplikuoti. Dar pirmosios Trumpo kadencijos metu jis prašė prezidento Zelenskio paskirti prokurorą, kuris ištirtų galimus korupcinius ryšius tarp Bidenų šeimos ir Ukrainos. Zelenskis atsisakė bendradarbiauti.

Vėliau, per 2024 m. JAV prezidento rinkimų kampaniją, prezidentas Zelenskis pozavo nuotraukoms su Trumpo oponentais ir taip, tiesiogiai ar netiesiogiai, prisidėjo prie jų viešųjų ryšių kampanijos. Šiuos veiksmus prezidentas Trumpas prisimena ir dėl jų žiūri į Zelenskį kaip į asmeninį oponentą.

Tuo tarpu prezidentas Zelenskis nesuprato, kaip elgtis su prezidentu Trumpu. Priešingai – prezidentas Putinas, turėdamas KGB patirties, žino, kaip manipuliuoti tokiais žmonėmis kaip Trumpas. Putinas žino, kad Trumpui patinka pagyros, o Zelenskis tokių nesiūlė. Todėl Putinas tapo artimesnis Trumpui nei Zelenskis. Tai apgailėtina, bet realybė tokia.

Kalbant apie Europos vadovus, prezidentas Trumpas yra realistas. Jis nemato nė vieno Europos lyderio, kuris būtų pakankamai stiprus ar charizmatiškas, kad galėtų vadovauti Europos Sąjungai. Klausimas: kas šiandien iš tikrųjų yra ES lyderis?

Trumpas teikia pirmenybę stipriems lyderiams – nepriklausomai nuo to, ar jie vadovauja demokratijai, ar diktatūrai. Europoje jis nemato lyderių, kuriuos laikytų stipriais.

Vertinant JAV poziciją dėl Ukrainos, būtina atskirti gyventojų nuotaikas nuo vyriausybės politikos. Amerikos visuomenė dažnai nesidomi užsienio reikalais, o jos dėmesio trukmė – labai trumpa. 2022 m. prasidėjus karui, amerikiečiai tvirtai palaikė Ukrainą. Tačiau ilgainiui jų dėmesys išblėso. Visuomenė vis dar mano, kad Rusija kalta dėl invazijos, tačiau palaikymas nebėra toks stiprus kaip 2022 ar 2023 m.

Kalbant apie vyriausybės politiką – karas Ukrainoje niekada nebuvo pagrindinis JAV vyriausybės prioritetas. Jungtinės Valstijos pagrindiniu priešu laiko Kiniją. Kitos šalys, bendradarbiaujančios su Kinija – Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja – laikomos antraeilėmis grėsmėmis, panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje Italija ar Japonija.

Reikia prisiminti, kad prezidentas Trumpas paskelbė ekonominį karą komunistinei Kinijai. Šis konfliktas apibrėžia Amerikos užsienio politiką. Kinija – priešas numeris vienas. Padidindamas muitus Kinijai, Trumpas apribojo jos galimybes remti V. Putino Rusiją. Jis taip pat spaudė Iraną, grasino bombarduoti jo branduolinius objektus. Šis spaudimas silpnina Iraną – vieną pagrindinių Rusijos rėmėjų kare.

Be to, Trumpo administracijos metu naftos kaina nukrito nuo daugiau kaip 70 iki 60 JAV dolerių už barelį. Kadangi nafta – pagrindinis Putino karo finansavimo šaltinis, tai tiesiogiai pakenkė Rusijos karo pastangoms.

Tarptautiniai muitai Kinijai, spaudimas Iranui ir ekonominės pastangos mažinti naftos kainas tiesiogiai padėjo Ukrainai. Deja, šių veiksnių dažnai nepastebi nei Europos politiniai lyderiai, nei žiniasklaida, kuri dažnai kritikuoja prezidentą Trumpą net dėl pastangų tarptautiniuose reikaluose.

Kaip ir daugelyje Europos šalių, dauguma Lietuvos politikų ir žiniasklaidos per praėjusius rinkimus palaikė JAV Demokratų partijos kandidatą. Prezidentas Trumpas turi ilgą atmintį. Tokie veiksmai galėjo pakenkti Lietuvos pozicijoms naujoje administracijoje.

Kaip vertinate Lietuvos politiką JAV atžvilgiu? Juk Lietuvos politikai ir žiniasklaida palaikė JAV Demokratų partiją per pastaruosius rinkimus. Ar, Jūsų nuomone, tokia vieša pozicija galėjo turėti neigiamų pasekmių Lietuvai santykiuose su prezidentu Donaldu Trumpu ir jo administracija?

Lietuvos politikai padarė klaidą – pavyzdžiui, kai Seimo narys dalyvavo Demokratų partijos suvažiavime ir pareiškė, kad prezidentą Trumpą palaikys „baltoji neraštinga visuomenė“. Tai buvo tiesioginis įžeidimas, kurį prezidentas Trumpas, be abejo, prisimena. Jeigu Lietuvos politikai ir žiniasklaida norėjo pakenkti santykiams su JAV – jie tą darė veiksmingai.

Lietuvą užsienio politikoje riboja ES pozicijos. Galbūt verta atkreipti dėmesį į tai, kaip Italija mezga santykius su prezidentu Trumpu. Balandį Trumpas palankiai atsiliepė apie Italijos premjerę – tai vienintelis Europos lyderis, kurį jis aiškiai įvertino.

Koks yra JAV visuomenės ir politikų požiūris į Rytų Europos istoriją, ypač į pasipriešinimą sovietų okupacijai? Ar pvz., JAV visuomenė simpatizuoja Lietuvos pokario pasipriešinimui? Kitaip tariant, kokio istorinės atminties suvokimo galime tikėtis Vakaruose? 

Kalbant apie JAV ir istoriją, reikia suprasti, kad dauguma amerikiečių turi labai ribotas istorijos žinias – ypač apie Europą. Dažnai net nežinoma, kada vyko Antrasis pasaulinis karas ar kas buvo pagrindinės kariaujančios pusės. Amerikos mokyklose dažniausiai kalbama tik apie Holokaustą, o visa karo eiga, ypač Rytų Europoje, lieka šešėlyje.

Klasikinė klaida išlieka ir tarp politikų – Sovietų Sąjunga, kuri buvo JAV sąjungininkė kare prieš nacistinę Vokietiją, dažnai suvokiama kaip bendražygė. Todėl partizanai, kovoję prieš sovietinę okupaciją, kartais laikomi priešais. Tai istorinė neteisybė.

Deja, septintajame dešimtmetyje KGB darė įtaką JAV Kongresui, kad būtų pakeisti imigracijos įstatymai – siekiant persekioti Rytų europiečius, kovojusius prieš sovietus. KGB propaganda vaizdavo visus, kovojusius prieš Sovietų Sąjungą, kaip nacių kolaborantus.

Prezidentas Jimmy’is Carteris įsteigė Specialiųjų tyrimų biurą (OSI), kuris, veikiamas Maskvos, pradėjo persekioti pavergtų tautų atstovus, apkaltindamas juos kolaboravimu. Šie kaltinimai dažnai buvo pagrįsti iškraipytais ar nepilnais imigracijos duomenimis. Tai sudėtingas klausimas, kurio neįmanoma tinkamai išaiškinti nei žiniasklaidoje, nei teismuose, nes istorija čia susipina su politika.

Kalbant apie kolaboravimą su nacių ir sovietų okupuota Lietuva, svarbu pabrėžti, kad Lietuva patyrė tris okupacijas. Kaip jau minėjau, pirmoji okupacija įvyko 1940 m. (sovietų), antroji – 1941 m. (nacių), o trečioji – 1944 m. (vėl sovietų). Šių trijų okupacijų paminėjimas yra labai svarbus tolesniame aptarime apie kolaborantus – apie tai, kas kolaboravo, ir kas kovojo su kolaborantais.

Be to reikia pripažinti, kad kiekviena okupuota šalis turėjo savų kolaborantų. Taip buvo ir Lietuvoje – tiek per nacistinę, tiek per sovietinę okupaciją. Tačiau šiandien taikomi dvigubi standartai – smerkiami tik tie, kurie tariamai bendradarbiavo su naciais, bet nutylima apie sovietinius kolaborantus. Tai kelia įtampą ir žaloja visuomeninę vienybę.

Tuo naudojasi buvusios KGB struktūros, kurios iki šiol veikia propagandos priemonėmis tiek Maskvoje, tiek kai kuriais atvejais – ir Vilniuje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas Budnikas