propatria.lt
Stebint vykstančius debatus imigracijos klausimais, beveik automatiškai daroma prielaida, kad Bažnyčios pozicija yra besąlygiška artimo meilė atvykstantiems į valstybę – legaliai ar nelegaliai.
Bet ar taip yra iš tikrųjų? Ką apie imigraciją kalba Šventasis Raštas? Ką sako Bažnyčios mokytojai ir teologai? Ir visų pirma, ką apie imigraciją sako didžiausias iš mokytojų – šv. Tomas Akvinietis? Ar jo suformuluota pozicija gali suteikti įžvalgų karštais klausimais, šiuo metu krečiančiais tautą, trinančiais valstybių sienas?
Imigracija yra šiuolaikinė problema, todėl kai kas galėtų pamanyti, kad viduramžiais gyvenęs šv. Tomas šiuo klausimu neturėjo nuomonės. Visgi taip nėra – užtenka pažvelgti į jo šedevrą „Summa theologica“. Jos 2 dalies 1 dalies 105 klausimo 3 straipsnyje (I-II, Q. 105, Art. 3) galime rasti bibliniais pavyzdžiais grįstą analizę, kuri gali įnešti įžvalgų šiuo metu mūsų valstybėje vykstančiai diskusijai. Šios įžvalgos pilnai taikytinos ir mūsų laikams.
Šv. Tomas: „Žmogaus santykiai su svetimšaliais gali būti dvejopi: taikingi arba priešiški. Įstatymas pateikė tinkamus nurodymus tiek vienokiems, tiek kitokiems santykiams tvarkyti.“
Komentaras: Šiuo sakiniu šv. Tomas teigia, kad ne visi imigrantai yra lygūs. Kiekviena tauta turi teisę nuspręsti, kurie imigrantai yra naudingi bendrajam gėriui, arba „taikingi“. Rūpindamasi savigyna, valstybė gali atmesti kriminalinius elementus, išdavikus, priešus ar kitus atvykėlius, dėl kurių ji nuspręstų, kad jų atvykimas būtų žalingas jos piliečiams, ar kurie būtų „priešiški“.
Kitas jo teiginys yra tas, kad tai, kaip tvarkoma imigracija, turi nustatyti įstatymas – tiek naudingos, tiek „priešiškos“ imigracijos atvejais. Valstybė turi teisę ir pareigą taikyti savo įstatymus.
Šv. Tomas: „Nes žydai turėjo trejopas progas taikiems santykiams su svetimšaliais. Pirma, kai svetimšaliai kirsdavo jų kraštą kaip keliautojai. Antra, kai jie atvykdavo apsigyventi į jų kraštą kaip atėjūnai. Abiem šiems atvejams Įstatymas davė nurodymus, nes yra parašyta (Išėjimo knyga 22:21): „Nekamuosi ateivio [advenam]“, ir vėlgi (Išėjimo knyga 23:9): „Neskriausi ateivio [peregrino]“.
Komentaras: Čia šv. Tomas rašo apie faktą, kad kiti žmonės gali nuspręsti aplankyti šalį ar net joje kuriam laikui apsistoti. Tokiems svetimšaliams reikia parodyti artimo meilę, pagarbą ir mandagumą, kuris deramas bet kuriam geros valios žmogui. Tokiais atvejais įstatymas gali ir turėtų saugoti svetimšalius nuo skriaudų.
Šv. Tomas: „Trečia, kai kokie nors svetimšaliai norėdavo būti pilnai priimti į jų bendriją ir apeigas. Kalbant apie juos, reikia laikytis tam tikros tvarkos. Nes jiems pilietybė nebuvo suteikiama iš karto, kaip ir kai kuriose tautose, kurių įstatymas numatė, kad niekas negali įgyti pilietybės nepraėjus dviem ar trims kartoms, kaip sako Filosofas (Polit. iii, 1).“
Komentaras: Šv. Tomas rašo, kad atsiras svetimšalių, kurie norės pasilikti šalyje, į kurią atvyko, ir tapti jos piliečiais. Tačiau jis kaip pirmą priėmimo sąlygą iškelia troškimą pilnai integruotis į tai, ką šiandien pavadintume tautos kultūra ir gyvenimu.
Antra sąlyga – pilietybė nebūtų suteikta iškart. Integracija užtrunka, žmonėms reikia prisitaikyti prie priimančios tautos. Jis cituoja filosofą Aristotelį, sakantį, kad šis procesas užtrunka dvi ar tris kartas. Šv. Tomas pats nenurodo konkrečios integracijos proceso trukmės, tačiau sako, kad ji gali trukti ilgai.
Šv. Tomas: „To priežastis – jei svetimšaliams būtų leista kištis į tautos reikalus vos tik jiems įsikūrus, kiltų daugelis pavojų, kadangi svetimšaliai, dar stipriai nepamilę tautos bendrojo gėrio, galėtų bandyti imtis kažko, kas jai pakenktų.“
Komentaras: Šv. Tomo sveikas protas tikrai nėra politiškai korektiškas, bet užtat visiškai logiškas. Teologo teigimu, gyvenimas valstybėje yra sudėtingas dalykas. Reikia laiko, kad suprastum problemas, su kuriomis susiduria tauta. Tik žmonės, susipažinę su ilga savo tautos istorija, gali priimti ilgalaikius sprendimus dėl jos ateities. Žalinga ir neteisinga tam tikros vietos ateitį patikėti neseniai atvykusiems žmonėms, kurie – kad ir be savo kaltės – neturi supratimo apie tai, kas vyksta ar kas yra vykę valstybėje. Tokia politika privestų prie tautos sunaikinimo.
Iliustruodamas šį teiginį šv. Tomas vėliau pažymi, kad žydai nesielgė su visomis tautomis vienodai, kadangi jiems artimesnių tautų atstovai integruodavosi į visuomenę greičiau nei tolimesnių. Kai kurių nedraugiškų tautų atstovai apskritai negalėjo būti pilnai priimami į bendrystę – būtent dėl jų priešiškumo žydų tautai.
Šv. Tomas: „Visgi buvo galima padaryti išimtį ir suteikti žmogui pilietybę dėl kokio nors jo dorybingo veiksmo: Juditos knygos 14 skyriuje pasakojama, kaip amoniečių vadas Achijoras kartu su visais savo palikuonimis buvo priimtas į Izraelio tautą.“
Komentaras: Kitaip tariant, taisyklės nebuvo nelanksčios. Buvo galimos išimtys, dėl kurių buvo sprendžiama pagal aplinkybes. Tačiau tos išimtys nebuvo daromos savavališkai, o visada paisant bendrojo gėrio. Achijoro istorija pasakoja, kaip pilietybė vadui ir jo vaikams buvo suteikta už gerą tarnybą, atliktą Izraelio tautai.
***
Tokios yra bibliniais principais paremtos šv. Tomo Akviniečio mintys apie imigraciją. Akivaizdu, kad sprendžiant imigracijos klausimus reikia galvoti apie du dalykus: pirmasis jų – tautos vienybė, antrasis – bendrasis gėris.
Imigracijos tikslas turėtų būti integracija, o ne dezintegracija ar segregacija. Imigrantas turėtų trokšti ne tik įsijungimo į priimančios tautos bendrystę teikiamos naudos, bet ir su tuo susijusios atsakomybės. Pilietybės įgijimas turi ilgalaikes pasekmes: asmuo tampa didelės šeimos nariu, o ne bendrovės akcininku, siekiančiu trumpalaikio savanaudiško intereso.
Antra, šv. Tomas moko, kad galvojant apie imigraciją būtina turėti omenyje bendrąjį gėrį – ji negali sunaikinti ar apsunkinti tautos.
Tai paaiškina, kodėl tokiai didelei daliai amerikiečių didžiulė, neproporcinga imigracija sukelia tokį nerimą. Tokia politika dirbtinai sukuria situaciją, kai sunaikinami tautos vienybę palaikantys ramsčiai, tokio masto imigracija neleidžia visuomenei organiškai absorbuoti naujų elementų į vieningą kultūrą. Apie bendrąjį gėrį nebegalvojama.
Proporcinga imigracija visais laikais buvo sveikas reiškinys, kadangi ji suteikia socialiniam kūnui naujos gyvybės, praturtina jį. Tačiau kai proporcija prarandama ir imigracija ima kenkti valstybės tikslui, ji tampa grėsme tautos gerovei.
Kai taip nutinka, tautai vertėtų prisiminti šv. Tomo Akviniečio patarimą ir biblinius principus. Valstybė privalo visus, taip pat ir svetimšalius, traktuoti teisingai ir su artimo meile, tačiau visų pirma ji turi saugoti bendrąjį gėrį ir tautos vienybę, be kurios jokia valstybė ilgai neišliks.
