Joks meras nebuvo taip supriešinęs miesto visuomenės, kaip tai padarė R. Šimašius.

Vidmantas Valiušaitis

Joks Vilniaus meras per tris dešimtmečius nebuvo taip supriešinęs miesto visuomenės, kaip tai padarė R. Šimašius.

Politiko uždavinys – ne „ekspertauti“, įrodinėti visuomenei, kokia ji „beviltiška“, bet girdėti visuomenės balsą ir veikti taip, kad politiniai jo sprendimai atlieptų visuomenės lūkesčius.

Išmintingas politikas, padaręs stambią politinę klaidą, kokią padarė Vilniaus meras (į tai ne kartą buvo atkreiptas jo dėmesys, pateikti argumentai, mandagiai prašyta to nedaryti), į pasmerktus, perspektyvų neturinčius ariergardinius politinius mūšius nesiveltų, bet tiesiog vyriškai pripažintų: norėjau gero, bet neapskaičiavau, kad toks sprendimas nuvils per daug žmonių; noriu mieste santarvės, pritariu prezidento moratoriumui dėl atminimo ženklų, atstatom status quo.

Gautų daug politinių pliusų.

Bet ne. Jis ir toliau laikosi įsikabinęs savo klaidingo, visuomenę suskaldžiusio ir supriešinusio politinio sprendimo, kabinasi už „šiaudo“ aiškindamas apie „teisinį nihilizmą“ (ČIA), kai teisinį nihilizmą būtent jis pats savo veiksmais ir sukėlė. Visų pirma, sprendimu Vilnius m. taryboje dėl K. Škirpos alėjos (procedūrinius ir kitokius pažeidimus konstatavo opozicija, jos argumentų nebuvo klausoma, stumta buldozeriu, tad byla keliasi į teismus), o po to „naktiniu reidu“ prieš Generolo Vėtros lentą.

Todėl Prezidentas G. Nausėda čia visiškai tikslus: „Kartais vaikai išpila rašalą ant sienos ir sako: tėveli, ateik, tave mokytoja kviečia į mokyklą. Šiuo atveju, galiu pasakyti tik vieną: sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę. Mes rasime šio sprendimo būdus, kaip padaryti taip, kad istorinė atmintis būtų gerbiama“.

Nepaisant to, R. Šimašius „pralaimėjęs nesijaučia“…

Nagi, išgirskite, pagaliau, žmonių balsą, pone mere!..

Žinių radijo klausytojų auditorijos nuomonė, tegu ir nėra labai reprezentatyvus rodiklis, bet tam tikras orientacinis visuomenės nuotaikų vektorius vis dėlto yra.

Ir ką jis rodo? 78,4 proc. žmonių nenori, kad naujai pakabintoji lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai vėl būtų nukabinta, ir tik vos 14,4 proc. tam pritartų (daugiau žr. ČIA).

Panaši proporcija buvo ir diskusijoje apie K. Škirpą bei mero iniciatyvą pakeisti K. Škirpos vardo alėjos pavadinimą: 85,9 proc. Žinių radijo klausytojų tam nepritarė ir vos 9,09 proc. tam pritarė (daugiau žr. ČIA).

Vygandas Trainys

Užkėlus ant svarstyklių visus „už“ ir „prieš“, Jonas Noreika-Generolas Vėtra vertas bent jau kuklaus įamžinimo – atminimo lentos ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Vietoje tos, kurią Vilniaus merui paliepus naktį skubėdami lyg vagys nuėmė ir į mašiną gabalais sumetė „Grindos“ darbininkai.

J.Noreika tardomas neišdavė žydų gelbėtojų

Vėtros, kaip ir daugelio kitų nežmoniškai sunkaus laikmečio veikėjų biografija nebuvo krištolinė – jie klydo, klupo, krito, kėlėsi, tačiau Lietuvos nepriklausomybės vizija visuomet buvo jų kelrodė žvaigždė, spindėjusi net pačiomis juodžiausiomis valandomis. Nacių įkalintas, sovietų kankintas, KGB rūsyje nužudytas aktyvus laisvės pogrindžio dalyvis neturėtų būti tiesmukiškai kalamas prie kryžiaus.

Priešinimasis lietuvių mobilizacijai į nacių kariuomenę, SS legiono steigimui. Dalyvavimas antinacinėje organizacijoje „Lietuvių frontas“, pogrindinės spaudos leidimas ir platinimas. Spaudos, kurioje buvo smerkiamos žydų žudynės, skelbiama apie pasiryžimą teisti jų vykdytojus ir pagalbininkus, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę.

Tai dar ne viskas. J.Noreika pats rašė griežtus antinacistinius straipsnius. Kartu su bendražygiais jis pareikalavo uždrausti žydų genocidą, suteikti Lietuvai savivaldą.

Generolas Vėtra priklausė žydus gelbėjusiam antinacinės rezistencijos pogrindžiui, padėjo gelbėtojams. Nacių tardomas neišdavė žydų gelbėtojų, su kuriais aktyviai bendradarbiavo.

Žydus gelbėjęs Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, kiti gyvybėmis rizikavę lietuviai savo atsiminimuose apie Generolą Vėtrą kartoja tą patį: didvyris, patriotas, pasišventęs žmogus, ypatingai aktyvus. Kažkaip nesiderina su juodintojų tapomu nacių kolaboranto paveikslu. Juolab, kad ir SD vadas Karlas Jėgeris įvardija J.Noreiką kaip pasipriešinimo judėjimo vadovą.

Etatiniai juodintojai

Vienas etatininių juodintojų A.Vinokuras vakar prie Vrublevskių bibliotekos prikabinant naują atminimo lentą, kaip įmanydamas menkino Vėtrą, mėgino jį paversti ne tik nacių, bet ir sovietų kolaborantu, tačiau tas apgailėtinas puldinėjimas sumenkino tik patį demagogija persunktų frazių autorių.

Oskaras Schindleris priklausė nacistų partijai, šnipinėjo abverui prieš čekus ir slovakus, 1939 metais dalyvavo rengiant strateginį Lenkijos užpuolimo planą, prisidėjo prie provokacijų Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, susikrovė turtus pažinčių dėka su nacių bonzomis. Vėliau žmogus atsivertė, išgelbėjo nuo pragariškos nacistinės mirties mašinos daugybę žydų, bet pagal pirminius biografijos faktus vinokurai jį turėtų suvalgyti be jokių prieskonių. Kaip ir tuos vokiečių karininkus, kurie iškilo braidžiodami po kraujo upes, o paskui rengė pasikėsinimus prieš Hitlerį, mėgindami išlaisvinti pasaulį nuo šio žvėries.

„Chuliganavojančiais antisemitais“ anksčiau kitaip manančius išvadinusiam A.Vinokurui vertėtų atidžiau pažvelgti į savo etiką. Neatrodo, kad su ja viskas tvarkoj.

Taip pat racionalumu, pagarba ir tikrove nedvelkia Žydų bendruomenės pirmininkės F.Kukliansky gąsdinančios frazės apie „minios“ neva keliamą neramumų pavojų (nors per vakarykštį sambūrį nebuvo jokių incidentų), jos aiškinimai, kad tarp susirinkusiųjų nėra nei jaunimo, nei inteligentų.

Jaunų veidų ketvirtadienį šalia bibliotekos buvo tikrai daug, atėjo medikai, pedagogai, kultūros darbuotojai, lentą pašventino vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Pagarbą Generolui Vėtrai pademonstravo galiūnas Žydrūnas Savickas, apsirengęs marškinėliais su J.Noreikos atvaizdu ir užrašu „Legendos nemiršta“, įkėlęs šią nuotrauką į feisbuką.

Noras pavaizduoti, kad J.Noreikos lentos nuėmimu piktinosi ir naują pakabinti siekė saujelė puspročių marginalų, atrodo nevykusiai. Kaip ir tariamos grėsmės eskalavimas, uždarant sinagogą ir žydų bendruomenės būstinę.

Naktiniu lentos nukabinimu pasipiktino didelė visuomenės dalis, tik toli gražu ne visi išėjo į gatves. Jei dabar vyktų sostinės mero rinkimai, drąsiai lažinčiausi, kad Remigijus Šimašius juose jau netriumfuotų. Neabejoju, po pusketvirtų metų taip ir atsitiks. Dėmės neišsiskalbsi – Generolas Vėtra tarsi vėtra nupūs R.Šimašiaus karjerą.

Sostinės meras, regis, pasiklydo ne tik svarbiausiose vertybėse, bet ir teisėje. Pabrėždavęs, kad nauja atminimo lenta buvo pakabinta nelegaliai jis, matyt, pamiršo, jog pačios savivaldybės nustatyta įamžinimo ženklų įrengimo tvarka (administracijos direktoriaus įsakymas) net neįregistruota teisės aktų registre. Kitaip kalbant, teisės aktas, kuriame kalbama apie suderinimų ir pritarimų reikalingumą, plevena kažkur tarp žemės ir dangaus.

Pirmiausiai miesto valdininkams reikėtų patiems laikytis elementarios tvarkos ir nustatytų procedūrų, o paskui kitiems baksnoti apie teisines normas.

Beje, kuo vadovavosi R.Šimašius, nusprendęs nukabinti lentą Vėtrai? Tuo pačiu neįregistruotu tvarkos aprašu, net neįspėjus Vrublevskių bibliotekos administracijos?

Taip kad dar labai neaišku, kas čia elgėsi neteisėtai