Jolanta Blažytė. Šiuo metu pasaulyje vyksta tikros žiurkių lenktynės dėl to, kas ką labiau pagąsdins,

Kadangi šiuo metu pasaulyje vyksta tikros žiurkių lenktynės dėl to, kas ką labiau pagąsdins, tai į šias lenktynes įsijungiu ir aš. Ir dalinuosi ta informacija, kuri mane tikrai neramina.

Taigi JAV Kalifornijos valstijoje gyvena tokia labai įtakinga gydytoja pediatrė ir tuo pačiu JAV demokratų partijos narė dr. Nadien Burke Harris. Savo karjerą ši gydytoja pašventė žmonių vaikystės traumų tyrimams.

Kas nežino šio psichologijos srityje naudojamo termino, tai primenu, kad vaikystės trauma vadinama, pavyzdžiui, kažkada patirta tėvų ir artimųjų nemeilė, atstūmimas, smurtas, alkoholizmas ir pan. (atskira tema, šį kartą ne apie tai).

Gydytoja N.B. Harris tyrinėja tai, kaip vaikystės traumos veikia žmonių gyvenimą ateityje. Na, šiaip jau žinome, kad kuo daugiau psichologinių traumų vaikystėje – tuo sudėtingesnis žmogaus gyvenimas ateityje. Čia nieko naujo.

Gydytoja N.B. Harris su savo komanda taip pat yra atlikusi daug tyrimų, parodančių, kad vaikystės traumos neigiamai veikia žmonių sveikatą ir įtakoja įvairių ligų atsiradimą Čia taip pat nieko naujo, rytų medicina apie tai jau kalba kelis tūkstančius metų.

Tačiau gydytoja tuo pačiu puoselėja svajonę, kad kiekvienas vaikas, prieš patekdamas į mokyklą, būtų skenuojamas, siekiant išsiaiškinti, kokias vaikystės traumas jis yra turėjęs. Mat, anot gydytojos, laiku tas traumas pašalinus, galima koreguoti vaiko elgesį (pavyzdžiui, jei jis yra hiperaktyvus), atstatyti tinkamą jo smegenų darbą ir pan.

Užmojis geras. Bet gi sakoma, kad gerais norais grįstas kelias dažnai veda į pragarą. Mat iš karto kyla klausimas: o kokias metodais tos vaikystės traumos bus šalinamos?
Gydytoja čia pat dalinasi savo patirtimi (žr. TED konferenciją):

„Pacientams, kuriems pasireiškė nepalankus vaikystės traumų poveikis, profesionali komanda padeda tą poveikį sumažinti, naudojant geriausius metodus: vizitus į namus, priežiūros koordinaciją, psichinių būsenų stebėseną, mitybą, bendrąsias intervencijas ir, jei to reikia – MEDIKAMENTUS. „

Gydytoja taip pat teigia, kad tai, ką ji vadinanti klinikine praktika, turi tapti judėjimu ir čia pat išreiškia viltį:
„Kai mes šią problemą pripažinsime, kaip viešosios sveikatos krizę, mes galėsime parinkti reikalingus instrumentus problemos sprendimui“.

Jau supratome, kad vienas iš tų „sprendimų“ bus vaikams papildomai pumpuojami psichotropiniai vaistai

Tai jau supratome, kad vienas iš tų „sprendimų“ bus vaikams papildomai pumpuojami psichotropiniai vaistai. Taip sakant, vardan bendro intereso, gelbėjant sveikatos apsaugos sistemą nuo perkrovimo (kažkur girdėta, ar ne?).

Šios gydytojos idėja kasdien sulaukia vis daugiau pritarimo – tikrai faina, kad kažkokie į namus ateinantys psichinių būsenų stebėtojai ar psichotropinės piliulės padės tapti vaikams tapti tokiais, kokiais „reikia“.

Organizacijos Citizens Commision on Human Rights duomenimis šiuo metu pasaulyje apie 20 milijonų vaikų naudoja gydytojų paskirtus psichotropinius vaistus.

Ir visai nenustebsiu, jei netolimoje ateityje vaikystės traumų skenavimas ir gydymas taps privalomu. O šiuos eksperimentus su savo vaikais atsisakę vykdyti tėvai bus paskelbti liaudies priešais ir sveikatos sistemos griovėjais.

Pirmieji ženklai jau yra – mat kažkokie influenceriai jau skelbia, kad nenorintys skiepytis žmonės yra tie, kurie vaikystėje patyrė vienokias ar kitokias traumas.

Kaip įvykiai klostysis toliau – pamatysime.

O dabar dar ir dar kartą leisiu sau pasidžiaugti savo likimo dovanomis, iš kurių bene svarbiausia – vaikystės laikotarpis, kai galėjau būti tokia, kokia buvau: su visomis savo traumomis ir džiaugsmais.

Laikotarpis, kai paskui mane su savo piliulėmis ir psichinių būsenų stebėtojais nelakstė jokie psichiatrai, norėdami perdaryti mane iš blogesnės į geresnę. Laikotarpis, kai galėjau matyti savo tėvus visokius – ir labai laimingus ir besibarančius – ir suprasti, kad tai yra tiesiog gyvenimas, kurį reikia priimti ir mylėti. Kaip ir reikia priimti savo tėvus – visokius: ir mane mylinčius ir barančius.

Laikotarpis, kai mano mokytojai džiaugėsi mano pasiekimais ir kentėjo nuo mano išdaigų vien metu. Laikotarpis, kai savo smegenų darbą galėdavau subalansuoti turguje pirktos (ir iš konditerijos fabriko nufyrintos) šokoladinės „žuvies“ pagalba, o ne psichotropinėmis piliulėmis. Laikotarpis, kai reikėjo slėptis nuo dėl mano išdaigų kerštaujančių kiemo bernų, bet ne nuo vis padėti man norinčių „ekspertų“ ir „mokslininkų“.

Tai tikrai buvo gražus laikotarpis. Ir vienintelis dalykas, kurio gailiuosi – per mažai tuo laikotarpiu džiaugiausi. Nes galvojau, kad jis truks amžinai. Deja netruko…..Netgi atvirkščiai – tokio psichologinio teroro, kokį šiuo metu Lietuvoje patiria „ne taip mąstantys“ žmonės, atrodo, nebuvo net bolševikinių vėliavų fone. (Tiesa, čia galiu klysti – mat dar buvau per maža tam, kad suprasti visus komunizmo baisumus. Bet kalbu tai, ką jaučiu).

Taigi, belieka melstis maždaug taip: Dievulėliau, gelbėk mane nuo bado maro ir nuo visų, norinčių „išgydyti“ mano „traumas“ . Ir ne tik mano, bet ir visos ateities kartos.