Svarbu atsižvelgti į tai, kad autorius terminą „ideologija“ vartoja plačiąja prasme, kaip žymintį loginiais ryšiais susijusių idėjų ar principų rinkinį.
Pagrindinis Amerikos liberalų argumentas, kuriuo naudojosi tiek prezidentai W. Wilsonas, B. Clintonas, tiek reformatorius J. Dewey, tiek New York Times apžvalgininkas Tomas Friedmanas, yra tas, kad jie „netiki skirtumais“. Liberalai yra pragmatiški realistai, empiristai. Jiems įdomu tik „tai, kas veikia“. Konservatoriai tuo tarpu yra „ideologai“, „ekstremistai“, „dogmatikai“ ar „ideologijos apakinti lunatikai“.
Barackas Obama pasakė štai ką: „Mums būtina nauja nepriklausomybės deklaracija, ne tik valstybei, bet ir mūsų gyvenimuose, kuri išlaisvintų nuo ideologinio, smulkmeniško mąstymo, prietarų ir fantazijų.“ Pastebėjot? Jeigu turite ideologinį mąstymą, jūs esate fantazuotojai ir protiškai pasiklydę.
Jeigu atkreiptumėte dėmėsį, aplinkoje pamatytumėte daugybę tokios minties variacijų. Tiesą sakant, tai sena technika, kurios pradininkas ne kas kitas, o Napoleonas Bonapartas, kuris demonizavo savo kritikus, kaip įkyrius idealizmo apžavėtus teoretikus, kol jis valstybės poreikius kelia aukščiau visų svarstymų.
Marksas adaptavo šitą techniką teigdamas, kad tik tie, kurie sutinka su juo, yra laisvi nuo mintis iškreipiančio idealizmo. Socializmas jam buvo neišvengiamas mokslinis faktas, todėl tie, kurie nesutinka su šiuo „moksliniu faktu“ yra tarsi užvaldyti afektų ir neturintys tinkamai funkcionuojančių smegenų.
XX a. Amerikos progresyvistai pasiūlė dar vieną šios idėjos versiją. Jie sukūrė savo filosofijos mokyklą – pragmatizmą – kuri iš esmės atmetė iki tol pripažintus filosofinius principus. Pagrindinis pragmatizmo įkūrėjas Williamas Jamesas teigė, kad idėjas reikia vertinti ne pagal tai, ar jos teisingos, o pagal tai, ar jos veikia. Idėjos yra teisingos, jeigu jos turi piniginę vertę.
Žurnalo „Naujoji Respublika“ steigėjas į kritiką, kad jo žurnalas yra „per daug promusoliniškas“ atsakė: „Jeigu ir yra kažkokie abstraktūs liberalizmo principai, mes nežinom kaip juos formuluoti. O jeigu ir yra kažkieno suformuluoti, ar mes galim pasitikėti jų autoritetingumu? Liberalizmas, kaip mes suprantam, yra veiksmas“. Tuo metu Italijoje Musolinio idėjos veikė gan neblogai.
Šiuolaikiniai liberalai paveldėjo tokią pačią poziciją. „Būtina žinoti tik tai, kas veikia“. Kas yra liberalizmas? Jis yra tai, ką liberalai daro! Tai veiksmas! Jie atmeta prieštaraujančius požiūrius ne kaip konkurencinę idėją ar poziciją, bet kaip ideologijos iškreiptą pasaulio matymą.
Kaip dažnai girdime sakant „aš netikiu skirtumais“. Ar tai būtų liberalus politikas, televizijos ar radijo žinių diktorius, ar greta esantis žmogus. Mintis būna maždaug tokia: „Kodėl mes negalim atsisakyti savo įsitikinimų? Kodėl negalim atsiriboti nuo idėjų skirtumų ir tiesiog imtis darbo sprendžiant problemas, su kuriomis susiduria žmonės?“ Dėmėsio: jie tai sako tik todėl, kad tu užsičiauptum ir eitum kartu su jų programa. Štai ko jūs niekada neišgirsit: „Mes turime peržengti šias šališkas etiketes. Mes turime peržengti mūsų filosofinius skirtumus ir dėl to aš atsisakysiu visų savo principų ir sutiksiu su tavimi.“
Neteigiu, kad liberalizmas yra geras ar blogas, tai kita diskusija. Mano teiginys, kad jie klysta sakydami jog jie neturi ideologinių principų. Nėra nieko blogo turėti ideologinius principus. Turėti idėjinius principus yra tas pats, kas tiesiog turėti principus. Kaip ir su bet kuo kitu, yra gerų ideologijų, yra blogų ideologijų, yra gerų idėjų ir yra blogų idėjų. Galvokime apie ideologiją, kaip apie prioritetų sąrašą, pagrindinių principų sąrašą. Pavyzdžiui, ekonominė nepriklausomybė – svarbi ar triviali? Teisė gyventi – fundamentali ar priklausoma nuo aplinkybių. Kas vertingiau – turtinė nuosavybė ar turto perskirstymas?
Tai ideologiniai klausimai ir jų uždavimas nepaverčia tavęs mąstančiu siaurai, jie paverčia tave mąstančiu rimtai. Nėra kažkokių kitų, bet ne ideologinių atsakymų į šiuos klausimus. Pavyzdžiui, abortų klausimas. Jeigu esi „progresyvaus“ gyvenimo šalininkas, tu vis tiek esi turintis ideologiją.
Žmonės, kurie rūpinasi savo principais, turi principus. Ir kai jie suriša visus savo principus į viena, jie turi ideologiją.
Tiesa ta, kad žmonės bijo tiksliai išreikšti savo vertybes, kad nebūtų lengvai nurašyti kaip „mąstančių siaurai“. Baimė principingai laikytis idealų, nustumia juos į reliatyvizmą ir nihilizmą, arba, kaip įprasta sakyti, nepriklausomą praktiškumą.
Kaip sakė Gilbertas Keithas Chestertonas: „Medžiai neturi dogmų. Ropės yra nepaprastai plačių pažiūrų.“ Samoningas žmogus turėtų būti daugiau nei medis ar ropė.
Iš PragerU vertė Rokas Misikonis.
