Jonas Grigas. Ar ozono sluoksnyje vis dar yra skylė?

XXI amžiaus sandūroje didžioji dalis aplinkosaugos pokalbių buvo apie skylę ozono sluoksnyje. Panika kilo po to, kai devintajame dešimtmetyje buvo nustatyta, kad tam tikros žmogaus sukurtos cheminės medžiagos sukelia apsauginio Žemės sluoksnio irimą.

Tačiau pastaraisiais metais daugiau kalbama apie klimato kaitą; apie ozono sluoksnį beveik nieko negirdime. Dėl to kyla klausimas: kas nutiko ozono sluoksnio skylei?

Aukštai virš Žemės paviršiaus, maždaug nuo 10 iki 50 km aukščio, yra atmosferos sluoksnis stratosfera. Stratosferoje yra didžioji dalis Žemės ozono – bespalvių arba šviesiai mėlynų dujų, kurios atlieka svarbų vaidmenį, kad mūsų planeta būtų tinkama gyventi.

Ozono sluoksnis veikia kaip apsauginis skydas nuo Saulės ultravioletinių spindulių; be jo Žemėje apskritai nebūtų gyvybės.
Devintajame dešimtmetyje kilo didelis susirūpinimas, kai Britanijos Antarkties tyrimas paskelbė, kad ozono sluoksnyje yra skylė. Tyrimas parodė ryšį tarp žalos Žemės ozono sluoksniui ir chlorfluorangliavandenilių (CFC), kurių yra aerozoliuose ir aušinimo įrenginiuose, naudojimo.

JAV Nobelio premijos laureatas Frankas Sherwoodas Rowlandas ir Mario Molina jau 1974 metais nustatė, kad CFC gali sunaikinti ozono sluoksnį, bet jų darbas buvo atmestas.

CFC naudojimas gaminiuose nuo šaldytuvų iki pramoninių valymo priemonių išaugo, o devintojo dešimtmečio viduryje padėtis tapo pavojinga. Laimei, tuo metu vyriausybės susibūrė ir pasirašė Monrealio protokolą, kad ištaisytų skylę stratosferoje, kuri veikia kaip natūralus Žemės skydas. Būtent dėl šios priežasties mes nustojome tiek daug girdėti apie skylę ozono sluoksnyje ir galimą niokojantį jos poveikį.

Monrealio protokolas buvo nepaprastai veiksmingas: iki 2009 m. dingo apie 98 proc. chemikalų, kurių šalys susitarė palaipsniui atsisakyti. Monrealio protokolo sėkmę nulėmė tai, kad jame buvo pripažinta bendra, bet diferencijuota atsakomybė išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims.

Ozoną naikinančių dujų panaikinimo grafikai buvo išdėstyti laipsniškai, ir buvo įsteigtas fondas, skirtas teikti finansinę ir techninę pagalbą toms šalims, kurioms jos reikėjo, kad jos atitiktų reikalavimus. Buvo sukurtos kitos medžiagos, pakeitusios CFC, nors kai kurios iš jų taip pat kenkia klimatui. Sutartis apribojo ir jas.

Monrealio protokolą pasirašė visos pasaulio šalys. Tai buvo vienintelė sutartis, kuri kada nors buvo visuotinai ratifikuota. Tai puikus tarptautinio aplinkos apsaugos bendradarbiavimo pavyzdys. Sutartis ir jos pakeitimai padėjo išvengti iki dviejų milijonų odos vėžio atvejų kasmet. Pasak JAV vyriausybės tyrėjos Susan Solomon, „jei iki 2050 m. visoje planetoje būtų buvę panašios į ozono skylę sąlygos, planeta būtų tapusi negyvenama“.

2023 m. JT ataskaitoje teigiama, kad žmonių veiksmai siekiant išsaugoti ozono sluoksnį pasiteisino, o apsauginis Žemės sluoksnis atsistato per kelis dešimtmečius. Ataskaitoje, kurią bendrai parengė JT, JAV ir ES agentūros, teigiama, kad jei bus išlaikyta dabartinė politika, ozonas bus atkurtas. Virš Antarkties, kur nykimas buvo didžiausias, ozonas atsistatys iki 2066 m.; virš Arkties jis sugis iki 2045 m., o visur kitur tai turėtų užtrukti apie du dešimtmečius.

Stratosferos ateityje yra tam tikrų pavojų. Pavyzdžiui, dideli ugnikalnių išsiveržimai gali sukelti ozono sluoksnio ardymą. Azoto oksidas taip pat gali pakenkti ozono sluoksniui. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų nekontroliuoja Monrealio protokolas, todėl išmetamų teršalų kiekis didėja.

Gaila, kad vyriausybės dar nerado klimato kaitos sprendimo, nors Monrealio protokolas rodo jų gebėjimą išspręsti sudėtingas problemas.

Tačiau pagrindinis klimato kaitos kaltininkas yra iškastinis kuras, kuris yra daug labiau paplitęs, todėl jį sunkiau pakeisti nei CFC. Monrealio protokolo sėkmė yra puikus tarptautinio bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje įrodymas, tačiau ar jo pamokos bus panaudotos sprendžiant klimato kaitos problemą?