Vėlinių proga prisiminkime šį vieną seniausių klausimų, dominantį žmones nuo jų egzistencijos pradžios.
Nuo seniausių laikų filosofija, mokslas ir religija vienaip ar kitaip bandė duoti atsakymą, niekada nepasiekdami absoliučios tiesos, palikdami ją atvirą daugeliui interpretacijų, priklausomai nuo įsitikinimų.
Bet pabandykime suprasti, ką reiškia siela. Žodis siela kilęs iš lotyniško anima, kuris yra susijęs su graikų ànemos, reiškiančiu „kvėpavimas“ arba „vėjas“.
Daugelyje dvasinių ir religinių tradicijų siela yra asmenybės „esmė“, „dvasia“ arba „aš“. Tačiau pastaruoju metu siela suprantama kaip mąstančiojo aš dalis, kaip protas ar sąmonė, viena didžiausių įvairių mokslo šakų paslapčių.
Prieš keletą metų fizikai sukūrė naują teoriją, kuri bando atskleisti šį klausimą. Sąmonės, taigi ir sielos, teorija vadinama „Orch-OR“ (ORCHestrated Objective Reduction). Ją 1990-aisiais sukūrė fizikai Rogeris Penrose’as ir Stuartas Hameroffas. Abu fizikai savo teoriją grindė idėja, kad sąmonė atsiranda neuronuose, o ne dėl jų sąveikos.
Prieš gilinantis į šią intriguojančią teoriją verta priminti, kad Rogeris Penrose’as yra žymus matematikas, fizikas ir kosmologas, 2020 m. gavęs Nobelio fizikos premiją už juodųjų bedugnių tyrimą. Jis ilgą laiką dirbo Kembridže su kitu puikiu fiziku Styvenu Hokingu, su kuriuo jis sukūrė keletą teorijų apie juodąsias bedugnes ir gravitacinį singuliarumą.
Kitas teorijos autorius, nurodantis, kas yra siela ir ar ji nemirtinga, yra Stuartas Hameroffas, Arizonos universiteto (JAV) dėstytojas.
Penrose’o ir Hameroffo sukurtos „Orch-OR“ teorijos pagrindas yra mintis, kad smegenų fizines savybes lemia ne tradiciniai matematiniai formalizmai, o intriguojantys kvantinės fizikos principai.
Anot Hameroffo, pagrindinė sąmonės struktūra yra smegenų mikrotubulinės ląstelės. Fizikas Penrose’as pateikia kvantinį metodą. Remiantis „Orch-OR“ teorija, sąmonė yra banga, virpanti subatominių dalelių visatoje, o mikrovamzdeliai veikia kaip kvantiniai kompiuteriai, paverčiantys šiuos virpesius tinkama informacija.
Kvantinis kompiuteris veikia kitaip nei įprastas kompiuteris. Įprastas kompiuteris apdoroja informaciją bitų, nulio arba vieneto, pavidalu, o kvantinis kompiuteris apdoroja qbitus, kurie vienu metu gali būti nulis ir vienetas, sukuriant kvantinę superpoziciją – paradoksą, kurį mūsų protui sunku suvokti. Šis būsenų sudėjimas gali būti matavimas, šiuo atveju sąmonė.
Kaip siela, t. y. sąmonė, gali būti nemirtinga šiame kontekste? Remiantis „Orch-OR“ teorija, pasak daktaro Hameroffo, priešmirtinėje būsenoje „širdis nustoja plakti, nustoja tekėti kraujas, mikrovamzdeliai praranda savo kvantinę būseną. Kvantinė informacija mikrotubuliuose nėra sunaikinama, nes jos negalima sunaikinti, ji tiesiog išsisklaido ir ištirpsta visatoje“. Taigi, lieka nemirtinga.
Žinoma, tai tik viena iš daugelio įdomių teorijų, bandančių paaiškinti, kas yra sąmonė ir ar ji tikrai gali saugoti informaciją iš viso gyvenimo, tačiau reikia nepamiršti, kad tai dar mokslo neįrodyta. Apie tai rašo „The Daily Digest“.
Teorija kur kas gilesnė negu Reliatyvumo teorija. Bandoma suvokti sielos fizinį pagrindą. Aryra analogijų su šviesa?Juk sviesa niekur nedingsta, ji sklinda Visatoje. Mus pasiekia šviesa seniai užgesusių žvaigždių. Tik skela neturėtų pasklisti, ji kaip koks energetinis debesėlis.
Kitas klausimas. Jei Antarktidos ledynai nesiliaus tirpę nepaisant to, kad viena VU profesorė laidoje „Lietuva kalba” pareiškė , kad negimdo vaikų , tokiu būdu tikisi sustabdyti klimato šiltėjimą,
tai reikėtų pagaliau apsodinti Sacharą. Antra, reikia semti iž vandenynų dugno gruntą ir pilti salose, kurų aukštis per žemas. Be to, Skagerako ir Hibraltaro sąsiaurius reiktų užtverti užtvankomis, ir kurti siurblius, kurie į Atlantą perpumpuotų vandens perteklų Baltijoje. Tam reikalui turime laiko iki šio amžiaus pabaigos. Be to, akademikas Jonas Grigas galėtų pafantazuoti kaip valdyti Saulėje vykstančius procesus. Gal galima sugalvoti milijardą kartų taupesnį Saulė energijos sklidimą į Kosmosą. Dabar tai fantazijos, bet ir Herbertas Velsas juk fantazavo apie skrydžius į Mėnulį.
Būdamas fizikos bemokslis , savo vaikaičiams aiškinu: žmogaus kūnui „pavargus” atsinaujinti , jame pasklidusi energija susitelkia į energinę gniūžtę ir išeina kelionei į ozono mantiją, kur, sąveikaudama su kitomis energinėmis gniūžtėmis, sudaro taip vadinamą „kosminį protą”. Iš ten Žemės žmonija gauna atitinkamą informaciją visuotiniams elgsenos pokyčiams. „Kosminio proto” sumodeliuotas situacijas mes vadiname likimu. Ir t.t.
Paaiškinimas skamba neįtikinamai, net nežmoniškai. Lyg apie robotą.
Kvantinė informacija mikrotubuliuose nėra sunaikinama, nes jos negalima sunaikinti, ji tiesiog išsisklaido ir ištirpsta visatoje.
Atomai iš kurių sudarytas žmogaus kūnas irgi tiesiog išsisklaido ir ištirpsta visatoje.
Ką reiškia ištirpsta? O kaip energijos tvermės dėsnis?