Žmonės veržiasi į kosmosą, nes gyvenimas Žemėje yra ribotas – pernelyg greitai aliname jos resursus. Didieji protai – britų fizikas Stivenas Hokingas ir kiti manė, kad vienintelis būdas išlikti žmonių rūšiai yra persikėlimas į kitas planetas. NASA nori po kelerių metų astronautus sugražinti į Mėnulį ir daug investuoja į programą „Artemis“. Tai ambicingas planas sukurti nuolatinį žmogaus buvimą už Žemės ribų. Tokios įmonės, kaip „United Launch Alliance“ ir „Lockheed Martin“ kuria Mėnulyje gyventi skirtą infrastruktūrą. Elonas Muskas teigia, kad „SpaceX“ kolonizuos Marsą. Yra daug norinčiųjų skristi į Marsą. Bet ar šie planai yra realūs?
Žmonės evoliucionavo ir prisitaikė prie sąlygų Žemėje. Perkelkite mus iš savo planetos ir žlugsime fiziškai ir psichologiškai. Kosminių spindulių keliama vėžio rizika ir mikrogravitacijos problemos gali viską sugriauti.
Šių metų Analoginėje astronautų konferencijoje mokslininkai ir kosmoso entuziastai vėl buvo susirinkę į miniatiūrinę Žemę JAV Arizonos valstijoje imituojantį kosminį forpostą „Biosferą 2“. Jame dar 1991 metais dvejus metus gyveno aštuoni žmonės. Čia yra vandenynas, mangrovių pelkės, atogrąžų miškai, savanos pievos ir dykuma. Vienas iš tikslų buvo sužinoti, kaip žmonės kada nors galės gyventi kosmose, kur jie turės sukurti panašią vietą. Žemėje esanti „Biosfera 2“ buvo eksperimentas. Tačiau jis nepasiteisino. Aplinka negamina pakankamai deguonies, vandens ar maisto gyventojams – kurių reiks būsimiems Mėnulio ar Marso gyventojams.
Žmogaus kūnai netoleruoja kosmoso. Skrydžiai į kosmosą pažeidžia DNR, keičia mikrobiomą, sutrikdo cirkadinį ritmą, pablogina regėjimą, padidina vėžio riziką, sukelia raumenų ir kaulų retėjimą, slopina imuninę sistemą, silpnina širdį ir nukreipia skysčius link galvos, o tai ilgalaikėje perspektyvoje gali būti patologija smegenims.
Kalifornijos universitete medicinos tyrinėtoja Sonja Schrepfer ištyrė dvi sąlygas, kamuojančias kosmoso tyrinėtojus. Jos tyrimai, naudojant Tarptautinėje kosminėje stotyje plūduriuojančias peles, atskleidė, kad kraujagyslės, vedančios į smegenis, sustingsta dėl mikrogravitacijos. Dėl šios priežasties astronautai grįžę į Žemę negali kurį laiką išeiti iš savo kapsulių, o taip būtų ir Marse. „Imuninė sistema gana greitai sensta mikrogravitacijos sąlygomis“, – sako Schrepfer. Ji siunčia jaunų sveikų žmonių biologinius mėginius į orbitą ant lustų ir seka, kaip jie degraduoja.
Rimti yra regėjimo ir kaulų pokyčiai. Kai astronautai kosmose praleidžia mėnesį ar ilgiau, jų akių obuoliai išsilygina ir gali sukelti ilgalaikius regėjimo sutrikimus. Kaulai ir raumenys yra sukurti gyvybei Žemės gravitacijos sąlygomis. Kosmose astronautų kaulai retėja, o jų raumenys susitraukia. Todėl jie turi kasdien valandų valandas mankštintis.
Tačiau didžiausią susirūpinimą kosmose kelia iš Saulės sklindantys protonai, kurie gali pažeisti DNR, ypač Saulės audrų metu. Dorit Donoviel, Baylor medicinos koledžo profesorė ir Kosmoso sveikatos vertimo tyrimų instituto (TRISH) direktorė sako, kad ši radiacija sukeltų pykinimą. „Jūs vemtumėte į savo skafandrą, – o vėmimas gali trukdyti gyvybę palaikančioms sistemoms arba galite vėmalą įkvėpti, o tai reiškia, kad negalite kovoti su mikrobais ar veiksmingai suteikti audiniams deguonies. Būsite pavargę, sirgsite anemija, negalėsite kovoti su infekcija ir vemsite.“
Yra dar viena radiacijos rūšis – galaktikos kosminiai spinduliai. Šią spinduliuotę sudaro didelės energijos protonai ir visų periodinės lentelės medžiagų branduoliai. Šie spinduliai sklinda iš kosmoso įvykių, tokių kaip supernovos. „Mes negalime apsaugoti astronautų nuo jų. Spinduliuotė, kurią astronautai pakeliui į Marsą gali gauti iš galaktikos kosminių spindulių, yra nedidelė dozė. Bet jei ilgus metus esate erdvėlaivyje ar kitos planetos paviršiuje, situacija pasikeičia“ – sako Donoviel.
Kadangi astronautų apsauga nėra reali, Donoviel‘o TRISH tiria, kaip padėti organizmui atitaisyti radiacinę žalą ir kuria cheminius junginius, kuriuos astronautai galėtų panaudoti, kad ištaisytų DNR pažeidimus. Tačiau tikėtina, kad tik modifikuoti žmonės plis į kosmosą. Visatos Kūrėjas padovanojo mums nuostabią planetą Žemę, saugokime ir puoselėkime ją. Apie tai 2023 m. spalio mėn. rašė „Scientific American“.
Dekui Akademikui už įdomias įžvalgas. Kūrėjas kai ko galėtų pasimokyti ir patobulinti Pasaulį. Beje, tik dvidešimt procentų Visatos yra matoma. Jo Ekscelencija Jonas Boruta buvo fizikos profesorius, todėl pataisė maldą. Vietoj Dangaus ir Zemės Sutverėjo sakė „Matomos ir nematomos Visatos kūrėją”. Kurią Vistos dalį sudaro Žemė? Ar ligos ir apsigimimai -tai Kūrėjo kūrybinė nesekmė?
Įdomu.