Apie mokslinę kūrybą
Baigiantis metams norisi pažvelgti atgal į savo ir savo kolegų daugiametę mokslinę veiklą. Mokslas nėra varžybos. Jis yra žaidimas, iš kurio visi turime naudos. Mokslininkų tikslas yra atskleisti, kas yra ir kaip veikia tikrovė. Jie ginčijasi tarpusavyje dėl interpretacijų, kai įrodymai yra riboti.
Mokslinės kūrybos procesas primena Mikelandželo kūrybą. Kai jo paklausė, kaip jis sukūrė savo nuostabias skulptūras (Dovydą ir kitas) iš grubių marmuro gabalų, jis atsakė: „Skulptūros jau buvo, man reikėjo tik pašalinti nereikalingą medžiagą.“ Panašiai yra moksle, reikia tik pašalinti nereikalingas hipotezes, kurias atmeta duomenys.
Kuriant mokslo žinias išmintinga būti maloniu savo kolegoms, kadangi jie seks jus visą jūsų karjerą. Sena auksinė taisyklė skelbia: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi; nesukelk kitiems jausmų, kurių pats nekenti ir linkėk kitiems to, ko linki sau.“
Vertinant kitus, kaip ir siekiant mokslinės tiesos, svarbu galvoti nepriklausomai ir nebūti veikiamam socialinio spaudimo. Turime gerbti mūsų skirtingumą, kadangi skirtingumas nuomonių, etniškumo ir lyties yra variklis, kuris skatina inovacijas.
Intelekto ženklas yra sugebėjimas planuoti veiksmus, kurie skatina mūsų ilgalaikę gerovę. Gyvenimas prisotintas destruktyvių įvykių ir mes neturėtume sumenkinti jų įtakos. Ateivių civilizacija, skaitydama mūsų laikraščius, galėtų pamanyti, kad mes nesame protingi.
Yra dvi mūsų negerovių šaknys. Viena yra arogancija, kylanti iš noro jaustis pranašesniu prieš kitus. Istorijoje tai privedė prie genocido ir rasizmo. Kita klaida yra įsitikinimai be įrodymų, net kai nėra pakankamos informacijos palaikyti juos.
Mokslininkai turėtų neutralizuoti šiuos klaidingus įsitikinimus, skatindami kuklumą ir ieškodami įrodymų. Kaip gali kažkas laikyti save pranašesniu prieš kitus, jeigu mūsų vienoda genetinė prigimtis. Adolfo Hitlerio DNR tai patvirtino – jis nebuvo pranašesnis. Nėra alternatyvos kuklumui, kadangi kiekvienas iš mūsų gyvena tik kelių kosminės istorijos milijardinių dalių akimirksnį. Ir mūsų namai – Žemė – yra viena iš milijardų panašių planetų stebimoje visatoje.
Mūsų pranašumo jausmas kyla iš nepaisymo alternatyvių interpretacijų. Moksliniai rezultatai visada turi paklaidas, kurios yra neišvengiamos turint ribotą informaciją. Taip yra ir vertinant kitus. Patirtis moko, kad gamta dažnai yra turtingesnė už mūsų vaizduotę, todėl turėtume vengti išankstinių nusistatymų. Kuo daugiau sužinome, tuo labiau suprantame ko nežinome, leisdami sau kelti aštresnius klausimus ir rinkti naujus įrodymus jiems atsakyti.
Kuklumas ir įrodymai yra tie švyturiai, kurie apšviečia tamsą, sukurtą išpuikimo ir įsitikinimų. Kad išsaugotume protingą perspektyvą, turime laikyti šiuos švyturius visada degančius universitetų viduje ir išorėje.
++ Apie mokslinę kūrybą…
…Moksliniai rezultatai visada turi paklaidas, kurios yra neišvengiamos turint ribotą informaciją. ++
Galima daryti prielaidą, jog mokslinė kūryba apima tik mokslines idealizacijas* (idealizuotas: funkcijas, dėsnius, reikšmes ir pan.), o realių įvykių rezultatų gavimą/apžvalgas laikyti tik „inžinerine“ veikla.
T.y. mokslinėse idealizacijose (pvz. „veiksmas lygu atoveiksmiui“, „mažiausio pasipriešino dėsnis“, „savireguliacijos funkcija“ ir pan.) paklaidų negali būti iš principo, nes idealizacijos nagrinėja pačias idealizacijas, kurios yra atsietos nuo realiojo pasaulio (ir, žinoma, yra atsietos ir nuo kitų idealizacijų ar bet kurių realybės reiškinių). Todėl (pvz.) aiškiai apibrėžtoje idealizacijoje „veiksmas lygu atoveiksmiui“ iš principo negali būti paklaidų į „veiksmas NElygu atoveiksmiui“ idealizacijos pusę ir pan.
Na, o jau žiūrint į tai kiek mokslinė idealizacija atitinka realųjį pasaulį: jau gali būti tiek paklaidos idealizacijos atitikime realiesiems vyksmas, tiek visiškų idealizacijos neatitikimų tos ar kitos realybės atžvilgiu.
Taigi, jei nebūtų idealių mokslinių idealizacijų fundamentaliuosiuose moksluose tai „inžinerija“ (idealizacijų surealinimas) visiškai neturėtų jokio preteksto harmoningam darbui.
* http://www.technologijos.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=532645#p532645
Teisus Povilas, kad Homo Sapiens išsigimė į Homo Stupido.
Labai aiškiai Povilas išdestė mintis apie Homo sapiens. Bet kaip tą pasiekt žemėje tur būt praeis dar ne vienas šimtmetis.
Atminkite, kad žmogus negimė Homo sapiens. Šios žemės gyventojai eina yra mokinukai, kurie tik mokosi būt Homo sapiens. Tam Jėzus ir gimė, kad padėtų mums tokiais būti, t.y. mylintiems vieni kitus. Be šitos meilės, mes esame tik Gyvuliukai, kurių tarpe gimęs Jėzus buvo ėdžiose paguldytas. Tai labai prasminga nuoroda mums.
Gerb. Jonas mums priminė esminę žmogaus (Homo sapiens) netobulumo problemą, kuri tęsiasi jau daug amžių. Žmogus elgiasi ne kaip Homo sapiens (protingas žmogus), o kaip plėšrus žvėris. Žvėrių tarpe išgyvenimo pagrindas – konkurencija. Panašus principas egzistuoja ir žmonių tarpe. Mūsų gimtoji Žemė – nuostabi planeta, kurioje visiems užtektų vietos ir visiems būtų gera guventi, jeigu… žmogus gyventų protingai. Tuo tarpu dabar jis elgiasi priešingai. Nepasidalija žemės paviršiaus ir jos gelmių turtų. Jeigu vyrautų protas, visiems užtektų ploto ir turtų, o gyvenimas būtų kitoks. Deja, vietoje protingų veiksmų, žmogus užsiima beprotybėmis: išradinėja ir gamina baisiausius ginklus, kad galėtų žudyti savo gentainius, save laiko aukštesniu, gudresniu už kitus ir t.t. Tokiu būdu, žmogui iki Homo sapiens vardo labai toli. Vargu ar kada nors jis juo taps. Tikriausia pirmiau Saulė užges ir žemė nustos egzistuoti.
Na, jei į tai ką jūsų pastabos apima – pažiūrėti sistemiškai.
Tai žmogus netobulas yra tik mozaikos detalės kontekste.
Gi, visos visuomenės/populiacijos kontekste atskiri individai yra ypač tobuli primityvaus lygio mechanizmai. Ir tame jų tobulumas pirmiausiai pasireiškia tuo, kad jie yra trumpalaikio veikimo (mirtingi), ganėtinai energingi, kiekvienas individas kažkiek skiriasi nuo visų kitų individų ir t.t.
To pasekoje visuomenė/sistema (per ilgesnį laiko tarpą) „apšniukštinėja“ įvairiausias galimybes tiek moksle, technologijose, tiek ir elementariausiose buitinėse situacijose.
Ir t.t.
Žinoma, čia galime kaltinti pačią Gamtą, kad ji vykdo pažinimo, visuomenės raidos ir pan. evoliucijas – ne ypatingai jautriai atskiro žmogaus atžvilgiu.
Bet ir tame jai taip elgtis turbūt yra neišvengiama būtinybe…
(Patirtis moko, kad gamta dažnai yra turtingesnė už mūsų vaizduotę, todėl turėtume vengti išankstinių nusistatymų.
Temos autoriaus citata)
P.s. Visus – Su Šventėmis.
Pastebejimai taikintini ne tik mokslininkams.
Labai prasmingi Kalėdiniai palinkėjimai.