Roma užkariavo Graikiją ne todėl, kad romėnų buvo didesnės smegenys, o todėl, kad mokėjo veiksmingai bendradarbiauti. Revoliuciją Rusijoje sukėlė ne 180 milijonų valstiečių, bet 23 tūkstančiai gerai organizuotų komunistų, kurie geležinių žiaunų nepravėrė iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos.
Galinga Sąjūdžio banga prieš 33 metus nušlavė Lietuvoje komunistinį režimą, bet valdžia, kaip visų revoliucijų metu, neatiteko liaudies masėms. Nors žmonių minios Sąjūdyje buvo didžiulės ir kupinos entuziazmo, nutiesė Baltijos kelią, bet nemokėjo organizuoti savo ir šalies veiklos.
35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, tarp kurių pusė buvo komunistai, nebuvo vieningi, valdžią perėmė nedidelė politinių žaidėjų grupė, kurių didžiausias turtas buvo gera organizacija. Valstybės vairą užgrobė komunistų partijos elitas. Jis neturėjo glaudžių ryšių su liaudimi. Jį sudarė vidutinio rago komunistų partijos pareigūnai, kuriems vadovavo buvęs ilgametis Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis ir jo bendražygiai pasivadino demokratiškais politikais, į visus sutiktus mikrofonus skelbėsi esą Sąjūdžio lyderiai, flirtavo su tikruoju Sąjūdžio vadovu Vytautu Landsbergiu, o paskui pasinaudojo ilgamete patirtimi bei bičiulių tinklu, kad užvaldytų šalį ir pasiglemžtų jos išteklus.
Komunistams valdant Lietuvoje beveik viskas priklausė valstybei. Atkūrus Nepriklausomybę, partiniai funkcionieriai šalies turtą skubiai prichvatizavo, pusvelčiui išpardavė jį buvusiems bendraminčiams, grobė sau ir artimiesiems (16 aukštų viešbutį A.M. Brazauskas padovanojo savo meilužei Kristinai). Jie vieninteliai suvokė, kas vyksta ir bendradarbiavo, padėdami vieni kitiems kimštis kišenes.
Nacionalinę infrastruktūrą valdžiusias valstybines įmones, kolchozų turtą ir gamtos išteklius buvę komunistų partijos valdininkai supirko kainomis, kokiomis drabužių parduotuvėse parduodami drabužiai pasibaigus sezonui, o partijos pėstininkai už skatikus pirkosi butus ir namus. Tokia bendradarbiavimo galia.
Lietuvos laisvės priešai paskleidė liaudį mulkinantį mitą, kad už ydingą valstybės turto prichvatizaciją ir kolchozų panaikinimą kaltas yra Sąjūdžio vadovas V. Landsbergis. Jie iki šiol bjauroja Lietuvos partizanų paminklus ir visaip nebaudžiami kovoja prieš Lietuvos valstybę.
A.M. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, o jo kolegos tapo ministrais, Seimo nariais, bankininkas ir milijonieriais. Kad žmonės nežinotų, kas jie yra, aktyviausius KGB agentus 70-čiai metų užslaptino. Zigmas Vaišvila „Respublikoje“ (2023-06-05) nerimavo, kad Lietuvoje „desovietizacija gali virsti visiškais absurdais.“ Bet ji virto dar tada, kai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai valdžią perdavė komunistams. Šalį valdantį ne kompetentingiausią naująjį elitą iki šiol sudaro daug buvusių komunistų, įskaitant prezidentą.
Dauguma šių žmonių, nepriklausomai nuo partijos, labai riboti, nes jų mintys įstrigusios tarp dviejų tvorų – pinigų ir politikos. Jie sukūrė sistemą, kurioje politika tapo aukščiausiu verslu. Sąžiningumas yra geriausia politika, bet naujajame elite jo mažai. Valdininkų nesąžiningumą skatina ydinga teisinė sistema.
Šalies pažanga priklauso ne tiek nuo žmonių sumanumo, kiek nuo jų sąžinės, sakė A. Einšteinas. Elitui nerūpi, kad pažangos vardu žalojama žmonių sveikata chemikalais užterštu maistu ir oru, tik farmacininkų kišenes pildančiais vaistais ir elektromagnetine spinduliuote. Dar niekada nebuvo politikoje taip atvirai iškreipiama tikrovė. Tiesa tapo nebesvarbi. Tiesą sakantys tapo labiausiai nemėgstami.
Savo gyvybe prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų rizikavusieji žmonės pasitenkino išėdomis, nes nemokėjo bendradarbiauti ir sukurti efektyvios organizacijos, kuri rūpintųsi jų interesais. Komunistai nebuvo protingesni už Sąjūdžio eilinius. Bet jie buvo panašesni tuo, kad buvo išmokyti bendradarbiauti. Jie bendradarbiavo daug geriau nei Sąjūdžio eiliniai. Ir dabar Lietuvoje yra daug protingų ir išmintingų žmonių, turinčių šalies viziją, protingų idėjų, kartais skelbiamų portale Pozicija.org, tačiau trūksta jų bendradarbiavimo.
Universitetuose yra šimtai genialių mokslininkų, kurie kuria žinias, garsina Lietuvą pasaulyje, bet su visuomene nebendradarbiauja, nesidalina savo žiniomis. Iškiliausieji yra Mokslų akademijoje, bet jų balso visuomenė negirdi. Žurnalistai vengia bendradarbiauti su mokslininkais, nes dauguma jų pasakytų tiesą, o ne tai, ko nori redaktorius nupirkę jų užsienio bosai. Paskutinį mano valandos interviu vienam televizijos kanalui redaktorius sutrumpino iki 4 sekundžių. Kokia prasmė bendradarbiauti su tokia žiniasklaida?
Mokslininkai turėtų būti visuomenės vedliai, bet jie yra žiniasklaidos izoliuoti. O be bendradarbiavimo ir tarpusavio palaikymo pakeisti valdančiųjų metodus vogti biudžeto pinigus savivaldybėse, ministerijose ir kitur nėra vilties, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų ir Andriaus Tapino pastangų. „Tylėjimas nusikaltimų akivaizdoje tau nuperka fizinę laisvę, bet tikroji laisvė yra švari sąžinė“, – rašo feisbuke Vidas Mickevičius iš JAV. Lietuvoje mažai yra laisvų politikų.
Mažytės skruzdės ir bitės bendradarbiaudamos sukuria stebuklus. Bet pasaulį valdo sapiens, nes vieninteliai iš visų žinduolių sugeba lanksčiai bendradarbiauti su daugybe kitų savo rūšies atstovų.
Sakoma, kad Dievas žmonėms davė tris dovanas: protą, sąžinę ir partiškumą. Bet kiekvienam – tik kažkurias dvi. O be sąžinės ar proto partiniams bendradarbiauti sunku. Tad nors nepartiniams reiktų liautis vieniems kitus kritikuoti, o remti, palaikyti ir bendradarbiauti. Juk visi didieji žmonijos laimėjimai, nuo majų ar Egipto piramidžių iki skrydžių į Mėnulį, yra masinio žmonių bendradarbiavimo rezultatas.
Dėl bendradarbiavimo galios įstojome į ES ir NATO. Ateitį turi tik tos šalys, kurios bendradarbiaus valdomos proto. Tikiu, kad Lietuva bus tarp jų, jau esanti tarp laimingiausių Europos šalių. Tačiau jei technologijos pakeis žmogaus protą, Homo sapiens gali išnykti.
Sąjūdis revoliucijos nepadarė. Ir tauta tebesimaudo šūde, teisingumo ir materialinės gerovės NĖRA: emigracija, savižudybės, nedarbas, net dirbantys žmonės gyvena žemiau skurdo ribos. Kodėl? Nes REVOLIUCIJA NEBUVO PADARYTA, kolaborantai nebuvo nukenksminti.
Kas valdė šalį po Nepriklausomybės paskelbimo?
Net praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje daug prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Alg.Butkevičius, R.Paksas, G.Kirkilas, Grybauskaitė, L.M.Stankevičius, A.Šleževičius, K.Prunskienė, G.Nausėda.
Ministrai TSKP nariai:
J.Bernatonis, R.Šadžius, R.Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Č.V.Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, P.Kūris, V.Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, J.Prapiestis, Artūras Paulauskas, P.Gylys, A.Matulevičius, V.Domarkas, V.Einoris, V.Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Baguška, Brėdikis, A.Valionis, P.Papovas, Balčytis, R.Karazija, E.Gustas, Linas Linkevičius, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų. Išvardinau tik dalį.
Generalinei Prokuratūrai vadovavo TSKPistas Artūras Paulauskas.
Konstituciniam Teismui – TSKPistas Egidijus Kūris.
VRK 20 metų vadovavo TSKPistas Z.Vaigauskas.
Ar šie kolaborantai galėjo sukurti teisingą Lietuvą?!
KGB struktūrų steigėjas (šeimininkas) buvo TSKP, struktūros – tik tarnas, Ožys Muzikantas – vienas iš tų tarnų… kgbistus pavardėm vardint sunku – tiesioginių įrodymų nėra, užslaptino SEIMAS. Man svarbesni atrodo neužslaptinti šeimininkai, o ne tarnai.
Mano panieka visiems priešo (okupanto) partijos aktyvistams. Kolaborantiškos prigimties žmogus VISADA ieško kam laižyti batus, o ne Tėvyne rūpinasi.
Puikiai papildėte straipsnį.
Ir Kovo 11-osios aktą skelbusiųjų tarpe, ir 1992/1996 metų parlamente taip pat, daugiau kaip PUSĖ deputatų savo kišenėse praeity yra ilgiau ar trumpiau šildę TSKP nario bilietus.
Tokia realybė. Tokia istorija! Neitin romantiškai skamba?! Kas mėgstate romantiką skaitykit romanus.
Ir įsisąmoninkim faktą, jog 1989-1990 revoliucijos nebuvo. Sąjūdžio vadovybė buvo pusiau komunistinė kolaborantinė, o komunistai kaip valdė Lietuvą taip ir liko valdyti. Ar galėjo tokie užtikrinti teisingą valstybės kryptį ir pamatus?
Šuva ministro poste geriau nei kolaborantas, t.y. komunistas = prisitaikėlis. Prisitaikėliai yra valstybės duobkasiai.
Kodėl TSKPistai yra blogis? Todėl, kad tai bailiai kolaborantai, sunkiais tėvynei okupacijos metais tarnavę PRIEŠUI. Bailys – ne kūrėjas.
Pareikštos gilios mintys. Tik Rusijoje revoliucijos nebuvo, tiksliau buvo Vasario revoliucja ir spalio perversmas, kai valdžią užgrobė banditų šutvė. Įsivyravo valstybinis kapitalizmas. Bepigu buvo mažinti kainas, kai milijonai kirto mišką ir dirbo kasyklose už menką maisto davinį o kolūkiečiai ėjo lažą. Deja, butų privatizacija įteisino buvusią nelygybę. Vieniuž investiinius čekius privatizavo dvius butusm kiti varganus bendrabučio kambarėlius.
Kokios čia gilios mintys? Tai visiems žinomi dalykai, todėl skaitytojams šis tekstas patinka, nes jie atpažįsta savo patirtį, pasipiktinimą, nuoskaudas ir pavydą. Kaip pasakytų Uspaskichas, visiems žinomas “vaizdzelis”.
Esame toje pačioje ekonomikoje su vakarų ES, tačiau algos du su puse kartų mažesnės. Valdžia neužtekti ai greitai kėlė MMA kad pasivytų Vakarus. Kaip mums bendradarbiauti ir pasivyti?
Suprantu autorių, aš taip patį ilgą laiką jaučiau skausmą, dėl to, kad mūsų tauta nevieninga. Bet dabar supratau, kad tai kas įvyko yra dėsninga, kitaip ir negalėjo būti, nors socialiai atrodo neteisinga, kad kažkas susigriebė visos visuomenės kurtą gėrį. Nors iš tiesų, tai visi turėjome galimybes už investicinius talonus įsigyti tam tikrą turtą. Tuo metu sėkmingai juos realizavo tik dalis žmonių. Kai kas apsiskaičiavo ir išpirktas turtas jau dabar tapo griuvėsiais, o kiti sukūrė darbo vietas, tiems, kurie nenorėjo ar nemokėjo kurti verslo. Turėtume dėkoti Dievui, kad daugeliu atvejų turtas atiteko sumaniems ir versliems žmonėms, kad nepatyrėme bado, nepardavėme Lietuvos žemių už grąšius užsieniečiams, kad ir kaip keiktume santvarką, vistik turime galimybę reikšti nuomonę ir už tai niekas mūsų nesodina į kalėjimą…
Dievas sukūręs žmogų, liepė eiti ir užsidirbti vieni iš kitų. Bet tuo pačiu prisakė mylėti savo artimą kaip patį save ir nedaryti kitiems to, kas pačiam nemalonu. Ar lengva tuos priesakus vykdyti ir vienytis, kai visi esame tokie skirtingi ir vienybę visi suprantame skirtingai.
Pagal žydų išmintį, kol nėra duonos, nereikia ir Toros. Kai žmogus patenkina gyvybiškai būtinus poreikius, jis pradeda galvoti apie gyvenimo prasmę. Kai pribręsime vienysimės dvasingumo pagrindu.
Mūsų ekonomika tai dalis vakarų ES, tačiau du su puse kartų algos žemesnės. Valdžia neužtekti ai greitai kėlė MMA kad pasivytų algos.
Sąžiningi žmonės nesitenkina išėdomis, jie dirba ir gyvena savo gyvenimą. Tekstas paliko slogų įspūdį.
Nenuostabu, kad tekstas daug kam paliks slogi įspūdį. Teisybė dažnai nemaloni.
Autorius, kaip KP narys, turbūt geriau žino.