Visata yra kupina gąsdinančių reiškinių. Pavyzdžiui, faktas, kad gyvename ant 1600 km/val besisukančio rutulio lėtai besikristalizuojančių mineralų, kurie juda apie branduolinį ugnies kamuolį, kuris pats lekia 108 000 km/val greičiu apie Saulę galaktinėje erdvėje, yra nervus kankinantis.
Arba, kad kiti branduoliniai ugnies kamuoliai – šviečiančios žvaigždės, kurios atrodo tokios nekaltos nakties danguje, ne tik ruošiasi vieną dieną numirti (daugelio jų gal jau seniai nebėra), bet kažkada sudraskys save sprogimų metu ir pasės į tarpžvaigždinę erdvę gausybę savo branduoliniuose reaktoriuose sukurtų elementų.
Yra ir bauginantys gravitacijos šaltiniai, pradedant planetų milžinų trauka ir baigiant tikru erdvėlaikio išardymu juodųjų bedugnių horizonte. Vienas žingsnis per slenkstį ir kelio atgal nebėra, tik bilietas į pragarą.
O kas atrodo tuščia erdvė, yra biologiją griaunančios spinduliuotės slenkantis rūkas. Nuo svilinančių gama spindulių (labai trumpų elektromagnetinių bangų, skleidžiamų atomų branduolių radioaktyviojo skilimo) ir rentgeno spindulių iki į kulką panašių pašėlusių ultra-didelės energijos dalelių, gimusių iš giliausių fizikos paslapčių ir lekiančių pro medžiagą reliatyvistiniu greičiu (artimu šviesos greičiui).
Bet nei viena iš šių baisenybių negali konkuruoti su didžiausia pabaisa – mūsų smegenimis, beveik nesuvokiamai sudėtingu 86 milijardų neuronų tinklu, susikūrusiu per trylika milijardų kosminės evoliucijos metų.
Jos prasidėjo nuo pirminės medžiagos. Ši medžiaga ilgainiui kūrė naujas savo cheminių elementų kombinacijas, kurios tam tikromis aplinkybėmis kūrė visiškai naujas struktūras – molekules, kurios kūrė kitas molekules. Ir prieš kokius keturis milijardus metų planetoje Žemėje – viename iš trilijonų pasaulių – mūsų protėvių dalys pradėjo kelionę besidauginančia nauja karta, kuri po daugybės metų sukūrė mus.
Taip mes tapome labiausiai gąsdinantys padarai visatoje. Mes esame didžiausi iš negyvosios kosminės pelkės, iš chaoso atsiradę biologiniai robotai.
Mūsų nepaprastai jautrūs, veiklūs, planuojantys ir kartu veikiantys smegenys yra siaubas, gimęs iš giliausių gamtos dėsnių ir skleidžiantis savo įtaką pasauliui.
Dabar jie pradėjo kurti elektroninius robotus iš smėlio (silicio), kurie, tikėtina, dar šiame amžiuje pasklis po visatą.
Autorius yra profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras
Visata tai lyg kokia amžinai besisukanti didelių gabaritų betono (materijos) maišyklė. Pasvajokim. Jei sukurtume tokią pat, tik nedidelę materijos maišyklę ir į ją sumestume mechaninės- rankinės mėsmalės nuo trinties nedylančias 7-8 detales, ar per milijardus metų maišyklėje, be proto ir jo fizinių pastangų
tos detalės į mėsmalę būtų surinktos? Aš tuo netikiu. Tad jau nesvajojant, bet mąstant, pone Jonai Grigai, pasakykit kaip be Kūrėjo pagalbos galėjo atsirasti gyvybė- sudėtingiausia biologinė mašina, jei net bedvasė mėsmalė neatsirastų. Jei užsiduosite šį klausimą, tai rasit ir atsakymą, o tada ir visata nebus tokia baisi ir mirti bus lengviau.