Autorius yra habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys
Kasmet moksliniuose žurnaluose skelbiama milijonai straipsnių, jų skaičius sparčiai auga. Vienoje ataskaitoje teigiama, kad 2014 m. buvo paskelbta apie 2,5 mln. mokslinių straipsnių, o 2020 m. jų buvo 4,2 mln.
Didžiulis publikuotų straipsnių skaičius nebūtinai reiškia, kad daromi tikrai patikimi atradimai. Naujų straipsnių antplūdis gali reikšti mažesnę mokslo pažangą.
Žurnalas „Nature“ rašo, kad mokslas šiais laikais yra mažiau novatoriškas nei prieš pusę amžiaus: nors daugiau straipsnių, bet mažiau atradimų.
Tyrinėtojai, peržiūrėję milijonus mokslinių straipsnių, paskelbtų nuo 1950 iki 2010 m. nustatė, kad naujesni tyrimai yra mažiau novatoriški nei XX amžiaus vidurio tyrimai.
Atrodo, kad mokslui trūksta didelių idėjų. Ar nereikia jaudintis dėl mokslo pažangos sulėtėjimo? Keletas kitų tyrimų, rodo, kad mokslas yra sustingęs. Ar gali būti, kad anksčiau naujovės buvo lengvesnės?
Istorijos pionieriai, tokie kaip Izaokas Niutonas ar Čarlzas Darvinas, turėjo prieigą prie žemiau kabančių vaisių. Atradimus padaryti buvo paprasčiau, nes jie buvo pirmieji. Žemiau kabantys vaisiai ėmė išsekti, todėl šiuolaikiniai mokslininkai yra mažiau novatoriški.
Antrasis pasaulinis karas paskatino beprecedentį mokslo ir technologijų išradimų antplūdį. Mokslo ir technologijų pažanga buvo labai svarbi valstybių išlikimui, o vėlesnis Šaltasis karas sukrėtė kosminių skrydžių plėtra, palydovine ir elektronine žvalgyba, skaičiavimo technologijomis ir kt. Mes gyvename mokslo pasaulyje, kuris buvo sukurtas 1939–1945 m., ir jis iki šiol turi įtakos mokslinei veiklai.
Mokslas daromas vis prasčiau: mūsų mokslinė sistema užkerta kelią atradimams ir naujovėms
Tačiau žemai kabantys vaisiai nėra vienintelis paaiškinimas. Mokslas daromas vis prasčiau: mūsų mokslinė sistema užkerta kelią atradimams ir naujovėms, nes jos prioritetai yra neteisingi, susiję su absurdišku mokslinių straipsnių skaičiumi per metus. Šie skaičiai ne tik nekoreliuoja su realia pažanga – jie yra didelių mokslo problemų požymis. Kai mano kolega, dirbdamas rimtą administracinį darbą, kasmet su bendradarbiais paskelbia per 35 publikacijas, t.y. kas dešimt dienų, apie jų kokybę jūs teisingai manote.
Disertacijų kokybė Lietuvoje gerokai suprastėjo, nors yra daug puikių mokslinių darbų ir disertacijų. Vis tik kai kurie naujai atsirasę universitetai labai lengvai dalija mokslo laipsnius bei profesorių ir docentų vardus. Silpni mokslininkai „gimdo“ dar silpnesnius ir taip profanuojamas mokslas.
Belieka tik apgailestauti, kad mokslas vis labiau tampa ideologija ir politika. Mokslo organizatoriai turi didelę valdžią ir politinę įtaką.
Daug parašyta apie dabartinę mokslo kultūrą „skelbk arba žūk“ ir apie tai, koks spaudimas daromas tyrėjams, kad jie rašytų daugiau straipsnių į mokslinius žurnalus – net jei jie nėra geri ar įdomūs.
Vis didesnio skaičiaus straipsnių publikavimas lemia karjerą, tačiau mokslininkai skubėdami ir norėdami išsiveržti į priekį dažnai skelbia menkiaverčius rezultatus. Tokiame pasaulyje mažiau vietos tikroms naujovėms ar pažangai.
Linksmai atrodo keliolika universitetų 2,8 mln. tautai. Jeigu Švietimo, mokslo ir sporto ministrė geriau išmanytų mokslą nei sportą, ir ji linksmai nusikvatotų. Nenuostabu, kad daugėja žmonių, nepasitikinčių mokslu.
Kiek buvo garsių mokslininkų prieštaringų nuomonių apie COVID 19 vakcinų žalą ir naudą? Kiek Lietuvoje buvo mokslininkų pasisakymų (galimai už atlygį) per radiją, TV, spaudoje, kad nejonizuojančioji spinduliuotė iš 5G ryšių priemonių, telefonų, Wi-Fi jokio pavojaus nekelia, nepaisant tūkstančių mokslininkų priešingų įrodymų?
Tik Jurga Largo prisipažino atsisakiusi „Telia“ pasiūlymo „už sutartą kainą pareklamuoti 5G ryšį“. Ar po to galima tikėti tokiais mokslininkais ir jų mokslu?
Mokslininkas privalo abejoti viskuo, kol įrodo, kad tai absoliuti tiesa
Mokslininkas privalo abejoti viskuo, kol įrodo, kad tai absoliuti tiesa. Net garsiausi mokslininkai apsirinka. „The Gardian“ rašo, kad vienas didžiausių 20-jo amžiaus protų Stivenas Hokingas, bandęs suprasti, kaip Visata galėjo sukurti tokias palankias gyvybei sąlygas, paskelbė: „Aš persigalvojau. Mano knyga „Trumpa laiko istorija“ neteisinga.“ Jos visame pasaulyje parduota daugiau nei 10 mln. egzempliorių, o į šiukšlių dėžę ją nusiuntė pats autoriaus.
Ar galime susitaikyti su vis augančia mokslinės informacijos krūva, kurią retai kas skaito ir cituoja? Ar galime su tuo gyventi?
Gal būt. Bet reikia įvertinti atliekas.
Visų tų mokslinių darbų tyrimai, mokslininkų atlyginimai, universitetų išlaikymas ir mokslinių publikacijų sistema brangiai kainuoja. Jei mokslas nesukuria tiek naujovių, kiek anksčiau, daug pinigų išpilama į kanalizaciją. Vienas 2009 m. tyrimas parodė, kad 85 proc. medicininių tyrimų lėšų iššvaistomi dėl prastos kokybės tyrimų, kurių niekam nereikia.
Kaip sutvarkyti mokslo sistemą? Jau ne man spręsti. Dėl projektinio mokslo finansavimo daugelis mokslininkų yra begaliniame paraiškų projektams rašymo kelyje: rašo paraiškas projektams, po to ataskaitas, kuriose būtina nurodyti paskelbtus straipsnius, nes kitaip neatsiskaitysi, o tyrimams laiko lieka mažai.
Gal straipsnių kokybės, o ne kiekybės vertinimas užtikrintų, kad nebūtų švaistomi pinigai beverčiams tyrimams, kurie turtina mokslininkų CV, bet atneša šaliai mažai naudos. Bet kas tą kokybę įvertins?
Dabartinė straipsnių dvigubo recenzavimo sistema yra gera, bet ir recenzentai kartais praleidžia menkiaverčius straipsnius, ypač į žurnalus, kuriuose už straipsnio publikavimą didelius pinigus užsimoka autoriai. Todėl pelnyti visuomenės pasitikėjimą mokslu yra vis sunkiau.
