Jonas Grigas. Koks yra geras ir blogas gyvenimas?

Daugeliui žmonių dabar gyvenimas yra blogas. Atlyginimai maži. Pašalpos ir išmokos mažos. Gatvės ir kiemai užkimšti automobiliais. Parduotuvių lentynos užkimštos maisto ir kitomis prekėmis iš įvairiausių šalių ir sunku išsirinkti.

Kasmet šimtai tonų maisto išmetami arba išdalijami skurstantiems. Kas ketvirtas skursta. Tūkstančiai laisvų darbo vietų ir tūkstančiai nenorinčių dirbti. Sunku nuspręsti, į kokią šalį skristi atostogų.

Rinkimuose dalyvauja tik apie 50 proc. rinkėjų, o nedalyvaujantys plūsta politikus. Daugelis politikų yra riboto proto, nes jų mintys įstrigę tarp pinigų ir politikos. Bet kitokių nėra. Daug gyvena nesusituokę, daugėja nesantuokinių vaikų. Daugeliui skauda galvą, kad nuvertėja dešimtys milijardų bankuose laikomų jų eurų. Kai kas vis dar ilgisi gero sovietinio gyvenimo. O koks jis buvo vos prieš šešis dešimtmečius?

Jau buvo numalšinta Lietuvos partizanų kova už laisvę, įtvirtinta sovietinė okupacija, kaimo žmonės vergavo kolchozuose, už darbą metų gale parsinešdavo pusmaišį grūdų. Miestų žmonės dirbo fabrikuose. Sovietų komunistų vadas Nikita Chruščiovas, nugabenęs branduolines raketas į Kubą ir vos nesukėlęs branduolinio karo, Jungtinių tautų tribūną daužė batu ir žadėjo aplenkti Ameriką. Tai buvo mano jaunystės, studijų ir atkaklaus darbo metai. Daugelis to dešimtmečio elgsenų šiandien atrodo keistos ir nesuprantamos.

Į darbą skirdavo, kur reikėjo, o ne kur norėjai. Ir privalėjai ten dirbti. Rinkimuose dalyvaudavo 99,99 proc. rinkėjų ir išrinkdavo tą, kurį partijai reikėjo. Automobilius mažai kas turėjo. Žieminių padangų jiems nebuvo. Pašalpų niekam nemokėjo. Niekas nesiskundė, kad skursta.

Džiaugdavomės, retkarčiais gavę kelialapį poilsiui į Palangą. Apie poilsines keliones tolimiausiose pasaulio šalyse niekas nesapnavo.

Daugelis nėščių moterų rūkė ir gėrė. Rūkymas buvo reklamuojamas ir gydytojų netgi skatinamas. Apie rūkymo pavojų buvo mažai žinoma, todėl žmonės rūkė visur, net lėktuvo salone su mažais vaikais.

Lėktuve galėjai vežtis viską. Metalo detektorių nebuvo, krepšiai nebuvo apieškomi. Tik aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus lėktuvų užgrobimams, susirūpinta lėktuvų saugumu.

Apie saugos diržus ir automobilio saugumą nebuvo galvojama. Vairavimas išgėrus buvo priimtinas. Kaimuose traktoristai važinėjo daugiausia girti. Jau vėliau kaime sustabdęs policininkas mane klausdavo ne teisių, o ar aš negirtas, nes negirti beveik nevažinėjo.

Žmonės dviračiais ir motociklais važinėjo be šalmų.

Televizoriai buvo nespalvoti, buvo viena programa. Reguliarios TV laidos Lietuvoje pradėtos transliuoti 1957 04 30, laidos rodytos du, 1959m. – šešis kartus per savaitę, nuo 1961 – kasdien. 1957 m. dienos programos trukmė buvo 1,4 valandos, 1967 m. – 5,5 valandos.

Buvo sukamieji telefonai, bet juos mažai kas turėjo. Įsirengti telefoną mieste reikėjo blato ( blatas, tai produktų ar paslaugų gavimas pasinaudojant pažintimis), kaime telefoną turėjo tik ūkių kontoros, paštas, girininkija.

Moterys dirbo, todėl vaikai dažnai būdavo paliekami vieni, kai abu tėvai visą dieną būdavo darbe. Vaikų darželių beveik nebuvo. O jei koks buvo, žiemą reikėjo vaiką kelti 6 val. ryto, valandą autobusu verkiantį vežti į kitą Vilniaus kraštą ir grįžti į darbą.

Trūko visų prekių, parduotuvių lentynos buvo pustuštės. Maisto prekės (kruopos, miltai, degtinė ir kt.), baldai, mašinos buvo parduodamos už talonus, kuriuos skirstė profsąjungos. Visko buvo deficitas, mėsos nebuvo, todėl klestėjo blatas ir korupcija. Džiaugdavausi, gavęs nusipirkti neaiškios sudėties dešrelių. Maistą išveždavo į Rusiją.

Pardavėjos buvo garbinamos, nes jų rankose buvo deficitas.

Automobilio talonui reikėjo ypatingų nuopelnų arba blato. Valdžiai buvo specparduotuvės, specligoninės, specvalgyklos, specnamai ir specpoilsio namai, specaprūpinimas… ir specteisingumas.

Visur kyšojo KGB ausys, kurios sekė beveik visus.

Žmonės nežinojo apie ultravioletinių Saulės spindulių pavojų. Palangoje žmonės deginosi nuo ryto iki vakaro. Nebuvo ir mikrobangų spinduliuotės.

1960-aisiais žinios apie mitybą buvo ribotos. Jei gaudavo, žmonės valgė tiek cukraus, kiek norėjo. Žolininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė „Tiesoje“ rašė, kad žmonėms nesveika gerti pieną, nes iš visų žinduolių tik žmonės jį geria visą gyvenimą.

Asbestas buvo plačiai naudojamas izoliacijai namuose. Namų stogai buvo šiferiniai. Vandentiekio vamzdžiai buvo su asbestu. Žmonės kasdien susidurdavo su šia vėžį sukeliančia medžiaga. Apsinuodijimo švinu pavojai nebuvo žinomi, todėl beveik visi buvo nuodijami pavojingu švino kiekiu vandenyje. Žmonės nuodijosi herbicidais, DDT milteliais.

Lietuvių kalba buvo gerbiama. Radijo laidų vedėjai nedalijo neegzistuojančio eterio ir negyveno neegzistuojančiame eteryje, jie ir jų pašnekovai neklausinėdavo klausytojų „ar ne?“ Platformos buvo tik geležinkelio stotyse, o mene, muzikoje, radijuje, televizijoje, internete ir dar daug kur jų nebuvo, kino versle nebuvo ilgo ir trumpo metro, nes metras yra Si sistemos ilgio matas.

Jaunimas šoko valsą ir tango, mokėjo traukti kvadratinę ir kubinę šaknį ir skaičiuoti logoritmine linijuote.

„Psychology Today“ rašė, kad to laiko žmonėms, kurie nenorėjo tuoktis, buvo kažkas negerai.

Dubajaus įkūrėjas šeichas Rašidas sakė: „Sunkūs laikai sukuria stiprius žmones, stiprūs žmonės sukuria lengvus laikus. Lengvi laikai sukuria silpnus žmones. Silpni žmonės sukuria sunkius laikus.“