Kad pasaulis yra chaotiškas, mokslui žinoma seniai. Bet net chaotiškame pasaulyje veikia griežti gamtos dėsniai, kurie viską valdo – nuo atomų pasaulio iki visatos. Vis dėlto gyvenimas kartais yra panašus į žaidimą kauliukais.
Niujorko Manhatane stovi airių bado aukų atminimo memorialas, primenantis 19 amžiaus badą Airijoje, kai iš 8 175 124 žmonių 1841 metais liko 5 174 836 žmonės 1881 metais. Dėl anglų valdžios savanaudiškos politikos airiai mirė iš bado arba, kas galėjo, bėgo iš šalies. Tas paminklas yra gyvas priminimas ir Lietuvai, kad negalima leisti šalį valdyti tiems, kurie nėra tam pasiruošę. Mūsų žmonės dabar nebadauja ir gyvena geriau nei bet kada anksčiau ir nei daugelio kitų šalių žmonės, bet iš šalies bėga labiausiai Europoje dėl panašių priežasčių, valdžiai abejingai stebint.
Jeigu gyvybės raidą Žemėje pakartotume daug kartų, niekas nevyktų taip pat, nes evoliucija priklauso nuo atsitiktinumų, tarsi žaidimas kauliukais. Mes nebūtinai vėl taptume žinduoliais, kurie išrado raštą, matematiką ir išplėtojo mokslą bei technologijas.
Kvantinė fizika parodė, kad pasaulis yra net daugiau atsitiktinis, nei rodo biologija. Mūsų pasaulis yra begalinio žaidimo, pradedant Didžiuoju sprogimu, kauliukais kulminacija, žaidimo, kuris tęsiasi iki šiol. Jeigu yra Kūrėjas, Jis yra didysis žaidėjas, kuris galbūt nežino, kur mes einame, ir daugiau nesirūpina savo kūrinija.
Išsigimsta demokratija, teisėtvarka ir teisingumas. Nuo prasmės atitrūkusių žodžių persotintas žmogus tapo kurčias medžių šlamesiui, upelio čiurlenimui, kitiems ir sau pačiam. Šaiposi vartojimo dievas, nugalėjęs kitus dievus. Atrodo, kad išvarytų iš rojaus Adomo ir Ievos sūnus Kainas, nužudęs savo brolį Abelį, amžiams pasėjo pasaulyje blogį, kurio ir Kristus nesugebėjo atpirkti.
Ant minėtojo memorialo yra keletas taiklių minčių. JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris (Dwight Eisenhower) pastebėjo: „Kiekvienas sukurtas ginklas, kiekvienas karo laivas, kiekviena paleista raketa reiškia vagystę iš tų, kurie badauja ir yra nepamaitinami, kurie kenčia šaltį, o mes jų neaprengiame.“ Tai kodėl sovietai savo liaudį ir ukrainiečius marino badu, naciai ir sovietai naikino ištisas tautas, amerikiečiai ir rusai septynis dešimtmečius tęsia branduolinių ginklų varžybas ir ištisas tautas laiko galimo branduolinio karo įkaitais?
O kitas JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) ten pat pastebėjo: „Taikus pasaulis negali ilgai egzistuoti, jeigu jame yra trečdalis turtingų ir du trečdaliai alkanų.“
Puikus pastebėjimas, juk karai gimdo skurdą ir badą, o ne atvirkščiai.
Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) Antrojo pasaulinio karo metu konfiskavo tiek daug Indijos grūdų britų armijai ir civiliams, kad milijonai indų badavo. Britams indai rūpėjo dar mažiau nei airiai.
Nuo Manhatano memorialo persikelkime prie Gedimino prospekte Vilniuje stovinčio Kudirkos, kvietusio vienybei „vardan tos Lietuvos“, memorialo.
Įdomu stebėti pro šalį vaikštančius žmones ir mąstant apie tai, ar tikrai jie gyvena „vardan tos Lietuvos“ ir apie žmonijos nežmoniškumą.
Praeina tarnautojai, studentai, šlubčiodami senjorai ir tokie, kurie turi menkus darbus ir skurdžius namus. Išdidžiai praeina ir bankininkai, energetikai, kurie negarbingai apmokestindami žmones „uždirba“ dešimt tūkstančių ir daugiau eurų per mėnesį. Jie mano, kad yra geresni už kitus, bet iš tikrųjų yra blogesni.
Kodėl?
Išsivadavę iš pseudosocializmo, vėl grįžome į kapitalizmą. Kapitalizmui priskiriami visuotinio klestėjimo ir skurdo mažėjimo nuopelnai. Tai milžiniškas žingsnis humaniškumo link, kartu su ilgesne gyvenimo trukme, didesne demokratija ir mažiau karų. Pasaulis darosi geresnis! Gyvenimo kokybė nepalyginamai geresnė, nei buvo mūsų tėvų ir protėvių. Su dabartinėmis vidutinėmis lietuvio pajamomis, šaldytuvu, skalbimo mašina ir televizoriumi namuose, mobiliuoju telefonu, leidžiančiu susisiekti su bet kuo ir bet kur, bei automobiliu mūsų protėviai būtų buvę neapsakomi turtuoliai. Ir ne visi bankai, „prariję“ jūsų pinigus, yra blogi – chaotiškai kinta akcijų vertė.
Princtono universitete (JAV) bioetiką dėstantis australų filosofas Piteris Singeris (Peter Singer), nagrinėjantis žmonių altruizmo problemas ir teigiantis, kad žmonės turi natūralų polinkį dalytis savo gėriu su kitais, tikriausiai pasakytų, kad, užuot švaistę pinigus žuvusiųjų atminimo memorialui, padėkime gyviesiems skurstantiems žmonėms.
Įsivaizduokime, kad jūs, vilkėdamas brangų naują kostiumą, einate paupiu ir matote skęstantį upėje vaiką. Ar leistumėte vaikui nuskęsti? Žinoma, ne. Jūs šoktumėte į upę, išgelbėtumėte vaiką ir sugadintumėte savo kostiumą. Tik pabaisa nueitų toliau, palikdamas vaiką skęsti.
Jeigu jūs leidžiate pinigus prašmatniems rūbams, brangiems automobiliams ar namams su daug miegamųjų, nors miegate tik viename, televizoriams ir kompiuteriams, restoranams, brangioms atostogoms, daiktams, kurių jums iš tikrųjų nereikia, jūs esate toks pats pabaisa, nes jūs galėtumėte išleisti pinigus, mažindami socialinę žmonių atskirtį. Profesorius Viktoras Butkus, padovanojęs Lietuvai muziejų, taip pat neseniai pastebėjo: „Puikuotis prabanga ir mokėti darbuotojams minimumą yra neetiška.“
P.Singerio argumentai turėtų priversti jaustis nejaukiai tuos, kurie avi šimtus eurų kainuojančius batus, dėvi tūkstantinius laikrodžius, puikuojasi brangenybėmis ar keturiais ratais varomais džipais miestuose bei gyvena milijonus kainuojančiuose namuose. Bet žmonijos kančios negali trukdyti kitiems džiaugtis savuoju gyvenimu. Gailestis gali tapti patologija. Žmonės kenčia ir miršta, bet gyvenimas ir laimės ieškojimas privalo tęstis.
Ar geradariai tik žaidžia kauliukais? Net kilniausios asmenybės, kai jos ima skleisti savo ideologiją, gali mutuoti į kažką bjauraus. Kristaus meilės misija įkvėpė kryžiuočius ir inkviziciją. Markso lygybės ir teisingumo vizija vedė į sovietinius gulagus. Kas išgelbės mus nuo mūsų gelbėtojų? Geriau rūpinkitės savo daržu nei bandykite keisti planetą. Aš racionalizuoju, nes sulaukęs garbaus amžiaus galbūt pats jau tapau savanaudžiu, nenorinčiu atsisakyti gyvenimo teikiamų malonumų dėl idėjos.
Bet jūs galite būti puikūs tėvai, o jūsų vaikai būti kvaili, neįgalūs ar depresuoti. Arba nedori. Kas yra blogiau, kai jūsų vaikas yra paklusnus, bet negailestingas nevykėlis ar linksmas psichopatas? Sunkus pasirinkimas, bet aš geriau rinkčiausi psichopatą. Ar jūs norite, kad jūsų vaikas būtų laimingas, net jei jis skriaudžia kitus?
Mokslininkai sako, kad genai nulemia žmogaus likimą, bet tiesa glūdi biodeterminizme. Atrodo, kad kai kurie vaikai jau gimsta blogi. Jonas ir Ona yra puikūs žmonės ir tėvai. Jie beprotiškai myli savo dukrą Marytę, bet ji vis tiek tapo narkomane. Jonas ir Ona veltui iššvaistė savo santaupas dukros reabilitacijai. Kai jie parsivežė Marytę namo gyventi kartu, ji apvogė juos, parsivedė į namus narkomaną vyrą, perdozavo narkotikų miegamajame ir mirė būdama vos dvidešimties.
Ką P.Singeris darytų, jeigu jo dukra įjunktų į heroiną? Išleistų visas savo santaupas reabilitacijai, nors ji tikriausiai vis tiek atkris? Ar siųstų pinigus organizacijoms, gelbėjančioms ligotus ir badaujančius vaikus? Įjunkite šią mįslę į savo utilitarų skaičiuotuvą.
Yra ir geroji genetinio determinizmo pusė: jeigu jums nenusisekė gyvenime arba jūsų vaikas sujaukia jūsų gyvenimą – tai ne jūsų kaltė. Tiesiog kauliukas iškrito ne ta puse. Tie, kurie išvykę iš Lietuvos didžiuodamiesi prieš likusius Lietuvoje tautiečius elgetauja Londono gatvėse, yra taip pat gyvenimo žaidime ne ta puse iškritę kauliukai.
Autorius yra fizikas, profesorius, habilituotas daktaras,Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys
Veidaknygė
