Jonas Grigas. Šešiuose Saulės sistemos mėnuliuose gali būti gyvybė

Bene daugiausia pastarųjų dešimtmečių mokslo atradimų padaryta tiriant Saulės sistemos planetas ir jų mėnulius. Jupiteris turi net 79 mėnulius, tačiau Merkurijus ir Venera jų išvis neturi. Jupiterio, Saturno ir Neptūno mėnuliuose gali egzistuoti didžiuliai skysto vandens kiekiai, todėl ten tikėtina ir nežemiškoji gyvybė.

2005 m. Saturną aplankęs erdvėlaivis „Cassini“ pastebėjo vandens rūką, 1290 km/val purškiantį į kosmosą pro plyšius Saturno mažo, ledu padengto mėnulio Encelado paviršiuje. Šis atradimas įkvėpė mokslininkus kurti naujas misijas į išorinės Saulės sistemos ledinius mėnulius. Bent šeši iš jų – du skriejantys aplink Saturną, trys aplink Jupiterį ir vienas aplink Neptūną – gali turėti vandenynus, įsiterpusius tarp šiltos planetos šerdies apačioje ir ledo plutos viršuje.

Žemėje vanduo reikalingas mums pažįstamai gyvybei. Astrobiologai mano, kad lediniai išorinių planetų palydovai yra geriausios vietos ieškoti gyvybės Saulės sistemoje.

„Išorinėje Saulės sistemoje tikriausiai gausu mėnulių, ant kurių gali būti skysto vandens vandenynai, gali būti geoterminė ir vandens sąveika dugne“, – sako Woods Hole okeanografijos instituto okeanografas Chrisas Germanas. Jis yra NASA projekto „Network for Ocean Worlds“ vadovas ir sako: „Visur, kur mūsų planetoje yra vandens, knibžda gyvybė.“

Gyvybė galėtų klestėti pusiau užšalusiose dulkėse Europoje ir Encelade, požeminiame Ganimedo sūraus vandens vandenyne, po Titano metano ir etano upėmis, galbūt sūriuose giliausiuose nykštukinių planetų Cereros ir Plutono krateriuose. Lediniuose vandenynų pasaulių apvalkaluose gali būti porų, užpildytų skystu vandeniu, galbūt ir mikrobų, teigia NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos astrobiologas Mikas Malaska.

Maždaug pustrečio kilometro Grenlandijos ledo sluoksnio gylyje slėgio sąlygos imituoja ledo sluoksnio viršūnę tokiuose palydovuose kaip Europa, o mikrobų koncentracija ten yra panaši į tą, kuri yra šaukšte jogurto. Cheminė sąveika arba geologinis aktyvumas galėtų suteikti energijos šioms gyvybės formoms, panašiai kaip giliavandenės ugnikalnių angos teikia energijos ekstremofilams Žemėje.

Erdvėlaivis „Galileo“ atrado, kad Europa purškia į kosmosą 160 kilometrų aukščio plonus vandens stulpus. Europa yra lygiausias Saulės sistemos objektas, o tai rodo, kad jos paviršius vidinių procesų perdaromas dažniau nei daugelyje kitų pasaulių, išskyrus Žemę.

Saturno mėnulis Enceladas yra labiausiai Saulės šviesą atspindintis objektas Saulės sistemoje. Iš išorinio apvalkalo sklindantys rūko stulpeliai sušąla ir nukrenta atgal į paviršių, išlikdami sniego baltumo ir atspindintys Saulės šviesą. Jis lygus kaip Europa ir yra geologiškai aktyvus. Kadangi rūkas sukuria atokiausią Saturno žiedą, jo mėginių ėmimas yra būdas paimti Encelado tariamo vandenyno mėginius ir ieškoti organinių molekulių, aminorūgščių ar kitų gyvybės sudedamųjų dalių.

Europoje ir Encelade geizeriai negali susiformuoti šaltame vandenyne. Jie gali atsirasti prie geoterminių versmių. Panašios versmės atrastos Žemės vandenynuose, kur veržiasi Žemės gelmių šilumos įkaitintas vanduo. Aplink jas gyvena daugybė organizmų, galbūt taip atsirado gyvybė Žemėje. Tokia gyvybė galėtų klestėti ir Europoje bei Encelade?

Didžiausiame Saulės sistemos Jupiterio mėnulyje gali būti keli uolienų, vandens ir egzotiškų aukšto slėgio ledų sluoksniai. Uolienų ir vandens sąveika yra labai svarbi mikrobų įvairovei Žemėje. Ganimedas yra vienintelis žinomas mėnulis, turintis savo magnetinį lauką, kuris sukelia panašias į Žemėje esančias auroras. Auroros siūbuoja, kai Jupiterio magnetinis laukas kinta – tai dalinis didelio sūraus vandenyno įrodymas.

Callisto yra Jupiterio palydovas, skriejantis 1,8 milijono kilometrų atstumu nuo planetos, už Jupiterio intensyvios spinduliuotės juostų. Kadangi Jupiterio gravitacinis laukas šiuo atstumu yra silpnas, Callisto taip pat patiria mažesnę potvynio trintį nei jo palydovai. Mėnulio paviršius su krateriais rodo, kad jis nebuvo geologiškai aktyvus nuo pat susiformavimo, todėl gali išsaugoti pirmykštės Saulės sistemos įrašus.

„Cassini“ nuleido aparatą ant Titano – į Žemę labiausiai panašaus pasaulio su didžiulėmis lygumomis ir kanjonais. Jis guli lygumoje, sudarytoje iš ledo grūdelių, ir rado didelių angliavandenilių ežerų įrodymų. Titano tankią atmosferą, kaip ir Žemės, daugiausia sudaro azotas, tačiau joje trūksta deguonies. Titane gausu skysto metano ir etano, kurie sukuria miglotą oranžinį mėnulio atspalvį. Junginiai turi cirkuliacijos ciklą, kaip ir vanduo Žemėje, ir tai gali palaikyti gyvybę metano pagrindu.

Didžiausio Neptūno mėnulio iš ledinio Kuiperio juostos žiedo stulbinantis trajektorijos pokytis tikriausiai įkaitina jį pakankamai, kad sušildytų po pluta esantį vandenyną. Saulė taip pat sušildo šį mėnulį net esant už 4,5 milijardo kilometrų ir gali paskatinti gyvybės atsiradimą – rašo Home scientificamerican.com

Home Scientific American is the essential guide to the most awe-inspiring advances in science and technology, explaining how they change our understanding of the world and shape our lives.