Liepos pradžioje JAV kosmoso agentūros NASA vadovai Baltuosiuose Rūmuose Prezidentui Džo Baidenui ir pasauliui pristatė tolimiausio mūsų Visatos kampelio ryškiausią nuotrauką, padarytą moderniausiu James Webb kosminiu teleskopu, kainavusiu apie 10 mlrd. dolerių.
Nuotraukoje šalia kitų dangaus kūnų matosi ryškiai melsvai švytinti galaktika, pavadinta HD1, kuri jau spindėjo praėjus „tik“ 320 milijonų metų po Visatos gimimo. Jos šviesa 299 792 km/s greičiu sklido 13,4 mlrd. metų, kol pasiekė James Webb teleskopą. Kai fotonai ją paliko, Žemė dar beveik devynis milijardus metų neegzistavo!
Ką mums sako ši tolimiausios galaktikos šviesa? Yra kažkas poetiško aptikti šviesą, sklindančią iš pirmykščio kosmoso tamsos. Tačiau yra ir gilesnė motyvacija. Tiriant seniausius Visatos objektus galima atskleisti esminius kosminės istorijos įvykius. Senų objektų tyrinėjimas padeda užpildyti žinių spragas, kaip Visata iš besiplakančios plazmos perėjo į dangų puošiančią galaktikų, žvaigždžių ir planetų harmoniją.
Astronomai dažnai daro išvadas apie šviesos šaltinių, esančių už milijardų šviesmečių, prigimtį, tyrinėdami jų spektrus.
HD1 galaktika skleidžia daug stipresnę ultravioletinę spinduliuotę, nei kitos galaktikos. Jei žvaigždės skleidžia šią šviesą, jos turėtų skirtis nuo mūsų Saulės. Arba HD1 spinduliuotė yra iš supermasyvios juodosios bedugnės. Kad ir kokia būtų jos kilmė, HD1 šviesa yra „žinutė butelyje“ iš labai tolimos ir niūrios praeities.
Atstumas iki galaktikų matuojamas raudonojo poslinkio dėl Visatos plėtimosi samprata: kuo toliau yra šaltinis, tuo greičiau jis tolsta nuo mūsų, o tolimo greitis keičia šviesos bangos ilgį – šviesa tampa raudonesnė. Palyginus stebimus galaktikų spektrus su ramybės šaltinio spektru, daroma išvada, kaip greitai galaktikos tolsta nuo mūsų ir kokiu atstumu jos yra.
Jei kosminė istorija yra knyga, raudonasis poslinkis veikia kaip puslapių numeriai, nurodantys, kas kada vyko istorijoje. Kosminiai tamsieji amžiai sudaro didžiąją dalį trūkstamų knygos puslapių. Dabar turime dar vieną puslapį, kaip viskas prasidėjo: Dešimtmečius trukę stebėjimai patvirtina, kad kosminė istorija ir laikas prasidėjo nuo ugningo plėtimosi iš vieno paslaptingo pradinio taško.
Tačiau šešėlis krito visoje Visatoje plazmai atvėsus po ankstyvo uždegimo. Tai yra kosminės istorijos tamsa, kurioje klajoja astronomai. Praėjus keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo Sprogimo išsisklaidė didžiuliai dujų debesys, užsidegė žvaigždės ir fotonų potvynis apšvietė Visatą. Šiuo kosminiu laikotarpiu visi kosminės istorijos veikėjai, įskaitant juodąsias bedugnes ir galaktikas, pradėjo žvelgti pro tamsią kosminės scenos uždangą.
Pirmosios žvaigždės buvo sudarytos iš lengviausių elementų vandenilio ir helio, nes sunkesnių elementų dar nebuvo. Šios žvaigždės ir jų vėlesni giminaičiai savo branduoliniuose reaktoriuose pavertė tuos lengvuosius elementus į sunkesnius anglį, azotą, deguonį ir kitus elementus, labai svarbius šiandienei Visatai. Šie elementai, šie ankstyvųjų žvaigždžių pelenai ilgainiui suformavo viską, ką stebime aplinkui – įskaitant ir mus pačius. O šiuolaikiniame šviesos pasaulyje pati tamsa tapo branginama vertybe.
Norint suprasti šį kosminės istorijos metraščio etapą, reikia užpildyti trūkstamus puslapius. Kaip susiformavo pirmosios žvaigždės, juodosios bedugnės ir galaktikos? Kaip greitai jos augo? Kaip kosminis perėjimas nuo paprastumo prie sudėtingumo atvedė į pasaulį, kuriame smalsūs padarai su nuostaba naktimis pro teleskopus ir be jų žvelgia į dangų? Be tokių detalių mūsų supratimas apie Visatą ir savo vietą joje būtų neišsamus.
Tai yra priežastis, kodėl astronomai ieško vis tolimesnių šviesos šaltinių. Gyvename laiku, kai mūsų protai dalyvauja šioje kosminėje dramoje. Neseniai paleistas James Webb kosminis teleskopas, skirtas ieškoti pirmųjų šviesos žvilgsnių kosminėje aušroje, palietė žmonijos dvasią, suteikė mums gilesnių įžvalgų apie Visatos jaunystę. Šildo širdį ir blaivina mintis, kad žmonių veikla šioje mažoje vienišoje planetoje Žemėje tampa giliausia Visatos pažinimo išraiška.
Turėti tokį autorių, kaip akademikas Jonas Grigas yra didelė garbė ir įvertinimas kiekvienai svetainei. Tai, kad J. Grigas rašo „Pozicijai.org” rodo ir pačios svetainės vertę, Jo straipsnių tematika plečia visuomenės išprusimą, skatina domėtis pasaulio evoliucija. Dar nėra daug Lietuvos mokslininkų, kurie domisi kosmoso tyrimais ir patys juose dalyvauja, bet jų ratas plečiasi. Ir akademikas prie šios plėtros svariai prisideda.
Ačiū, gerbiamas Juozapai. Aš jau mokslo tyrimuose nedalyvauju, o savo straipsneliais tik noriu plėsti visuomenės išprusimą, skatinti domėtis mokslu, kuris tapo visuomenės varomąją jėga į pažangą.
Į pažangą? Kokią? Mokslas – jau kasdienybės dalis. Mes matome, kad jo vaisiai gali būti vartojami įvairiai – geriems tikslams ir blogiems, net pasaulio valdymui.
Dar niekad neturėjom tokios susiskaldžiusios visuomenės, kuri dėl nesupratimo, kas yra mokslas, burtųsi į įvairias visuomenės grupes, pvz.antivakserius, ,,netikinčius” mokslu ir t.t. Mokslas žengia sparčiai į priekį, bet visuomenės intelektiniai gabumai krenta: į mokyklas ateina vis daugiau spec.poreikių vaikų, mokiniai neišlaiko net minimaliems balams egzaminų.
Pritariu Jums. Bet ar norėtume gyventi kaip mūsų protėviai? Ir prieš 200 metų moralė buvo panaši. Paskaitykite Stendali. Jis rašė, kad gyvenimas yra tik pinigų darymo mašina, o jo Gobsekas lupikavo taip, kaip šiuolaikiniai bankai.
Be abejo, kad į praeitį grįžti niekas nenorėtų ir negalėtų. Mokslas visada buvo ir yra galios instrumentas. Bet, kaip liaudies patarlė sako, lazda turi du galus. Štai kad ir dabartinio karo atveju esame sunerimę dėl karinių veiksmų Černobylio AE teritorijoje ir branduolinio ginklo panaudojimo. Atrodytų, AE sukurta žmonių gėriui ir taikai, bet kokia ji gali būti pavojinga!
Kosmoso tyrimai dabar, kai lyg skėriai nualinome savo Žemę, ypač reikalingi dėl daugelio tikslų. Kitos išeities nėra.
Jei skaitėte Nobelio premijos laureatės Aleksejevič knygą ,,Černobylio malda”, kurioje surašyti ir paprastų žmonių, ir fizikų mintys apie AE avariją, susimąstytumėte, kodėl vienas knygos herojus ištarė keistą mintį: galbūt ateis toks laikas, kai mokslininkus kaip nusikaltėlius gaudys…
Bet pačioje žmonijoje užkoduota veržimasis į saulę. Mes tik atkartojam Dedalo ir Ikaro istorią. Svarbu skristi.
Vis dėlto mokslo tyrimai galbūt turėtų būti skaidresni. Bet tai sunkiai įgyvendinama. Tai – siekiamybė.