Tiesa buvo ir yra svarbi nuo žmonijos pradžios, nes ji reškia tikrovę, o jos priešai tikrovę iškraipo. Anglų rašytojas Džordžas Orvelas beveik prieš 100 metų rašė, kad „pasaulyje nyksta objektyvios tiesos samprata. Mūsų istorija virsta melu.“
Tiesa tapo nebesvarbi. Krikščioniškasis pasaulis, atsisakęs Dievo įsakymų „Nevok“ ir „Nemeluok“, nugrimzdo į post tiesos (nuvertintos tiesos) epochą. Jos šalininkai teigia, kad faktai priklauso nuo politinio požiūrio. Moralės nepaisantys politikai tiesą iškreipia savo naudai. Bet jei nėra moralės, nėra ir politikos – teigia teisininkas dr. Algimantas Šindeikis. Politikai gali užginčyti mokslinus faktus be jokių politinių padarinių.
JAV prezidentas D. Trumpas teigė, kad klimato kaita yra apgavystė, kurią sumanė Kinija, siekdama sužlugdyti JAV ekonomiką. Kiek vertas jų žodis, tiek verti ir jie. V. Landsbergis taikliai pastebėjo, kad kas meluoja, tas ir vagia.
Tiesą atskleidžia mokslas. Be daug mokslo nepažįstančių atvirai abejoja moksliniu metodu ir jo rezultatais, jei jie prieštarauja jų ideologiniams įsitikinimams arba verslo interesams. Kartais profanai abejoja ir mokslininkų kompetencija. Iš čia kyla mokslo neigimas.
Žinoma, ne visi mokslininkai yra kompetentingi už savo siauros interesų srities ribų. Verslo finansuojamas lobizmas padeda slėpti tiesą apie žalingas technologijas, pavyzdžiui, neigia klimato kaitą, tabako ir elektromagnetinės spinduliuotės žalą. Vokiečių rašytojas Bertoldas Brechtas yra pastebėjęs, kad kas nesupranta tiesos – yra kvailys, bet kas supranta ir vadina ją melu – yra nusikaltėlis.
Fizika, atrodo, yra viena iš sričių, kur tiesa yra aiški. Jos dėsniai objektyviai aprašo tikrovę. Jie pagrįsti matematiniu tikslumu ir eksperimentiniais įrodymais. Fizika kai kam nesuprantama, bet ji nepriklauso nuo išankstinių nusistatymų ir yra pagrindas tiesos paieškai. Jeigu seksite reiškinių paaiškinimus kituose moksluose, jūs galiausiai grįšite prie fizikos.
Fizika palaiko pasaulėžiūrą, kad visi gamtos reiškiniai turi fizikinį paaiškinimą, kad nėra pasekmių be priežasčių, nėra vietos moksle nematerialiems reiškiniams. Fizika nediktuoja, kaip mums gyventi ar spręsti moralines dilemas, bet ji nustato foną, kuriame mes jas sprendžiame. Fizikai pirmieji parodo savo idėjų trūkumus. Bet tiesą atskleisti nelengva net fizikai, nes mes nesuprantame net tūkstantosios procento dalies to, ką atskleidžia gamta.
O žiniasklaidos tikslas yra ne skleisti tiesą, o vaizduoti, kad ji nėra šališka. Protingus stengiamasi nutildyti, kad neįsižeistų buki. Todėl pasitikėjimas žiniasklaida nyksta. Dauguma žmonių naujienas dabar sužino iš socialinių tinklų, ypač iš feisbuko. Bet vis sunkiau atskirti, kurios naujienos pagrįstos faktais, o kurios ne. Melagingos naujienos buvo skleidžiamos šimtmečius, net per mokslo revoliuciją ir Švietimo amžiuje. Vatikanas po 350 metų apgailestavo, kad sudegino Dž. Bruno, o G. Galilėjų įkalino už tiesos skleidimą, bet jų inkvizitorių kardinolą Robertą Belarminą paskelbė šventuoju. Tokia yra Vatikano tiesa.
Galingieji visuomet buvo suinteresuoti priversti žmones manyti taip, kaip aniems paranku. Tačiau technologijos prisidėjo prie beprecedentės melagingų naujienų sklaidos. Melagingos naujienos yra sąmoningai melagingos, jos kuriamos siekiant tam tikro tikslo, tyčia klastojant naujienų turinį, neigiant mokslo įrodytus faktus.
Už to dažniausiai slypi ideologiniai ar verslo motyvai. Jų tikslas ne tik apgauti, bet ir valdyti žmones. Ar mulkinamas žmogus gali mylėti kitą žmogų, valstybę? Tiesa ne visada svarbi net jos saugotojams prokurorams ir teisėjams. Pasaulio finansų magnatai daugelio šalių vyriausybes pavertė marionetėmis ir valdo jas. Jiems tiesa nesvarbi.
Tobulas valdymo rezultatas yra žmonės, kuriems skirtumas tarp tiesos ir netiesos neegzistuoja. Kiek melagysčių paskleidė politikai Andriui Tapinui paviešinus masinį biudžeto pinigų pasisavinimą savivaldybėse, Jonavos, Lazdijų ir kitų merų godumą, Kauno savivaldybės tarybai tapus, anot Tapino, „vagių taryba“!
D. Britanijoje tokius „čekiofilus“ sodina į kalėjimą, o Lietuvoje vieni apsivogusieji tik kaltina kitus apsivogusius ir žiūrėdami kiaulių akimis toliau „dirba“ vyriausybėje ir savivaldybėse. Socialdemokratas Rymantas iš Plungės man rašė feisbuke, kad „jei nevagi, esi avinas. Toks tavo ir likimas.“ Vogti iš valstybės buvo garbės reikalas. Toks AMB idėjinis palikimas.
Postmodernizmo tezė teigia, kad tokio dalyko, kaip objektyvi tiesa, nėra. Postmodernizmą plėtojo humanitarai, mažai išmanantys, kas yra mokslas. Mokslo neigėjai teigia, kad mokslas nėra susijęs su tikrove, kad net evoliucija, klimato šilimas, žalinga aplinkos cheminė ir elektromagnetinė tarša ar skiepų nauda yra tik lakios vaizduotės padariniai.
Jei tiesos nėra ir viskas priklauso tik nuo požiūrio, kaip galima ką nors žinoti? Kas yra istorija? Kodėl neabejoti radijo ir TV naujienomis, ypač LRT radijo vedėjoms ir jų pašnekovams nuolat kažko klausinėjant „ar ne?“, mene, muzikoje, radijo laidose kuriant šimtus platformų (pakylų, tribūnų, aikštelių) ir kitaip teršiant lietuvių kalbą? Kodėl netikėti sąmokslo teorijomis? Jei naujienos yra tik politikos išraiška, kodėl jų neprasimanius?
Dirbtinis intelektas sukuria netikrus vaizdus ir netikras kalbas, kuriomis negalima tikėti. Visuomenė, kaip niekada, veikiama klastotėmis. Yra didelė tikimybė, kad viskas, ką girdime ar matome, yra netikra. Jau negalima tikėti elektroniniais laiškais, žinutėmis, net e-dokumentais.
Postmodernizmas yra post tiesos krikštatėvis, rašo Lee McIntyre knygoje „Post tiesa“ (2020). „Time“ žurnalo (2017 m. balandžio 3 d.) viršelyje spindi straipsnio antraštė „Ar tiesa mirė?“ Jame aprašytos D. Trumpo melagystės ir keltas klausimas, ar galime išmokti gyventi nuvertintų faktų visuomenėje?
Bet reikia ne išmokti gyventi su melagienomis, o ginti tiesos sampratą ir priešintis joms. Melui visada būtina duoti atkirtį. Post tiesos amžiuje privalome kovoti su bet kokiu mėginimu iškraipyti faktus ir melagystėmis, kol jos nevirto pūliuojančia visuomenės žaizda. Lietuvoje ta žaizda pūliuoja – tiek daug žmonių neskiria tiesos nuo melo, tiki apsimelavusiais ir žmonėmis manipuliuojančiais politikais ir vėl juos renka. Einšteinas yra pastebėjęs, kad pagarba politikams negalvojant yra didžiausias tiesos priešas!
Amžinai priešintis tiesai yra nesuderinama su evoliucija. Mokslas niekada nesiliaus ieškojęs tiesos ir netvirtins ją radęs. Jo stiprybė yra požiūris nuolat pasitikrinti savo įsitikinimus pagal empirinius faktus ir įsitikinimus keisti. Jei šio požiūrio nesilaikysime, ateityje laukia dar didesnis pavojus nei post tiesa.
Žmogus yra grandis, jungianti visą Žemės gyvybę, todėl privalo puoselėti tiesą, nes jei atsiribosime nuo tiesos, atsiribosime ir nuo tikrovės. „Su tiesa elgiamės, kaip norime, nes atsisakėme tiesos. Nuomonę pavertėme tiesa. Reikia budėti tiesos pusėje, kad išliktume savimi. Tiesa mus apvelka orumu šiandienos tikrovėje“, – sako kunigas Ričardas Doveika knygoje „Kunigas Ričardas“ (2020).
Suprasti tiesą ir tikėti melu yra kvailumas! Tai kodėl taip dažnai savo noru tampame kvailiais? Jei technologijos perims žmonių bendravimą (tai jau vyksta), turėsime idiotų kartą, kuriai tiesa nerūpės.
Tiesa visada buvo ir tebėra svarbi. Nuo mūsų priklauso, ar suvoksime tai laiku. Mes gyvename nežinodami, kas laukia rytoj. Savo vaikams ir vaikaičiams linkėčiau gyventi tiesos, ne post tiesos pasaulyje.
Su daugeliu iš autoriaus įtaigiaI išsakytų teiginių privalome sutikti, ypač paperka gerbiamo akademiko dorovinis maksimalizmas. Tačiau, kaip atrodo, kai kurie įsipareigojimo tiesai aspektai yra labiau problemiškas dalykas nei atrodo iš pažiūros. Nieko gero nežada mums ta nuostata, jog būtina perkelti gamtamokslio patirtį į žmogaus tikrovės pažinimą, tokiu būdu neva žtikrinant mokslinį visuomenės, istorijos ir žmogaus pažinimą. Marksizmas kaip atrodo, nuodugniausiai realizavo tokią nuostatą, iškėlęs uždavinį sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį, atrasti visuomenės funkcionavimo, taip pat istorinės raidos dėsnius, kurie veikia su tokiu pat objektyviu būtinumu kaip gamtos mokslų rekonstruoti dėsniai. Vėliau totalitariniai komunistiniai rėžimai sprendė problemą – kaip įsprausti žmogaus gyvenimą į tokius geležinius istorijos dėsnius, „istorijos autsaiderius” žudydami arba kišdami į kalėjimus, psichiatrines ligonines ir kitur. Manau, kad čia nuoširdžiai buvo manoma, kad žmogus, kuris nesugeba gyventi pagal moksliškai nustatytus, objektyvus istorijos dėsnius, yra psichinis ligonis. Taigi, kaip matome, buvo net taip, kad mokslinio objektyvumo idealas tiesiogiai ar netiesiogiai pasitarnavo totalitarinių režimų pateisinimui. Mokslinio komunizmo doktrina yra ydinga ne dėl to, jog būtų nepakankamai moksliška, o greičiau dėl to, kad čia neįvertinamas žmogaus tikrovės savitumas, tikrovės, kuri taip paprastai, kaip to norėtųsi ,nepasiduota gamtamokslinei interprretavimo inercijai. Todėl manau, kad labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie sako, kad mokslai būna dviejų tipų, t. y mokslai apie gamtą ir dvasios ( žmogaus tikrovės) mokslai, kad skiriasi generalizuojantys ir individualizuojantys tyrimo metodai. Kaip atrodo, gamtamokslio inercija netinka žmogaus tikrovės aiškinimo sferoje dar ir dėl to, jog pirmuoju atveju moksliškumas realizuojamas redukcijos būdu, sudėtingesnius dalykus suvedant į paprastesnius, kaip visa ko substancinį pagrindą. Marksas pabandė žmogaus įvairove paaiškininti per ekonominio gyvenimo desningas prieštaras, tačiau pratęsiant tokios redukcijos regresiją, taigi užtikrinant dar didesnį mokslingumą, būtų galima sakyti, kad galutinius žmogaus paslapties pagrindus leidžia perprasti fizikos ar chemijos dėsniai, taigi žmogus savo esme yra H2O. Tai labai mokslinga išvada, juolab kad žmogus didžiąja dalimi susideda iš vandens, ar ne?.
Labai tikiuosi, kad gerbiamas akademikas pernely neužpyks dėl mano išsakytų paprieštaravimų, nesimaivydamas sakau, kad labai gerbiu šį nuostabų žmogų, dėkoju likimui, leidusiam apsikeisti nuomonįmis su visados labaigyvos dvasios mokslininku.
Ačiū, gerbiamas Edvardai, už šitą puikų papildymą mano kuklių minčių, atėjusių į galvą sėdint vienkiemyje Varėnos miškuose.