Jonas Grigas. Žvalgiausi paryžiečių sielų, bet mačiau tik minią karščio išsekintų gyvųjų

Ar gyvensime amžinai?

Žmonės visada svajojo apie amžinąjį gyvenimą. Apie jį kalba ir visos religijos. Ar tame nėra nieko racionalaus?

Fizika sako, kad medžiaga ir energija yra tik skirtingos materijos fazės, o energija niekur neišnyksta. Tad ar išnyksta miręs žmogus?

Daugelį metų tyrinėjau fazinius virsmus, dėl kurių medžiagose atsiranda feroelektra, magnetizmas, superlaidumas, superjoninis laidumas ir kiti technologijoms svarbūs reiškiniai. Tačiau geriausiai žinomi faziniai virsmai yra vandens virsmas ledu ir garais, ir atvirkščiai. Ne tik ledas kaitinamas virsta vandeniu ir garais. Visi kieti kūnai kaitinami lydosi ir virsta garais, t.y. dujomis. O dujomis mes kvėpuojame.

Iškvėpus dalis dujų toli nenuskrenda. Vėl įkvėpus, jos grįžta atgal į plaučius kaip bangos, išsiliejančios ant kranto ir įtraukiamos atgal į jūrą. Kitoms pavyksta nulėkti toliau ir net pasiekti kitą kambarį, tačiau galiausiai jos vis tiek grįžta į mūsų plaučius. Tačiau dauguma jų prisijungia prie galybės atmosferos molekulių ir toliau sklinda po visą pasaulį.

Tačiau net ir tada, galbūt po keleto mėnesių, kelios molekulės gali grįžti pas mus. Praeities atodūsių šmėklos nuolat skrajoja aplink, primindamos kiekvieną praėjusią dieną. Su tuo susiduriame ne tik mes, bet ir visi kiti žmonės Žemėje. Be to, mūsų molekulės susipynusios su jų, nes jie taip pat įkvėpė ir iškvėpė tas pačias molekules po arba prieš mus. Mūsų kvėpavimas susieja mus su istorine praeitimi.

O jei leisime vaizduotei nukeliauti dar toliau erdve ir laiku, galime sugalvoti įdomiausių scenarijų. Pavyzdžiui, ar gali būti, kad dabar įkvėpsime dalį to paties oro, kurį mirdami iškvėpė mūsų tėvai ar protėviai?

Kiekvieną kartą iškvepiant mūsų plaučiai išstumia nuo pusės litro iki litro oro, t. y. maždaug trylikos centimetrų pločio baliono tūrį. Palyginkime jį su visos atmosferos dydžiu. Didžioji atmosferos dalis sudaro maždaug šešiolikos kilometrų storio sluoksnį aplink Žemę.

Šio sluoksnio tūris yra daugiau kaip aštuoni milijardai kubinių kilometrų. Palyginti su visa atmosfera, vieno litro iškvėpimas sudaro vos 0,00000000000000000001 proc. viso Žemėje esančio oro. Per maždaug du mėnesius mūsų tėvų ar protėvių iškvėptas oras pasklinda po visą Šiaurės pusrutulį, o per metus ar dvejus – po visą Žemės rutulį. Nors atrodo, kad paskutinis protėvio atodūsis išnyko atmosferoje, mikroskopiniu lygiu jis tikrai neišnyko, nes jį sudariusios molekulės vis dar egzistuoja. Pavyzdžiui, sieros dioksido ore yra vos 0,00001 milijonoji dalis, tačiau kiekvieną kartą įkvėpdami įtraukiate 120 milijardų jo molekulių.

Prisimins Avogadro skaičių galime apskaičiuoti, kad viename litre oro yra apie dvidešimt penki sekstilijonai (25 000 000 000 000 000 000 000) molekulių. Su kitu įkvėpimu į jūsų plaučius pateks bent keletas mūsų protėvių dalelyčių. Labai tikėtina, kad ką tik įkvėpėte keletą tų pačių atomų, kuriuos iškvėpė jūsų protėviai.

O per dieną tikrai įkvepiate tūkstančius tokių atomų. Net ir esant tokiam dideliam laiko ir erdvės nuotoliui, kelios protėvių plaučiuose buvusios molekulės dabar sukasi jūsiškiuose. O atsižvelgiant į tai, kaip dažnai įkvepiame ir iškvepiame, tai kartojasi dvidešimt tūkstančių kartų per dieną. Ilgainiui kai kurios jų net tampa mūsų organizmo dalimi, taip patęsdamos amžinąjį gyvenimą savo palikuonyse. Bet tai dar ne viskas.

Daugelyje šalių mirusieji deginami – ne tik indų Varanasyje ant Gango krantų. Ir Lietuvoje kremuojami. Iš kremuotųjų kūno neliko nieko – nei kieto, nei skysto. Tačiau mes su jais esame susijęs dėl fazinių virsmų.

Pridėkite ranką prie burnos ir pajuskite – viename kvėptelėjime telpa visas pasaulis. Deginamas žmogaus kūnas virsta dujomis – vanduo, vidaus organai ir kaulai. Organizmo vandeniui virstant dujomis pirmiausia vandens temperatūra pakyla iki virimo temperatūros (100 C).

Vandens kiekis senukų organizme mažėja maždaug iki 60 proc. Mirštantysis savyje greičiausiai nešiojasi apie keturiasdešimt penkis kilogramus vandens. Norint pakelti tokio vandens kiekio temperatūrą iki 100 laipsnių C, reikia apie 2 900 kilokalorijų. Kad jis išgaruotų, reikia dar daugiau energijos, nes vandens molekulės stipriai traukia savo kaimynes ir nenori atsiskirti ir išlėkti į orą dujomis. Taigi, keturiasdešimt penkiems kilogramams garų susidaryti reikia dar 24 000 kilokalorijų.

Organizme yra daug organų ir audinių, turinčių skirtingas savybes ir šilumos sugėrimo galimybes. Vidutinis žmogus turi apie vienuolika kilogramų organų, kremzlių ir riebalų. Vidaus organų molekulėms suardyti prireiks dar maždaug 27 000 kilokalorijų.

Karštis išgarina vandenį ir vidaus organus. Išgarinti apie vienuolika kilogramų sveriantį žmogaus skeletą sunkiau, nes pagrindinio kaulų mineralo Ca10(PO4)6(OH)2 garavimo temperatūra labai aukšta. Šią medžiagą dažniausiai ir susirenka žmonės po kremavimo. O pagrindiniai žmogaus gyvybiniai organai daugiausia sublimacijos būdu, apeidami skystą fazę, virsta atmosferos dujų molekulėmis ir kvėpuojant patenka į mūsų kūną, pratęsdamos tėvų ir protėvių gyvenimą palikuonyse.

Kad išgaruotų žmogaus organai bei kaulai, reikia maždaug 75 000 kilokalorijų. Todėl indai ant Gango krantų (mačiau deginant lavonus ir kitur) kuria didelius laužus, o krematoriumuose degdamos dujos sukuria aukštą temperatūrą. Deginamas žmogus virsta dujomis ir pakyla į orą, prisijungdamas prie atmosferos, kurioje gyvena amžinai.

Labai tikėtina, kad ką tik įkvėpėte ir šiek tiek savo tėvų ar protėvių molekulių. O jei duotume valią linksmai vaizduotei, kuri, anot Einšteino, yra svarbesnė už žinias, gal galima būtų manyti, kad žmonės mirdami neišnyksta, kad siela (kurios, kaip rašiau 2023-11-01, nesuprantu) ir yra tos kūną palikusios molekulės, gyvenančios mūsų aplinkoje?

Tada siela, sudaryta iš materialių molekulių, būtų materiali ir užbaigtų senus filosofų ginčus apie sielos (ne)materialumą. O užkasdami į žemę kūną ar neužkasame ir sielos?

Gal indai ir pirmykščių genčių žmonės, neužkasdami mirusiųjų, kažką suprato daugiau? Juk iškyla vis daugiau faktų, kad pažangios civilizacijos gyvavo 10 000 ar daugiau metų prieš mūsų erą, kad Egipto piramides statė viena tų civilizacijų ar jos palikuonys. Žinoma, vaizduotė apie sielą su mokslu nesusijusi.

Nuotraukoje: sugriuvus sovietinei geležinei uždangai prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros (Notre Dame de Paris) žvalgiausi paryžiečių sielų, bet mačiau tik minią karščio išsekintų gyvųjų.