-Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, – skelbia LR Konstitucijos 109 straipsnis.
Kad teisėjai ne tik klausytų, ką “kalba” įstatymas, bet ir jį vykdytų, Konstitucijos kūrėjai pasirūpino konstitucine norma, įpareigojančia teisėją prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai ir ,,vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą” (112 str.). Toks konstitucinis reguliavimas būtų visiškai pakankamas aristokratų bendruomenėje, kur garbės žodis ar priesaika užtikrindavo prideramą žmogaus elgesį.
Deja, šiandien proceso dalyviams ne tokia dažna šventė susidurti procese su teisėju – aristokratiška asmenybe, jaučiančia pagarbą įstatymui ir duotai priesaikai. Gana dažnai matai (arba po rašytinio proceso perskaitęs supranti), kad byloje kuitėsi teisėjo įgaliojimus gavusi kažkokia žmogysta, kuriai tiesa, teisė ir teisingumas nėra jokios vertybės.(Žinoma, tai nereiškia, jog bylos baigties nenulėmė kokios nors kitos vertybės.)
Religinėms ir moralės normoms šiandien mūsuose praktiškai nesaistant žmonių elgesio, reikia daug detalesnio viešojo tautos bendrabūvio teisinio reguliavimo. Tokios teisinės nuostatos, pagal kurias šiandien gali elgtis, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija tinka tik aristokratų luomui.
Jeigu ten sėdi apgailėtina vidutinybė, jai nei konstitucinė nuostata, kad negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, nei reikalavimas vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą, pagaliau, nei kodeksinės normos vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais nieko įpareigojančio nesako.
Ką man reiškia sąžiningumo kriterijus, jeigu mano sąžinė telpa kieno nors piniginėje? Kas man ką padarys, jeigu Konstitucijai priešingą aktą aš paliksiu galioti, parašydamas, kad nėra kasacijos pagrindų? Juk niekam nevalia to nuneigti.
Tokios sveikam protui nepriimtinos viešojo gyvenimo realijos gali tilpti tik stagnacinio konformizmo prikimštose galvose. Kūrybingoms ir sąžiningoms asmenybėms melu grindžiamas viešasis gyvenimas nesuteikia laimės pojūčių.
Tie, kas supranta, jog vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai, neturėtų taikstytis su esama padėtimi, kai melui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktuose paneigti nenumatyta jokia procedūra.
Noriu papildyti advokato mintis. Teisėjai vengė išspręsti ir neišsprendė visuomenei aktualaus – mokėtinos sumos už daugiabučio namo bendro naudojimo objektų priežiūrą, naudojimą ir valdymą apskaičiavimo teisingumo ir teisėtumo klausimo. Aukščiausiasis Teismas nepriėmė nagrinėti apeliacinio skundo, o Konstitucinis Teismas – konstitucinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai neišnagrinėjo ginčo esmės, o ieškinius (pareiškimus) atmetė prasimanytais ir teisės aktais nepagrįstais argumentais. Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė – Jankūnienė panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalimi konstatavusi, kad teisėjas peržengė ne ieškovo (pareiškėjo), o jos sugalvoto ieškinio (pareiškimo) ribas. Sekančioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Nijolė Tankevičienė atsisakė ištirti ir priimti sprendimą dėl Civilinio kodekso 4.76 straipsniu apskaičiuotos mokėtinos sumos, pareiškusi, kad ne ieškovas, o atsakovas (bendrija) turi teisę teikti tokio pobūdžio ieškinį. Trečioje byloje šio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė, ieškinį atmetė, konstatavusi, jog nerado Civiliniame kodekse ieškovo teisių gynybos būdo. Ketvirtoje byloje taip pat šio teismo teisėja Ramunė Mikonienė, ieškinį atmetė, nurodžiusi, kad jis pateiktas teismui praleidus 3 mėnesių terminą, kai Civiliniu kodeksu nustatytas 6 mėnesių terminas. Be to, šios teisėjos, pažeisdamos Civilinio proceso kodekso 94 straipsnį (kai nepriimtas sprendimas dėl ginčo esmės, išlaidos tarp ginčo šalių paskirstomos atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir išlaidų susidarymo priežastis), priteisė apmokėti bylinėjimosi išlaidas ir jas apmokėjo Pareiškėjas. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti apylinkės teismo sprendimus.
Aukščiausiasis teismas atsisakė priimti kasacinius skundus šiose bylose, nurodęs abstraktaus pobūdžio priežastį – nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Neįvertino teisės taikymo aspektu ir nepaneigė kasaciniuose skunduose konstatuotų teisės aktų pažeidimų žemesnės instancijos teismuose ir nepanaikino jų sprendimų net esant absoliučiam jų sprendimų negaliojimo pagrindui. Pažeidė Pareiškėjų teisę, laiduotą Konstitucijos 30 straipsniu, kreiptis į teismą ir neįvykdė konstitucinės pareigos, nustatytos Konstitucijos 109 straipsniu, nes nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės.
Konstitucinio Teismo prašyta ištirti ir išaiškinti ar neprieštarauja Konstitucijai: 1) Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kuriais teismai remiasi priimdami sprendimus, nes jie nėra įstatymai ir pagal Civilinio proceso kodeksą juos galima taikyti tik pakartotinai nagrinėjant tą pačią bylą; 2) ar Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalis, kuria remdamasis Aukščiausias Teismas turi teisę atsisakyti priimti kasacinį skundą (neišnagrinėti bylos), pagrįsdamas savo nutartį nesusijusiais su bylos esme argumentais ir nepriimti galutinio sprendimo byloje; 3) ar Civilinio proceso normos: a) suteikusios Vilniaus apygardos teismui nesikreipti į Lietuvos apeliacinį teismą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui; b)) visų instancijų teismų teisėjams nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kai jie buvo kartu ir atsakovai byloje. Pareiškėjas įvykdė visas nustatytas sąlygas konstituciniam skundui pateikti.
Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti konstitucinį skundą, konstatavęs jog „Aukščiausiasis Teismas nėra priėmęs sprendimo, galėjusio pažeisti pareiškėjo teises ar laisves“, nors prie konstitucinio skundo yra pridėtas Aukščiausiojo Teismo sprendimas (nutartis), kuriuo atsisakė priimti kasacinį skundą ir pažeidė pareiškėjo ir dar dviejų asmenų konstitucinę teisę kreiptis į teismą, laiduotą 30 straipsniu. Be to, dar nurodė, kad „prašyme konstatuoti klausimai yra nežinybingi Konstituciniam Teismui”, nors klausimas nesusijęs su Pareiškėjų, nepriklausė nuo jo valios ir negalėjo būti pagrindu atsisakyti nagrinėti skundą.
Kartu su kitais Konstitucinio Teismo teisėjais šį sprendimą priėmė teisėja Janina Stripeikienė, ir Algis Norkūnas, kurie galimai buvo suinteresuoti priimti tokio turinio sprendimą. Mat, dirbdami Aukščiausiojo Teismo teisėjais, atsisakė priimti kasacinius skundus, juos išnagrinėti ir priimti procesinius sprendimus su šia byla susijusiose bylose.
Konstitucijoje nurodyta, kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (5 str.). Tauta išrenka Seimo narius, Prezidentą ir Vyriausybę, o teisėjų nerenka. Juos paskiria tautos išrinkta valdžia – Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Taigi Valdžia privalo kontroliuoti kaip jos paskirti teisėjai atlieka konstitucines pareigas. Prašiau Prezidento, Seimo pirmininkės ir Teisingumo ministrės (informuota ir Vyriausybės vadovė) imtis veiksmų, kad teisėjai sąžiningai atliktų konstitucines pareigas.
Tačiau prašymai nepasiekė šių asmenų ir negavau jų atsakymo. Mat, jie kanceliarine siena atskirti nuo rinkėjų. Į prašymą atsakė kanceliarijos darbuotojai, kurie nėra Valdžia ir neturi įgaliojimų spręsti prašymo klausimo. Be to, atsakymuose nenurodyta, kad Aukščiausieji Valdžios asmenys supažindinti ir kokius veiksmus jie atliko prašymui įvykdyti ar kokiais argumentais atsisakė nevykdyti prašymo.
Štai kokia teisėjų sąžinė atliekant konstitucines pareigas ir Valdžios požiūris į teisingumo vykdymą.