Lietuvoje šalies vadovo rinkimai 2024 metais parodė, jog kandidatų programose pritrūko teisingumo siekiu patrauklių inovacijų, siūlant rinkėjų vertinimui sistemiškai naujus visuomenės savivaldos modelius. To nepadarius, tauta ir valstybė toliau liko stagnacinio konformizmo spąstuose.
Rinkėjų (nekalbu apie savanaudiškų interesų grupėms priklausančius individus, kuriems nei tauta, nei valstybė nėra vertybės) neužvaldė džiugių pokyčių polėkis, nes niekas neįvardijo priemonių, kurias pasirinkęs žmogus savo Tėvynėje įteisintos saviraiškos galimybėmis taps visaverčiu piliečiu.
Kitais žodžiais tariant, kandidatų prezidento rinkimuose programose pritrūko konkrečių būdų visuomenės lūkesčiams įgyvendinti. Liko neaišku, kaip bus įveiktas į valstybės „kūną“ įsisiurbusių gaujų pasipriešinimas, siekiant taikiai pereiti nuo klanokratijos prie pilnavertės demokratijos su visuma pilietinės visuomenės vertybinių principų ir kokybiškai naujo valstybingumo modelio. Kadangi to neįmanoma pasiekti be konstitucinės reformos, o kandidatai vis dar nesiryžo programiniu lygmeniu apie tai kalbėti, žymią dalį rinkėjų taip ir paliko nežinios ir nevilties pavėsyje.
Kaip begąsdintų mus revoliucinių pokyčių idėja, šiandien akivaizdu, kad naujomis informacinėmis technologijomis „primaitinta“ visuomenė, (teisingiau – didžioji jos dalis) jau nesidžiaugia gyvenimu, o kantriai tramdo savo įtūžį, taikydamiesi prie institucijų diktato ir prislėptų naujosios „nomenklatūros“ privilegijų.
Teisingumo badas labiausiai jaučiasi nesąžiningai tvarkant žmonių sukurtas vertybes. Norint išbristi iš vis gilėjančių prieštaravimų tarp vertybių kūrėjų ir jų pasisavintojų, tenka pripažinti esminių pokyčių būtinumą, skirstant visuminį civilizacinį produktą.
Giliau pažvelgus į vertybių atsiradimo ir disponavimo jomis faktinius ir teisinius pagrindus, išryškėja teisingumo ir teisėtumo prieštaringumas – vertybių kūrėjas ir disponuotojas jomis yra funkcinėje atskirtyje. Pavyzdžiui, gamtinį ir civilizacinį paveldą mums paliko protėviai kaip tauta, o juo disponuoja ne tauta, o valstybinėse institucijose susibūrusių gaujų mažuma.
Galima būtų su tuo taikstytis, jeigu tai patikėjimo teise būtų disponuojama tautos (pilietinės daugumos) interesais. Deja, taip nėra – disponuojama partiniais (klaniniais) interesais. Todėl atėjo metas konstituciškai nustatyti, kad gamtinis bei civilizacinis paveldas ir viešieji ištekliai nuosavybės teise priklauso tautai (paveldėtojui ir vertybių kūrėjui), o valstybinės institucijos tik administruoja juos. Iš to logiškai išplauks ir pareigūnų atsakomybė padarius žalą ir kiekvieno piliečio teisės vykdyti viešųjų išteklių administravimo kontrolę bei ginti viešąjį interesą teismine tvarka.
Nauji prieštaringumų požymiai ypač išryškėjo atskiriems individams pradėjus naudotis dirbtiniu intelektu (DI). Juk nekyla abejonių, kad DI yra visos žmonijos protinės veiklos produktas, o jo vaisiais (nebūtinai tik „valgomais“) naudojasi pavieniai asmenys ar nedidelės jų grupės, lyg DI būtų jų nuosavybė.
Pažymėtina, kad finansiniai rezultatai, panaudojant DI, kaip visuminio civilizacino intelekto priemonę, negali priklausyti tik jį „įdarbinusiam“ ūkio subjektui. Tam būtinas atitinkamas algoritmas, atskiriantis iš subjekto gauto finansinio rezultato viršpelnį, kuris nukreiptinas į visuomeninius fondus.
Pateiktos dvi trumputės įžvalgos tai tik nežymi dalis būtinų sisteminių pokyčių, kuriuos įgyvendinti teks konstitucinės reformos keliu. Mūsuose dažnai deklaruojamas pilietinės visuomenės siekis neatsiras tik iš deklaracijų, kol valstybingumo praktika saugos privileginę segregaciją, gyvenimo norma laikys teisinį nihilizmą, kol LR Konstitucija neturės pilietinio savigynos mechanizmo, užkertančio kelią žymiai daliai teisėjų ir kitų pareigūnų ją laikyti ne pagrindiniu įstatymu, o parankine knygele, duodant nieko nereiškiančią praktiniame darbe priesaiką.
Siekdamas atskleisti pilietinės visuomenės svarbesniuosius bruožus, parengiau monografiją „Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai“, kurioje greta doktrininės dalies yra ir norminė dalis – naujos LR Konstitucijos projektas. Šio projekto skiriamasis požymis – konstitucinės nuostatos grindžiamos pilietinės visuomenės vertybėmis ir pilnavertės demokratijos principais. Čia bandoma racionaliai suderinti tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos pagrindus.
Žvelgiant giliau ir plačiau peršasi išvada, jog europinės civilizacijos kraštuose kylantys prieštaravimai reikalauja rimtų sisteminių pokyčių valstybingumo kultūroje, todėl būtina pasirinkti naujus vertybinius prioritetus žmonių tarpusavio santykiams „sušildyti“.
Viliuosi, kad artėjant naujiems šalies parlamento rinkimams greta partijomis vadinamų savanaudiškų interesų grupių atsiras ir naujo tipo politinė jėga, kurios programiniu sprendiniu taps pilietinės visuomenės valstybingumą atspindintis naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas.
