Jonas Ivoška. Kariauti, konkuruoti ar bendradarbiauti?

Ką girdime iš kai kurių valstybių vadovybių ir dalies žiniasklaidos priemonių: „reikia stiprinti konkurenciją“, „būtina sparčiau vystyti karinę pramonę“, „daugiau biudžeto lėšų skirti krašto gynybai“ ir panašiai. Konkuruoti valstybės viduje ir su kaimynais, pritaikyti ekonomines sankcijas nepalankiems politiniams režimams, didinti karines išlaidas – tai žymios dalies valstybių politiniai prioritetai, kuriais tariamai siekiama žmonių gyvenimo gerovės ir taikaus sambūvio.

Ar pasirinkti prioritetai tikrai teisingi?

Jau daugiau kaip prieš du tūkstantmečius Biblijos kūrėjai suprato, kad priešpriešos tarp žmonių kurstymas neveda prie gero. Tačiau tuo metu dar nebuvo masinio naikinimo ginklų, kurių panaudojimo padariniai kažin ar visapusiškai įvertinami. Prie dabartinių technologijų, kai iš patogaus kabineto galima miriop pasiųsti milijonus gyvybių, žmonių priešinimo propaganda itin pavojinga.

Ar mes turime alternatyvą kultūrų, religijų, skirtingų valdymo režimų priešinimui? Ar galime rasti motyvaciją tarpvalstybiniam žmonių bendradarbiavimui skatinti?

Kai atidžiau pasižiūri, kur link krypsta mūsų planetoje gamtiniai procesai (sausros, potvyniai, vandens lygį keliantis ledynų tirpsmas, nesuvaldomi gaisrai, įvairių teršalų didėjimas atmosferoje ir t. t.) ir kokį poveikį jie daro žmonijos ir visos gyvūnijos egzistencinei perspektyvai, peršasi mintis, kad gamtinė aplinka netrukus gali tapti labai rimta grėsme įprastai žmonių gyvensenai.

Ar atrodytume naiviais utopistais, jeigu ne pavienių mokslininkų ar visuomeninių organizacijų, o valstybės vardu (pavyzdžiui, Seimo kokio nors Ateities komiteto iniciatyva) bandytume kreiptis į kitų valstybių parlamentus dėl kūrybinio bendradarbiavimo, siekiant kariniams reikalams skiriamomis lėšomis finansuoti priemones gamtinių kataklizmų padariniams sumenkinti?

Suprantamai ir įtaigiai pateikus, jog karai tarp žmonių neša tik netektis, o kova su stichiniais reiškiniais mažina praradimus, atrodytų racionalu pakeisti žmonių dedamų pastangų kryptį.

Tam nereikia naujos mokestinės naštos privačiajam valstybės sektoriui, o pakanka tarpvalstybinės priešpriešos palaikymui skiriamas lėšas nukreipti bendradarbiavimui, apsisaugant nuo gamtinių stichijų siautėjimo.

Jeigu veiktume politiniu lygmeniu tokiomis ideologinėmis formomis, kaip dabar platinamos genderizmo idėjos, neabejotinai rastųsi pokyčiai žmonių mąstysenoje. Vertėtų ar nevertėtų ko nors imtis, nepabandę nesužinosime.