Daugiausia žadančioje diskusijų laidoje po visuotinio laidos dalyvių pripažinimo, kad Lietuvos Konstitucija praktiniame valstybės gyvenime neveikia, vienas pokalbio dalyvis toliau tvirtino, kad Konstitucija gera, tik gaila, kad neveikia. Norom nenorom peršasi mintis – kuo geras tas katinas, kuris pelių negaudo, kuo gera ta žoliapjovė, kuri žolės nepjauna?
Žinoma, jeigu katinas, pavyzdžiui, dėl pasipuikavimo prieš kaimynus, kad mūsų katinas gražiausias, ar seno žoliapjovės modelio pavyzdys žoliapjovių muziejuje, tai jų nefunkcionalumas visiškai pateisinamas. Tačiau šalies Konstitucija, kurios paskirtis mobilizuoti tautą jos tvarumo išsaugojimui ir pažangiam vystymuisi, mano nuomone, priimta tam, kad joje sumodeliuotais valstybingumo principais būtų vadovaujamasi, o ne tik tam, kad jie kažkur būtų užrašyti. Todėl, jeigu mobilizacinė priemonė neveikia, o mes ją laikome gera, tai laikas pripažinti savo neįgalumą ja naudotis. Kalbant apie Konstituciją, kuri kažkam gera, nors ir neveikia, reiškia dalies tautos apgailėtiną neįgalumą. Tautos gyvenimas pagal pilietiškai neįgalių individų būseną pilietinei daugumai nežada nieko gero.
Jeigu mes Konstitucijoje tuščiažodžiaudami teigiame, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 str.), tai kyla pagrįstas klausimas: jeigu valdžios paskirtis ne valdyti, o tarnauti, tai ar mūsų šalis turi vadovybę? Jeigu Konstitucijos normoje (7 str.) sakoma, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, o papirktos ar politikų paveiktos teisėjų kolegijos priimtos antikonstitucinės nutarties negalima patikrinti pagal jos atitiktį Konstitucijai, nes ta nutartis „galutinė ir neskundžiama“, tai ar Konstitucinė norma, skelbianti negaliojimą, nėra patyčių objektas? Jeigu mes Konstitucijoje deklaruojame, kad įstatymui visi asmenys lygūs (29 str.), o Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniuose nurodome, kad kaltais veiksmais pareigūnų padarytą žalą turi atlyginti mokesčių mokėtojai, tai ar tokia Konstitucija, kuri neturi vidinio savigynos mechanizmo gali būti sakralizuojama?
Neturi ateities ta tauta, kuri vadovavimą savo valstybei patiki tiems, kurių siekiai matuojami pagal neįgaliųjų išgales.
