Autorius yra advokatas
Jau daugiau kaip pusantro tūkstantmečio gyvuoja iškilaus filosofo ir teologo Šventojo Augustino (354 – 430 m.) įžvalga: „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos.“ Tačiau ir šiandien teisingumas valstybingumo kontekste išlieka dažnai nepasiekiama vertybė. Pasigilinus į mūsų šalies piliečių bendrabūvio teisinius modelius, pradedant konstitucinėmis normomis, peršasi išvada, kad teisingumas laikomas ne vertybine, o procedūrine kategorija.
Štai Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis skelbia: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Tai loginiu-lingvistiniu požiūriu turėtų reikšti, jog kiekvienas teismo aktas yra teisingas. Jeigu viskas, ką paskelbia teismas yra teisinga, tai galima tik viena teismo instancija, nes dėl to paties dalyko teisingas gali būti tik vienas teismo aktas, o ne keli skirtingus vertinimus pateikę teismų aktai. Kadangi Lietuvoje realiai egzistuoja trijų pakopų teismo aktai, kyla pagrįstas klausimas ar tai, ką atlieka teismai, yra teisingumo vykdymas? Jeigu teismo funkcijas vertinti iš visuomeninio poreikio, tai tektų pripažinti, kad teismų paskirtis spręsti ginčus tarp žmonių (institucijų), vadovaujantis teisingumo ir teisėtumo kriterijais.
Vargu ar galima nuneigti, jog teisingumas – tai tiesos dorovinė išraiška, vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai. Taip suprantant teisingumą, dalį konstitucinių nuostatų tektų keisti.
Kita vertus, jeigu teisingumą vykdo tik teismai (teisingai elgtis Konstitucija leidžia tik teisėjams), tai visi kiti pareigūnai, o ir privatūs asmenys teisės į teisingą elgesį neturi. Ar tai nėra paradoksas?
Nuodugniau pasigilinę į teisinį reguliavimą Lietuvoje pamatysime, kad loginis nevientisumas ir teisinė kolizija nėra atsitiktinumai.
1. LR Konstituciniam Teismui suteikta procedūrinė paskirtis atitinkama tvarka patikrinti ir įvertinti Seimo, Prezidento ir Vyriausybės priimamų aktų konstitucingumą. Tačiau niekas negali patikrinti ar teismo priimti aktai atitinka LR Konstituciją. Dėl to greta Konstitucijos deklaruojamo suvereno – Tautos realias suvereno galias šalyje turi ne demokratiškai išrinkti atstovai, kaip numatyta Konstitucijos 4 straipsnyje, o teismai.
2. LR Konstitucijos 7 straipsnis įsakmiai nurodo, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Tačiau Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai pagal politikų užsakymus ar korupciniais motyvais priimti teismų aktai šiurkščiai pažeidžia Konstituciją. Tačiau, kaip galutiniai ir neskundžiami, tokie teismų aktai ne tik lieka galioti, bet nuosekliai įgyvendinami valstybės prievartos jėga. Ar tokia praktika valstybėje turi ką nors bendro su teisingumu?
3. Nors kalbiniu požiūriu ydingai suformuluota LR Konstitucijos 29 straipsnio norma, bet ji įvardija asmenų lygiateisiškumą. Tačiau Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniai nustato, jog už pareigūnų kaltais veiksmais padarytą žalą finansiškai atsako ne prasižengę pareigūnai, o mokesčių mokėtojai. Ar tai panašu į asmenų teisinę lygybę?
4. LR Konstitucijos 117 straipsnis nustato, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Nors dalis Civilinio proceso kodekso straipsnių (5 – 21) ir nustato viešo bylų nagrinėjimo principus, bet tame pačiame Civilinio proceso kodekse įstatymų leidėjas patalpino ir viešumui priešingas įstatymo normas, kurios leidžia teisėjui nesilaikyti konstitucinio viešumo principo. Dėl to žymi dalis bylų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (už uždarų durų). Ar teismo vengimas išgirsti bylos šalių argumentus ir atsiribojimas nuo visuomenės atstovų, kurie procese galėtų pakelti savo teisinį raštingumą, pasitarnauja teisingumui?
5. LR Konstitucija (109 str.) nustato teismo ir teisėjo nepriklausomumo byloje principą. Tačiau Civilinio proceso kodekso 353 straipsnis atima iš kasacinio teismo teisėjų procesinį savarankiškumą pagal įtvirtintą nuostatą, jog kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tuo būdu teisminėje praktikoje sutinkami atvejai, kai kasacinis teismas tikrina ar teisingai pritaikytas įstatymas nesamoms aplinkybėms arba net visiškam absurdui (pavyzdžiui, kad statybvietėje aptikta vieta, kur menamai neveikia Žemės traukos jėga, nes pastatas tariamai nesiremia į žemę). Ar toks įstatyminis reguliavimas atitinka protingumo kriterijus? Ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, esant tokiam teisiniam reguliavimui, netampa svetimų klaidų ar net melo įkaitu?
6. Lietuvoje nustatyta trijų pakopų teisminė ginčų sprendimo tvarka: pirmoji instancija, apeliacinė instancija ir kasacinė instancija. LR Konstitucija (112 str. 6 dalis) nustato teisėjui pareigą prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai ir vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą. Tai reiškia, jog įstatymui priešingas apeliacinės instancijos teismo aktas kasacinio teismo turi būti naikinamas. Tačiau Civilinio proceso kodekso 346 straipsnis nustato, jog įstatymui priešingas apeliacinės instancijos teismo aktas kasacinio teismo paliekamas nevertintu ir įsiteisėja, jeigu tuo klausimu teismas nesuformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Akivaizdu, kad toks teisinis reguliavimas įteisina ne tik teisėjo priesaikos sulaužymą, bet ir griauna Lietuvos kaip teisinės valstybės pagrindus, nes LR Konstitucijos 7 straipsnyje laikomą negaliojančiu teismo aktą kasacinis teismas palieka galioti. Tuo teismas ne tik viršija Konstitucijos galias, bet ir pajungia valstybės institucijas neteisėtumui ginti. Tai nėra teisingumas.
Čia aptarti ir eilė neaptartų teisėkūros ydingumo atvejų liudija, kad Lietuvos teisinis reguliavimas tolsta nuo 1992 m. Konstitucijos preambulėje įtvirtinto Tautos siekio kurti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.
