Skaitau lietuviškus leidinius, girdžiu radijo pranešimus, žiūriu televizijos laidas – visur „Žemaitaitis“.
Graži lietuviška pavardė. Reikia ją populiarinti. Vertinu „elitinių“ vertintojų politinius vertinimus – akivaizdžiai prisitaikėliški. Ar tai ne lietuviška?
Skaitau Konstitucinio teismo išvadas – apgailėtinai lietuviškos. (Turiu to tariamo teismo rašytinę išvadą, kad Civilinio proceso kodeksą yra priėmęs teismas, o ne Seimas.)
Klausau S. Skvernelio (beje, turinčio teisininko diplomą) samprotavimų, kad Žemaitaitis ir be teismo verdikto laikytinas kaltu.
Ar ne lietuviška, nepagrįstai gavus „viršininko“ pareigybę, demonstruoti, kad ir iš neteisės atsiranda teisė, jeigu tokia viršininko pozicija?
Girdžiu aimaną, kad vaikiška slėpynių skaičiuote šiandien galima užmušti buvusią tarybinę milicininkę, ir nacionalinė teisėsauga tuo tiki.
Ar tai ne lietuviškos atjautos svetimųjų „skriaudoms“ bruožas.
P. S. Negaliu atsistebėti, kodėl tiek daug bukaprotiškumo apraiškų tenka pripažinti savosios tautos bruožais.
Milaitis su savo benifisu. Kiek jam moki seimo naryyyu???
Didysis Trejetas karą pagal Hagos konvencijas padarė neišvengiamu, nuginklavę Ukrainą. Kas kam dar neaišku, nebent vakcinuotiems kapsukiečiams su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis? Prašom pacituoti, kaip ten prancūziškai apie tai jose parašyta. Konvencijos straipsnius, liečiančius karo paskelbimą, papročius ir tai, kas ten galima, o kas ne?
Nustokime minkyti Lietuvos ir lietuvių vardą negatyvios, absurdiškos informacijos kontekstuose, kartais atrodo, kad tai daroma specialiai, pabrėžtinai. Kitaip, „Lietuva” ir „lietuviškumas” patiems lietuviams ims asocijuotis pagrindinai tik su skurdu, absurdu, korupcija ir kriminalais.
Taip jau yra. Nuosekliai ir sistemingai ta kryptimi dirbama nuo pirmos nepriklausomybės dienos.
Būtiniausias ūkio reformas pradėjusiai Lietuvai priešpastatant vos ne dangišką įsivaizduojamą , per 50 metų taip išsiilgtą dorų Lietuvos žmonių. O po priešpastatymo – patriotiškas nusivylimas. Ne tokios LT tikėjomės i r kaltas Landbergis .
Straipsnyje yra gerų minčių, bet tas lietuvių tautos niekinimas skamba idiotiškai. Dar vienas seniokas, įstrigęs paauglystėje.
Net ir suaugę autoriai įprato prie delfiškų antraščių skaitytojų dėmesio atkreipimui
kalbama ne apie panieką lietuviškumui, o apie tautinės sąmonės smukimą.
Jeigu suaugęs vyras nesugeba aiškiai suformuluoti minčių taip, kad jos būtų suprantamos be tamstos paaiškinimų, irgi nėra labai gerai.
„Girdžiu aimaną, kad vaikiška slėpynių skaičiuote šiandien galima užmušti buvusią tarybinę milicininkę, ir nacionalinė teisėsauga tuo tiki”.
Jeigu tautiečiai būtų pasišaipę iš šaunaus lietuvio, su jo vaikiška skaičiuote ir užmiršę – viskas būtų OK. Bet ne , herojus surinko pora šimtų tūkstančių balsų, tapo trečios Seimo jėgos lyderiu . Nejučiomis pagalvoji – o kuo jis būtų – su kitais tokiais – anuo metu, kai naciai išvadavo Lietuvą nuo bolševikų okupacijos? Bepigu mėtytis degančiais degtukais kada šienas šlapias.
„Nejučiomis pagalvoji – o kuo jis būtų – su kitais tokiais – anuo metu, kai naciai išvadavo Lietuvą nuo bolševikų okupacijos?..”
Be abejo „jis” būtų su Noreika ir jo „Pakelk galvą Lietuvi”… Daugiau nei didelis klausimas gali būti tik , o kuo būtų buvę, daug prie ko tiesiogiai ar mintimis „pabuvoję ir toliau esantys”, tokie kaip tu, Lansbergis Vycka, Dalia Grybauskaitė…
Taip, po bolševikų teroro daug buvo kerštininkų, bet buvo ir ieškančių optimalių ėjimų. Deja, galimybės buvo minimalios tiems kas siekė nepriklausomybės atstatymo( pvz tokio Vyckos tėvas). Užtai visos galimybės pasireikšti liumpenams, kuriuos naciai naudojo nuosavų planų įgyvendinimui, kaip žemiausios kategorijos vykdytojus.
Jo jo, Vyckos tėvas Lansbergių Žemkalnis, kaip ir pats Vycka, buvo „didelis nepriklausomybės atstatytojas”., prie vokiečių „nepriklausomybę atstatinėjo” dirbdamas vokiečių koloborantų vyriausybėje ūkio ministru, po karo iš Australijos lyg niekur nieko sugrįžo į tarybų Lietuvą jau Sniečkui, Paleckiui .. padėti „atstatinėti nepriklausomybę”…. Vyckos tėvui Žemkalniui pokario „nepriklausomybės atstatymo darbuose” sekėsi geriau nei kitiems, išimties tvarka buvo grąžintas Kaune turėtas namas, Žemkalniui buvo suteiktas nusipelniusio tarybinio architekto vardas… Kaip ir pats Vycka „nepriklausomybės atstatymo darbuose” nenusileido savo tėveliui. Dirbo atsakingus darbus jau Konservatorijoje iš karto po karo, buvo konservatorijos komjaunimo biuro vienu iš penkių nariu… Vycko „nepriklausomybės atstatymo darbus” komunistų partija įvertino tais laikais buvusiu aukščiausiu įvertinimu suteikdama Vyckai Tarybų Lietuvos nusipelniusio tarybinio meno veikėjo vardą su šį vardą lydinčiomis privilegijomis… Taip kad faktai rodo, kad Vyckos tėvas naciams, pats Vycka komunistams, dirbo aršiau už bet kokį atitinkamo laikotarpio „žemiausios kategorijos” liumpeną…
Landsbergių gyvenimo pavyzdys rodo kad nereikėjo visiems išeiti į mišką ir ten didvyriškai žūti.
Kokią reikšę turi trečioji politinė jėga seime, jeigu sprendimai vienas po kito priimami pozicijos ir opozicijos balsais kartu pėmus? Taip vadinamais vaivorykštės blsavimais.
Kokią turi tokią turi. Galėjo turėti ir rmažiau ir daugiau. Čia politika. Nėra 4tos jėgos kuri pasirūpintų vargše 3 jėga. Bus kiti rinkimai, bus ir jėgų persiskirstymas.
Amen
Blaivus požiūris…