Jonas Jasaitis. Akademinės bendruomenės vaidmuo, kuriant ir įgyvendinant valstybės strategiją

Valstybės strategijos tikslas – ne tik sukurti ir išsaugoti valstybę, bet ir užtikrinti nuolatinę, nepertraukiamą jos pažangą, O tai įmanoma, tik susiformavus stipriai pilietinei visuomenei. Teritorija, užpildyta jokių bendrų siekių ir pareigų neturinčiais asmenimis (gyventojais), nėra valstybė. Piliečius turi vienyti valstybinė kalba, Konstitucija ir jos nuostatas besąlygiškai vykdanti teisėsaugos sistema, bendrų interesų visuma ir nepalaužiamas bendro saugumo jausmas. Daugeliui gerai žinoma dar iš senovės Romos imperijos laikų išlikusi patarlė: „Teisingumas yra valstybės pamatas“. Piliečiai turi pasitikėti savo valdžia ir sutartinai dirbti valstybės labui. Todėl suprantama, kodėl sąvoka „piliečiai“ siejama su pilies, t. y. valstybės simboliu. Visos valdžios institucijos turi nepertraukiamai bendradarbiauti su pilietine visuomene, kad išlaikytų jos pasitikėjimą.

Kada piliečiai gali jaustis saugūs? Tada, kai jie pasitiki savo valstybe. Nors pasaulis dabar yra labai mobilus, tačiau jį sudaro valstybės. Valstybė yra pilietinės tautos namai. Pilietinę tautą vienija ne tik bendra ekonominė, bet ir kultūrinė veikla. Šiandien Lietuvos piliečiai gali dirbti ir užsidirbti pragyvenimui daugelyje pasaulio šalių, tačiau jie privalo turėti savo kilmės namus, savo gimtinę (tėviškę), gimtąją kalbą, pilietybę. Priešingu atveju jie taptų benamiais, be savo kultūrinių šaknų, be tautos jausmo suvokimo. O tai ne kas kita, kaip pasaulio valkatos. Asmenys, klajojantys iš vienos valstybės į kitą, ieškodami, kur daugiau užmoka ir mažiau įpareigoja, bet nesijaučiantys už jas atsakingi, niekada neturės tikro, pilnaverčio gyvenimo.

Šių eilučių autorius daugiau kaip aštuonetą metų gyveno ir dirbo daugiatautėje valstybėje – JAV. Galiu patvirtinti, kad yra tokia amerikiečių tauta. Ne vienas yra girdėjęs apie dviejų tomų monografiją „American Nationality & A.N.O “, pirmą kartą išleistą 1989 m. Ohajo valstybiniame universitete (angl. – Ohio State University). Jos autorius – Antrojo pasaulinio karo laikų išeivis (karo pabėgėlis), teisininkas – dr. Peteris Jokubka (angl. – Peter Iron Jokubka). Mūsų tautietis tikslia moksline kalba aptarė, kaip susiformavo amerikiečių tauta. Pažvelkite į amerikiečius, giedančius JAV himną. Man teko pamatyti, kaip šią tautą paveikė Rugsėjo 11-osios tragedija, kaip pasikeitė jų elgesys ir reakcija į svetimtaučius. Jie niekada to nepamirš.

Šiuo metu JAV sudaro per 333 mln. gyventojų, kurių dauguma yra ne tik jos piliečiai, bet ir šios tautos nariai. JAV teisėje pabrėžiama, kad tautybė yra tapatinama „ne su rase ar etnine kilme, o su pilietybe ir nuolatinės ištikimybės priesaika“. Taigi net daugiatautė valstybė pabrėžia piliečių pareigas ir netoleruoja „pasaulio valkatų“ statuso. Pavyzdžiui, kiekvienas JAV pilietis, šalia kitų pareigų, turi ir pareigą tarnauti JAV ginkluotose pareigose, t. y. būti pasirengęs ginti savo valstybę. Beje, net ir neturintys JAV pilietybės, bet gavę teisę čia gyventi, taip pat privalo vykdyti griežtai nurodytas pareigas, pavyzdžiui, mokėti kasmetinius mokesčius miestui, valstijai ir valstybei, laikytis eismo ir bendrosios tvarkos taisyklių.

JAV niekam nedraudžiama rodyti ir savo etninių šaknų, supažindinti aplinkinius su savo tautine kultūra. Net priešingai: JAV rengiami tautinės kultūros renginiai, kuriuose atrenkami geriausiai pasirodę asmenys arba kolektyvai. Kai Klivlande (angl. Cleveland, Ohio) Liudas Sagys subūrė lietuvių tautinių šokių kolektyvą „Grandinėlė“, sužavėjusį publiką tautybių kultūros šventėje, pats Klivlando meras įteikė jam simbolinį miesto raktą, teikiamą garbės piliečiams.

Dauguma mūsų, atvykusių iš Lietuvos jau po nepriklausomybės atstatymo, savo automobilius pažymėdavome Vyčio ženklu. Taigi važiuoji kur nors Bostone ar Čikagoje ir staiga pamatai kitą Vyčiu pažymėtą automobilį. Iškart supranti: štai – lietuvis. O kaip gera anglų kalbos apsuptyje prabilti lietuviškai. Todėl ir dabar niekaip negaliu nei suprasti, nei pateisinti Lietuvoje gyvenančių, bet negerbiančių gimtosios kalbos, vos ne į kiekvieną sakinį kamšančių angliškos kilmės svetimžodžius. Antai net LNK žinių laidų diktoriai mediniais balsais pliurpia apie „opcijas“, „permanentinius“, „influencerius“, „submitą“ ir pan.

O koks čia akademinės bendruomenės vaidmuo? Ar ši labiausiai išsilavinusi visuomenės dalis yra susirūpinusi tuo, kad mūsų gimtoji kalba, ypatingai vertinama pasaulio lingvistikoje kaip viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, išsaugojusią tokias gramatines formas, kurių jau seniai nebėra kitose kalbose, būtų vertinama ir kaip mokslo kalba?  Ar pasitenkinama tik tuo, kad prie angliško žodžio bet kaip prilipdoma lietuviška galūnė? Štai ir toks pavyzdys: Vilnius mini 700 metų sukaktį, bet vienas iš žinomiausių universitetų kažkodėl įkyriai stumia sostinės įkūrėjo vardą iš savo oficialaus pavadinimo, brukdamas trumpinį „TECH“.

Bet kalbos klausimai yra tik viena iš tų sričių, kurioje tikimės akademinės bendruomenės įtakos. Grįžkime į šio rašinio pradžią, kurioje užsiminta apie valstybės strategiją. Jau daugiau kaip metai bandoma įpiršti mintį, kad parengta valstybės strategija iki 2050-ųjų. Esą jau įvyko daugybė šio, atsiprašant, dokumento aptarimų, kuriuose pasisakė keli tūkstančiai ekspertų. Tiesa, kai paaiškėjo, kad šiame „dokumente“ nėra nieko, kas leistų jį vadinti strategija, pastaruoju metu jam bandoma įpiršti „vizijos“ pavadinimą. Taigi jau atvirai pripažinus, kad šiame pseudo beletristiniame kūrinėlyje dėstomos (jų autorių manymu) visuomenės raidos kryptys ir pateikiami „scenarijai“, kuriuose neva išryškinti skirtingi raidos prioritetai.

Taigi šios „vizijos“ aptarinėjimas Seime jau prasidėjo, tačiau kiek mūsų akademinės bendruomenės narių gali sąžiningai pripažinti, kad su šiuo kūriniu įdėmiai susipažino, kad jį perskaitė nuo pradžios iki pabaigos ir mintyse įvertino, kas jame siūloma? Kur mūsų valstybę kviečia labiausiai išreklamuotas „šiaurinės žvaigždės“ scenarijus, iš ko tyčiojamasi „kapanojimosi“ ir „amžinojo įšalo“ aprašymuose? Kuri mūsų akademinės bendruomenės dalis viešai ir motyvuotai išdėstė savo poziciją?

Kai Sąjūdžio idėjų įtakoje 1989 m. spalio 7 d. buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga, didžiausios viltys ir buvo siejamos su akademinės bendruomenės įtraukimu į valstybės kūrimą. Buvo tikimasi, kad pati akademinė bendruomenė tiesiogiai dalyvaus kuriant teisėsaugos, sveikatos apsaugos, tautos švietimo ir kitas gyvybiškai svarbias valstybės sistemas bei jos demokratinės sąrangos pagrindus. Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius akademinis visuomenės sluoksnis  išsibarstė, užsidarė darbovietėse ir kituose vietiniuose dariniuose. 1989 m. niekas nebūtų susitaikęs su tuo, kad Lietuvos mokslo tarybą tiesiogiai formuos kažkuri ministerija ir kuris nors Seimo komitetas, kad švietimo sistemai vadovaus asmenys ne tik niekada patys nedirbę mokykloje, bet ir neturintys bazinio edukologinio pasirengimo.

Per tuos dešimtmečius keliskart pasikeitė ne tik švietimo ministerijos pavadinimas, bet ir jos vaidmens suvokimas, kuris galų gale lėmė tai, kad tautos ugdymo turinys dabar taip sujauktas, kad bendrojo ugdymo sistema jau ima atvirai kėsintis į Konstituciją, į tėvų teisę ir pareigą ugdyti augančią kartą. Visame demokratiškame pasaulyje pripažįstama, kad mokslo raidą lemia pačios mokslininkų bendrijos nuostatos, o tokie sritys, kaip sportas, bus priskirtos ten, kur ir turi būti, t .y. sveikatos apsaugai ir sveikai gyvensenai. Tuo tarpu dabartinė „triguba“ ministerija jau seniai prarado visuomenės pasitikėjimą, susipyko ir su mokinių tėvais, ir su pedagogais, ir su mokslininkais. Dabar tenka laiką ir kitus išteklius naudoti, aiškinantis įvykusių ir planuojamų streikų priežastis ir bandymus į „Gyvenimo įgūdžių programą“ prakišti nuostatas, kurios niekaip nesiderina net su elementaria elgesio dorove.

Pati akademinė bendruomenė, sukaišiota į nebesuskaičiuojamus struktūrinius padalinius (laboratorijas, katedras, skyrius, centrus ir t. t.), vis labiau praranda ir savo vaidmens valstybėje, ir savo teisių bei pareigų suvokimą. Vis didesnė jos narių dalis užsidaro prie savo aparatūros, prie archyvų ir kitų šaltinių, palikdama valstybės strategijos kūrimą pastoviai augančioms klerkų struktūroms, pamiršdama tikrąsias mokslininkų pareigas ir net jų saugumo būtinybę.