Jonas Jasaitis. Atskaitos taškas. Tokie tegu kaltina save, kad pakėlė ranką prieš savo namus

Iš archyvo: Šis straipsnis buvo paskelbtas lietuvių išeivijos savaitraštyje „DIRVA“, sutikus 10-ąsias Kovo 11-osios metines  

Vėl atkurta Lietuva įžengė į antrąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Dešimties metų slenkstį peržengęs vaikas dar ne kažką gyvenime teišmano. Bet valstybę juk ne trumpakelniai pypliai valdė. Per tą laiką jau reikėjo surimtėti ir nebepuldinėti nuo vieno „žaidimo“ prie kito. Gal dabar, atsidūrus tikrai nelengvoje padėtyje, bus ramiai apgalvota, kaip išvengti blaškymosi, kaip sukurti ilgalaikį valstybės statybos planą. Seniai laikas tai padaryti.

Antrą kartą atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bene svarbiausiu atskaitos tašku, nuo kurio prasideda visi darbai, turėjo būti nuostata: savoje valstybėje negali būti blogiau, negu okupaciniame režime. Nors atsižvelgiant į visas, nuo Lietuvos nepriklausančias aplinkybes, tas skirtumas būtų ir labai nežymus, bet jis jokiu būdu neturi liudyti pablogėjimo. Nei aprūpinant mokyklas, nei tvarkant sveikatos apsaugą.

Nei teisėtvarkoje, nei sprendžiant piliečių reikalus bet kurioje savivaldybės ar centrinėje įstaigoje, įgyvendinant socialinę saugą. Sava valstybė tam ir atkurta, kad rūpintųsi visų piliečių reikalais.

Galų gale reikia nustoti mulkinti žmones tuščiausiais tauškalais, esą piliečiai neturi laukti iš valstybės malonių, o privalo „patys viskuo pasirūpinti“. Tokios šnekos yra ne kas kita, kaip primityviausias bandymas pateisinti apsileidimą ir atsakomybės stoką.

Valstybę gina, už ją atsakomybę jaučia tik savininkų visuomenė. Samdinių visuomenė, kurią bandė kurti sovietinės sistemos ideologai, pažangos neskatina. Tai ir buvo svarbiausia SSRS subyrėjimo priežastis. Vadinamasis socializmas subyrėjo iš vidaus, o ne kokių nors ypatingų išorės veiksmų paveiktas.

Abėcėlinė tiesa, kad valstybės stiprybę lemia viduriniosios klasės būklė. Pilietis privalo turėti galimybę įsigyti sklypą, namą, automobilį ir kitus būtinus jo buities medžiaginius elementus. Jis privalo turėti galimybę įgyti santaupų, o ne gyventi „nuo algos iki algos“, kaip daugelis buvo priversti gyventi okupuotoje sovietinėje Lietuvoje.

Šios paprasčiausios, neišvengiamai būtinos piliečio buities sąlygos leis jam sveikoje aplinkoje auginti vaikus, juos išleisti į mokslus, ramiai pasirūpinti savimi, susirgus arba senatvėje, t. y. netiesiant pašalpos arba, tiesiai sakant, išmaldos prašančių rankų.

Šias neišvengiamai būtinas sąlygas valstybė piliečiui turi sudaryti. Tai – jos būtinoji paskirtis. Toks reikalavimas valstybei neturi nieko bendro su išlaikytinių ugdymu, kaip, deja, kartais bandoma įrodinėti. Sveikoje, darbingoje aplinkoje išaugusi nauja karta taip pat pasitikės savo valstybe, neieškos, kur emigruoti, ramiai dirbs savo ir visos tautos, visos valstybės labui.

Ta valstybė bus jos gimtieji namai, už kuriuos ji bus pasirengusi aukotis be jokio primygtinio raginimo. Normalioje valstybėje visada bus sluoksnis gana turtingų žmonių.

Turtingais teisėtu būdu tampa išradėjai, žymūs mokslo ir meno atstovai, gabūs verslininkai. Bet ir labai gerai besitvarkanti valstybė negali apsisaugoti, kad nė vienas jos pilietis nepatektų bėdon.

Sunki liga, fizinė ar dvasinė negalia, nelaimingi atsitikimai, deja, neišnyko. Bet normali valstybė tokiam piliečiui ateina į pagalbą. Normalioje valstybėje negali būti „atstumtųjų“, išskyrus nebent tuos, kurie svetimos išorinės jėgos veikiami ima kenkti savo valstybei.

Tokie tegu kaltina save, kad pakėlė ranką prieš savo namus.

Kai skaitysite šią savaitraščio laidą, jau bus žinomi rinkimų į savivaldybes rezultatai. Tikėkimės, kad į šiuos, piliečiams itin svarbius postus nepateks tie, kurie nesuvokia, kas yra valstybė ir ką reiškia būti jos pareigūnu.