Neseniai spaudoje buvo pacituotas poetas Algimantas Baltakis: „Kaip vis dėlto gera turėti namus.“ Gimtųjų namų tema – viena iš svarbiausių ir daugelio kitų poetų kūryboje. Bet kas iš tikrųjų yra gimtieji namai?
Pirma dalis ČIA
Ar butas, t. y. standartinė dėželė gelžbetoniniame daugiabutyje, styrančiame tarp daugybės tokių pat daugiabučių, gali kada nors būti vadinama gimtine? O juk jau ne vienas dešimtmetis, kai didelė šiuolaikinių miestų gyventojų dalis gyvena tokiuose būstuose. Prieš keletą metų mūsų atlikto tyrimo metu nemaža studentų dalis taip ir nesugebėjo atsakyti į klausimą, kas jiems yra „gimtinė“, „tėviškė“, „tėvynė“. Jie vardijo miestų arba jų mikrorajonų pavadinimus: Žirmūnai, Antakalnis, pietinis rajonas… Bet ar su tais „mikrorajonais“ juos sieja dvasinis ryšys? Ar tai tik „gyvenamoji vieta“, nurodoma asmens dokumentuose? O gal žodžiai „gimtinė, tėviškė, tėvynė“ yra tik iš praeities atklydusios, bet dabar jau tik abstrakčios, pirminio turinio netekusios sąvokos?
Ar tik kaimo arba nuosavais namais užpildyto priemiesčio gyventojas gali įvardinti tai, ką vadiname šeimos sodyba? Ar sodyba, kurioje gyvena tėvai ar kiti artimieji, kurioje patys augome ir į kurią retkarčiais sugrįžtame, yra ta vieta, su kurią mus jungia dvasinsis ryšys? Gal judriame pasaulyje net žodžiai „mano tėvynė“, mano valstybė“ baigia prarasti savo emocinį turinį – dvasinį ryšį su asmenybe? Gal mums liko tik „gyvenamoji vieta“, bet ir ta – tik laikina?
Viename iš 1940-ųjų metų lietuviškų kalendorių buvo išsakytas Lietuvos valstybės siekis, kad ir miesto darbininkai turėtų savo nuosavą namelį su nors ir nedideliu sklypeliu. Bet Lietuvą okupavus, atėjūnai pirmiausia pasistengė užgrobtos valstybės gyventojus paversti bežemiais ir benamiais: nacionalizavo žemę, atėmė bent kiek didesnius nuosavus namus, apgyvendino naujųjų gamyklų laikinuose pastatuose ir bendrabučiuose, geriausiu atveju – „komunaliniuose“ butuose. Praėjo net keli dešimtmečiai, kol bent dalis šeimų pagaliau įsigijo tai, ką galima vadinti nuosavu būstu.
Lietuvoje daugiabučiai niekada nebuvo vertybė. Iki Antrojo pasaulinio karo miesto daugiabučiai buvo vadinami „barakais“, o kaimo – „kumetynais“. Tokios gyvenamosios vietos niekada nebuvo siejamos su bent kiek priimtina buities kultūra u gyvenimo patogumu.
Nors ir praėjo daugybė metų, bet tėviškės ir šeimos sodybos trauka išliko iki šiol. Pasižiūrėkite, kaip pasikeičia daugiabučių kiemai, vasarai atėjus. Jeigu žiemą vėliau iš darbo grįžę nerasdavome vietos savo automobiliui, tai vasaromis šie kiemai lieka būna pustuščiai. Vis daugiau gyventojų įsigyja sodybas užmiesčiuose. Ar ne apie tai liudija ir nesustabdomai augantys naujieji priemiesčiai, kuriuose kiekvienos sodybos savininkas ją susikuria savaip. Lietuvoje vyksta sparti kaimo ir mažųjų miestelių gyventojų kaita. Tuštėjančiose užmiesčio vietovėse įsikuria miestiečiai. Atsirado ir „antrųjų namų“ sąvoka.
Šie pokyčiai – labai sudėtinga tema. Nesigilinsime į naujų ir atnaujintų sodybų techninius bruožus. Šiandien svarbiausia – žmogaus ir jo sodybos dvasinis ryšys, sodybos įtaka šeimos narių gyvensenai. Sodybos šeimininko elgsena iš esmės skiriasi nuo daugiabučio gyventojo. Pastarajam nereikia rūpintis, kur pastatyti automobilį, jis nešiukšlina savo kiemo, neišpila jame krūvos nuorūkų, ruošdamasis į kelionę, nors daugiabučio aikštelėje ne vienas tai padaro be jokio priekaišto sau.
Šiuolaikinių sodybų įvairovė liudija apie jų įtaką šeimos gyvensenai. Svarbiausias bruožas – privatumo galimybė, kurios niekada neįmanoma įgyvendinti daugiabutyje. Net nedidelėje sodyboje kiekvienas jos narys turi „savo kampą“ – privačią erdvę. Čia nebereikia laikytis miestui įprasto standartinio ritmo. Net gėlių darželiai, nors ir atrodo panašiai, iš tikrųjų labai skiriasi augmenijos įvairove, forma, spalvomis.
Sodyba keičia ne tik laisvalaikio turinį. Vis dažniau čia sukuriama ir darbo vieta. Persikėlus į sodybą, atsiranda galimybė įgyvendinti daugelį savo pomėgių. Vis daugiau sodybų sukuria tai, ką vadiname mikroūkininkavimu: nebereikia krautuvėje pirkti salotų, agurkų, pomidorų, braškių ir kt. Ne vienas tik čia pajunta jų tikrąjį skonį, nesulyginamą su „krautuviniu.“ Sodyboje pasikeičia ir šeimos valgiaraštis. Rudenį automobilių bagažinės po keliolika kartų užpildomos savo paruoštais maisto produktais, kurių visai šeimai gali užtekti ir iki naujo derliaus.
Keliuose užmiesčio regionuose mūsų atlikti atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmečio stebėjimai atskleidė šio laikotarpio sodybų struktūros pokyčių tendencijas. Išryškėjo kai kurie nauji jų bruožai. Dabartinės šeimų sodybos labai skiriasi nuo tarpukario ūkininkų sodybų. Net ir įsigiję sodybas, daugelis jų savininkų savo pragyvenimo šaltinio nepakeičia. Sodyba daugeliui jų lieka tik „antraisiais namais“, kuriuose praleidžiami savaitgaliai ir dalis atostogų. Anų laikų sodyba buvo neatskiriama viso ūkio dalis. Šių laikų miestiečių sodybose nėra svirnų, tvartų, daržinių ir pan. Bent jau iki šiol tik retai kur pamatysi sodybos kieme žolę rupšnojančią avį, vos vienas kitas laiko triušių šeimynėlę arba jau yra įsitaisęs bityną.
Pastarasis trisdešimtmetis išryškino ir kelis naujus šiuolaikinių užmiesčio sodybų bruožus, susijusius su ta veikla, kuriai nėra galimybių daugiabutyje. Jei sodyba – erdvi, jos kieme matome kelis gėlynus, alpinariumą, tvenkinį, vaismedžių ir vaiskrūmių sodą. Sodybos sklypas iš visų pusių apsodinamas pušaitėmis, eglaitėmis, tujomis, šermukšniais, alyvomis ir kt. Medžiams suaugus, apsisaugoma nuo vėjų, o sodyba įgyja nepakartojamą jaukumą. Jei šalia yra miškas, jis tampa ir natūraliu sodybos tęsiniu.
Šiuolaikinėse Lietuvos užmiesčio sodybose jau galima pamatyti ir kai kuriuos bruožus, būdingus Vidurio ir Vakarų Europos kraštams. Tai rodo pastatų architektūra ir apdaila. Ne vienas pasididžiuoja iš gana tolimų kraštų atsivežtomis gėlėmis ir kitais dekoratyviniais augalais. Neatskiriama užmiesčio sodybos kiemų dalimi tapo nemaži, originalių formų akmenys. Sodybose įrengiamos vietos poilsiui ir bendravimui su svečiais, vietos, skirtos šeimos istorijai, meno kūriniams ir kolekcijoms. Bet tik retoje sodyboje rasime plaukimo baseiną, tokį dažną vakariečiams. Stebėjimai parodė, kad tai susiję su labai nepastovaus mūsų klimato sąlygomis ir brangia baseino priežiūra.
Ar šiuolaikinės sodybos sustiprins asmens ryšį su valstybe? Dažniausiai taip, bet vienareikšmio atsakymo kol kas dar nėra. Teigiama įtaka priklauso nuo to, kaip sodybą pavyko įrengti ir kokią jos aplinką sekėsi sukurti. Daugelis sodybų dabar įsigyjamos vietovėse, kurios niekaip nesusijusios nei su pačių savininkų, nei su jų tėvų, senelių ar kitų artimųjų kilmės vietomis.
Naujųjų savininkų adaptacija labiau priklauso ne nuo jų kilmės krašto, o nuo vietos bendruomenės nusiteikimo. Bet elgsenos skirtumai, apsigyvenus kaime, pasireiškia gana greitai: kaimo vietovėje sveikinamės ir su tais, su kuriais dar net neteko bendrauti. Tai didžiulis skirtumas, lyginant su gyvenimu daugiabučiuose, kur nėra bendravimo ir su tais kaimynais, kurių durys – greta. Net išgyvenus toje pačioje laiptinėje porą dešimtmečių, susipažįstama tik su vienu kitu, pavyzdžiui, jei tenka susitikti, parkuojant automobilius arba iškilus konfliktui dėl nederamo elgesio.
Daugiabučio gyventojų susvetimėjimas ypač išryškėja, kai tenka rengti susirinkimus ir apsispręsti net dėl tokių gyvybiškai svarbių klausimų, kaip namo renovacija arba kiemo rekonstrukcija. Todėl neatsitiktinai Seimas neseniai sumažino privalomą tokio susirinkimo dalyvių skaičių – nuo iki šiol buvusio ketvirtadalio iki penktadalio.
Gana paradoksaliai atrodo, kai tas penktadalis priiminės sprendimus, aktualius likusiems keturiems penktadaliams, nes pastariesiems vis dar neįdomūs net namo aplinkos priežiūros klausimai.
Jei asmuo kažkuo nepatenkintas, jis dažniausiai rašo skundą į savivaldybę, bet neprisiverčia to išsakyti gyventojų susirinkime. O štai kaimo vietovėje jau per keletą mėnesių pažįstamais tampa net ir gyvenantys už poros kilometrų. Verta pagalvoti apie tokius bendravimo skirtumus ir jų prigimtį. Neabejotina, kad tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijos turi skatinti šeimos sodybų plėtrą.
Taip, gražiai parašė akad. Jonas Grigas. Galiu tik pritarti ir pasirašyti po kiekvienu žodžiu. Žinoma, gal šiuos jausmus turi ar jaučia ne kiekvienas, gal ant bruko užaugusiam to ir nesuprast, jam to neduota. Bet dauguma tai supranta ir vertina. Todėl man yra nesuprantama, kodėl dabar mūsų Seimas vis bando griežtinti sodybų statybą ir žmonių kūrimąsi kaime. Kad sovietai naikino kaimus ir vienkiemius tai yra suprantama, jų tokia buvo politika, jie norėjo žmones padaryti gyvulių ūkio banda. Bet ar šito yra siekiama ir šiandien? Jei taip, tai daromas nusikaltimas. Mano galva neturėtų būti jokių apribojimų namo, sodybos statybai kaime, ant savos žemės, turi žemės ir statyk, jei tik nori. Kokie dar apribojimai? Tai rodo, kad mūsų valdžios galvose dar tebesėdi sovietas, sovietinis žmogus, o kai kieno dar ir nemažas Stalinas. Kodėl nenorime suprasti, kad žmogus pasistatęs namus, įkūręs savo sodybą nebevažiuos nei į Angliją, nei į Norvegiją ar kur kitur. Čia jo įleistos šaknys liks visam gyvenimui, ir ne tik jam, bet ir jo vaikams ar net vaikaičiams. Sodyba yra gyvenimo pagrindas, mokykla ir savotiškas garantas. Sodyba, gyvenimas joje ugdo šeimininką, savininką, ugdo teisingą santykį su gamta, su kaimynu, su visa aplinka, stiprina šeimą ir t.t. Sodyba yra tiesioginis ir nenutraukiamas ryšys su savo valstybe, su Tėvyne, su Tėviške, su Gimtine. Šis ryšys yra tikras ir labai stiprus. Šio ryšio vedami sodžiaus bernai ėjo į miškus ir gynė savo Tėvynę, nes jų sodyba buvo ir jų Tėvynė. Štai kodėl okupantai naikino šį ryšį. Ar ir dabartinė valdžia siekia to paties?
Puikus straipsnis. Ir aš džiaugiuosi savo gimtine – Varėnos kraštu, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, o pasitraukęs nuo aktyvaus darbo šiltu metu gyvenu tėvų sodyboje. Buvau laimingesnis už miesto grindinio vaikus, kad gimiau žaliame Kabelių kame, vaizdingo dabartinio Dzūkijos nacionalinio parko pašonėje, Čepkelių raisto, kurį vietiniai žmonės vadina Gudo šalimi, kaimynystėje, senoje jotvingių žemėje, kur dar išlikusi jotvingių tarmė. Tačiau tą laimę sumažino vaikystėje prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Išgyvenau keturias okupacijas – lenkų, rusų, vokiečių, vėl rusų ir sulaukiau laisvės, kuriai vėl grasinama. Gimimo vieta ir laikas yra lemtingi žmogaus gyvenime, o gimtinės vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daug kartų lankytus Paryžių, ar Tokiją, Madridą, Vašingtoną ar Čikagą, o Dzūkijos smėlynai ir pušynų ošimas buvo mielesni už nuostabius Šveicarijos ir Austrijos Alpių ar Amerikos Jeloustouno peizažus ir Indijos Bengalijos pakrančių kokoso palmių ošimą. Grūdos upelis tada man darė didesnį įspūdį nei vėliau Reinas ar Misisipė, Ašašnykų ežere tada aš su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Sodyba, tėvo apsodinta ąžuolais ir liepomis su bičių aviliais sode, apsupta pilnais grybų ir uogų miškais buvo mano širdies meilė. Žvaigždžių taku tyloj atskriedavau širdim pabūti su ja. Ir tolimiausiuose kraštuose būnant mintys grįždavo į Kabelius, kur upelyje ir ežere laukė žuvys ir vėžiai, paukščių čiulbesys ir gegutės kukavimai su tėvu šienaujant ankstyvais rytais ir gili kaimo žmonių išmintis. Kabeliuose praleidau daugiau kaip dešimt tūkstančių vienintelių ir nepakartojamų savo gyvenimo dienų. Ten buvo mano lobis, prie kurio prisiliečiau nuo vaikystės dienų ir kuris mane maitino visą gyvenimą. Bėgant metams, daug dvasinių, estetinių ir moralinių vertybių keitėsi, daug ką praradau, daug ko nesuradau.
Negaliu nepritarti Jūsų mintims. Taip pat esu aplandaug Žemės rutulio šalių. Matyt,ne tik Jums ar man, bet ir daugeliui žmonių gražiausia ir brangiausia jų Gimtinė. Mano Gimtinė – šiaurės rytų Lietuva – Ignalinos kraštas, į šiaurę nuo Ceikinių. Skirtingai nuo Jūsiškės – Kabelių kaimo, kuriame neteko lankytis, nors Čepkelių raiste savo laiku (kol nebuvo rezervato) teko daug kartų lankytis, mūsų vietovė išsidėsčiusi kalvotoje vietoje. Tai – viena aukščiausių vietų Lietuvoje. Nuo Lepšių kalno, ant kurio šiaurinio šlaito buvo mūsų sodyba, rytų pusėje matosi bažnyčių (Tverečiaus, Adutiškio ir kitų) bokštai net už 20 km. Deja, sodybos jau nebėra…
Tiesos yra, bet ne visai, viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Vieni džiaugiasi turėdami nuosavą sodybą, kurioje gali sau ir daržovę užsiauginti, kiti ir ridikėlio važiuoja į didžiuosius prekybos taškus, o savo sodybos teritorijoje kas savaitę burzgina traktorių vos spėdami nupjauti žolę ir keiksnoja, kodėl ji ntaip greitai auga. Dar kiti džiaugiasi ir gyvenimu daugiabutyje, kur vietoje ir parduotuvės, ir poliklinikos ir visi kiti žmogaus laisvalaikiui reikalingi patogumai, net jau ir miestai tokio tipo projektuojami didžiulėse padangių erdvėse ir net po vandeniu. Taip, kad viskas priklauso nuo pačio žmogaus norų, jo pasirinkimo. Gyvenimas – įvairus, kaip ir pats žmogus.