Jonas Jasaitis. Gerovės valstybės kūrimas: apginti valstybę (3)

Šiomis dienomis ne vienas savęs klausiame, kaip pasielgtume, susidarius panašiai situacijai, kaip tada – 1991 metų sausyje. Apie tai, kad sovietinė imperija panaudos karinę jėgą, buvo galima numatyti, bet vis ruseno viltis, kad iki kraujo praliejimo nebus prieita.

Prie kiekvieno pastato, kurį karinės struktūros užpuldavo, visada susirinkdavo milžiniški gynėjų būriai. Susitelkdavo ne tik vilniečiai, bet ir atvykusieji iš gana tolimų vietovių, neabejingi atkurtos valstybės išsaugojimo idėjai. Mūsų nereikėjo raginti: tranzistorinis radijo imtuvas visada būdavo įjungtas: vos tik iškildavo pavojaus signalas, visais būdais stengdavomės atsidurti ten, kur pranešta.

Vieną rytą paaiškėjo, kad bus bandoma užgrobti Spaudos rūmus. Link šio išskirtinio, savarankiškos valstybės simboliu jau tapusio pastato suvažiavo daugybė kariškos paskirties automobilių.

Kas ten suskaičiuos, kiek buvo dengtų sunkvežimių su tomis dienomis vis keisčiau atrodančiu užrašu „Liudi“ („žmonės“). Juose sėdėjusieji ginkluoti bernai tikrai neatrodė žmoniškais. Atrodė, kad bet kurią akimirką jie iššoks ir pradės žudyti.

Iš tų sunkvežimių vis pasigirsdavo riksmai: „Fašisti…“ Bet kas tie fašistai: ar mes, niekam negrasinantys, gyvenantys savo protėvių žemėje, ar šitie – iš kažkur į Lietuvą atgrūstieji?

Tačiau tie, kiurksoję kariškuose sunkvežimiuose, nieko nesvarstė – jie laukė tik įsakymo pulti ir žudyti. Tai bus lengva ir net „smagu“: juk užpultieji – beginkliai…

Prie Spaudos rūmų pasirodė ir Algirdas Brazauskas, kuris, kaip žinojome, buvo ir Pabaltijo karinės struktūros narys. Prie solidžiai atrodančio lietuvio prisiartinęs Valentinas Varenikovas atrodė kaip nykštukas. Jis atrodė kiek sutrikęs, nes A. Brazauskas buvo oficialus atstovas, kurio net sovietinė administracija dar neatšaukė.

Jiedu praėjo pro vis gausėjančias beginklių žmonių eiles iki Spaudos rūmų įėjimo ir tokiu pačiu neskubiu žingsniu grįžo atgal. Apie ką jiedu kalbėjosi, susirinkusieji negalėjo girdėti. Bet netrukus ėmė plisti žinia: „Dabar rūmų nepuls“. Ir tikrai – kariškų mašinų virtinė pasitraukė nuo Spaudos rūmų. Susirinkusieji kalbėjo: „Dabar neužgrobė, bet ar vėl neatsiras, kai gynėjų gretos praretės?.“ Netrukus taip ir įvyko – Spaudos rūmai buvo užgrobti.

Valstybės objektų gynėjai jau buvo laimėję ne vieną susidūrimą. Bene baisiausia buvo tada, kai įniršusi banda brovėsi į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Nors tie, kuriems ten pavyko įsibrauti, jau po kelių minučių buvo išmesti, bet link rūmų lindo keli tūkstančiai pasirengusių suvaidinti „tarybinės liaudies masių ryžtą”. Tačiau ir rūmų gynėjų sparčiai daugėjo.

Juk jau buvo ir Tbilisis, ir Baku… Kariniame „miestelyje“ stovėjo daugybė sunkiųjų tankų

Netrukus stipriai susikabinę žmonės su vis garsėjančia daina ėmė stumti pučistus nuo AT rūmų. Vis labiau buvo aišku, kad net civiliais perengtų smogikų jėgos rūmams užgrobti nebeužteks. Vis dėlto mūsų nuotaika sakė, kad pasišovusieji išlaikyti „vyresniojo brolio“ įtaką savo užmačių neatsisakys. Juk jau buvo ir Tbilisis, ir Baku… Kariniame „miestelyje“ stovėjo daugybė sunkiųjų tankų, o sunkvežimių su užrašais „liudi“ matėsi vis daugiau.

Kai lemtingą sausio 12-osios vakarą per radiją nutilo Eglė Bučelytė, suspėjusi ištarti: „Mes – dar gyvi“, kai prie Aukščiausiosios Tarybos pamatėme aptriušusį autobusiuką, iš kurio drebėdamos lipo mergaitės, atvežtos iš Konarskio gatvės, kartojančios „Jų akys – varinės“, kai nuo Karoliniškių kalvos pasipylė šūvių blyksniai ir pasigirdo kurtinantys sprogimai, kai netrukus pasirodė viena po kitos lekiančios „greitosios“, vežusios sužeistuosius, jau niekas nebetikėjo, kad „ten šaudo tuščiais šoviniais“. Mums, susirinkusiems prie Aukščiausiosios Tarybos ir Mažvydo bibliotekos, liko pro rūmų langą laikomos Mišios ir nepamirštama giesmė „Marija Marija“. Kas bus toliau?

Po kažkurio laiko iš mūsiškių perimto kariškių įrašo pasigirdo: „Slyškom mnogo miasa“ (per daug mėsos) Nors mes pučistams atrodėme tik „mėsa“, jie suabejojo. Buvo aišku, kad nusikaltimo nuslėpti nepavyks, o tada sovietų politikai kaltę dėl gynėjų žūties suverstų kariškiams. Pasaulis jau tiesiogiai stebėjo vaizdus iš Vilniaus: iš įvairių valstybių suvažiavę žurnalistai stropiai dirbo, nes ir jų pačių gyvybę galėjo išgelbėti tik viešumas.

Bet grįžkime į mūsų dienas. Pastoviai stebintys dabartinę viešąją erdvę, turėtų suklusti, išgirdę postringavimus, kad neva mūsų valstybės beveik nebėra, nes dabartinė valdžia atitrūko nuo visuomenės. Vis tik reikia nenusišnekėti. Valstybę mes turime nuo 1990-ųjų kovo, ją apgynėme ir 1991-ųjų sausyje. Bet kuris iš mūsų gali samprotauti, kad ta valstybė – ne tokia, kokios tikėjomės Sąjūdžio metais, bet teigti, kad jos neturime, yra didžiausia kvailystė.

Kadangi daugelis mūsų nesame patenkinti tuo, kas vyksta, turėtume paklausti savęs, ar tikrai prisidėjome, kad valdžios veiksmai būtų geresni. Tapatinti valstybės ir valdžios sąvokų negalima. Pirmiausia turime atkurti žymiai sąmoningesnę ir aktyvesnę pilietinę visuomenę, kuri priverstų valdžią atsikvošėti, nes atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės tikrai yra per daug didelis. Tik aktyvi visuomenė gali priversti valdžią tartis su piliečiais ir spręsti labiausiai juos jaudinančias problemas.

Visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis visada lemia konkretūs jų veiksmai, kurie turi atitikti piliečių lūkesčius. Sparčią Pirmosios Respublikos (1918-1940) pažangą lėmė tautai duotų pažadų laikymasis. Viena iš svarbiausių to meto permainų buvo žemės reforma, kuri likvidavo dvarininkų žemėvaldą ir sudarė prielaidas susiformuoti naujai – ūkininkų klasei. Tai leido ne tik aprūpinti visuomenę maistu, bet ir sukurti eksporto bazę, sustiprinti nacionalinę valiutą, stabilizuoti finansų sistemą ir per nepilnus du dešimtmečius beveik likviduoti valstybės įsiskolinimą.

Vos tik pasibaigus valstybės teritorijos išsaugojimo kariniams veiksmams, jau 1922 metais pradėjo veikti Lietuvos universitetas, parengta švietimo ir profesinio rengimo programa. Lietuvoje pradėjo kurtis viena iš sudėtingiausių – aviacijos bazė: sukurti lengvieji lėktuvai, niekuo nenusileidžiantys kitų valstybių analogams. Jei ne sovietinė agresija, mūsų valstybė jau penktojo dešimtmečio pradžioje būtų įžengusi į sparčiausiai besivystančių šalių grupę.

Antrosios Respublikos (nuo 1990-ųjų) laikotarpis apibūdinamas labai prieštaringai. Teigiami ekonomikos pokyčiai – akivaizdūs. Įdiegtos šiuolaikinės informacinės technologijos, naudojama moderni žemės ūkio, statybos ir pramonės įranga. Lietuvos įmonės vykdo tarptautinius automobilių ir aviacijos pramonės užsakymus, mūsų eksporto geografija aprėpia visus žemynus. Prekybos sistema užtikrina plačiausią prekių pasirinkimą.

Žmogiškųjų išteklių praradimas – didžiausias Europoje: lietuvių išsibarstymo daugiau kaip 50 pasaulio šalių laimėjimu nepavadinsi.

Per tuos tris dešimtmečius visa Lietuva pasikeitė neatpažįstamai ir tapo modernia valstybe. Tačiau žmogiškųjų išteklių praradimas – didžiausias Europoje: lietuvių išsibarstymo daugiau kaip 50 pasaulio šalių laimėjimu nepavadinsi. Būtina suvokti, kad asmenų, kuriais piliečiai nebegali pasitikėti, pašalinimas iš valdžios struktūrų galimas, tik piliečiams susitelkus Sąjūdžio principu, nes visuomenės susiskaldymas į „partinius“ ir net savimi nebetikinčius prie esminių socialinių permainų neatves. Rinkėjai turi pamatyti aiškią takoskyrą, kaip ir 1990-aisiais: arba Tautos sąrašas, arba dabartinė „nomenklatūra“.

Kai kurių reformų spartą stabdo objektyvios aplinkybės. Atkurti prieškaryje buvusią gausią ūkininkų klasę nebėra jokių galimybių. Per okupacijos penkiasdešimtmetį daugumos buvusių ūkininkų palikuonys iš gimtųjų vietų išvyko, pasirinko nieko bendro su agrariniu sektoriumi neturinčias specialybes, pritapo prie urbanizuoto gyvenimo būdo. Turime išplėtotą šiuolaikinę pramonę, nuolat tobulinamą transporto sistemą, vis labiau atitinkančią vakarietiškus standartus. Tačiau skaičiuojame ir praradimus.

Jei Vidurio ir Vakarų Europoje šeimos sodyba kuriama šimtmečiams ir perduodama iš kartos į kartą, tai Lietuvoje tokia tendencija buvo nutraukta, jai dar net nespėjus įsivyrauti. Dabartinės kartos ryšys su gimtuoju kraštu yra labai sumenkęs. Tikriausiai ne vienas prisimena, kokios milžiniškos norinčių išvykti eilės susidarydavo prie Vokietijos ambasados, dar iki mūsų įstojimo į Europos Sąjungą – darbo vietų praradimas tapo pagrindine emigracijos priežastimi. Tačiau besikeičiančios vyriausybės gręsiančio pavojaus masto nesuvokė ir nesuvokia iki šiol.

Dar labiau apmaudu, kad užuot sprendusios svarbiausius valstybės raidos klausimus, valdžios struktūros įsivelia į kampanijas, kurios neturi nieko bendro su gyvybiniais visuomenės poreikiais: gyventojų užimtumu, švietimu, sveikatos apsauga, tautos kultūros paveldu. Kaip turime vertinti atvirą kėsinimąsi į svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą ir į gimtosios kalbos abėcėlę. Valdžios struktūrų ir oficialiosios žiniasklaidos, apsiskelbusieji visuomenės nuomonės formuotojais, atstovai nesuvokia, kad valstybė yra tautos namai.

Laimei, kad dauguma visuomenės to suvokimo neprarado ir žino, jog pagrindinė valstybės jėga slypi ne tiek tarptautinėse struktūrose, kiek savosios tautos susitelkime. Kitų tautos namų nėra niekur, o tapusi bename, išnyksta bet kuri tauta. Tikrasis globalaus pasaulio potencialas slypi ne jo unifikavime, o tautų kultūros paveldo įvairovėje.