Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr. redaktorius.
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) pakvietė visus pasirašyti peticiją-pritarimą viešam kreipimuisi į Prezidentą dėl nepritarimo partnerystės įstatymui.
„Visiems Lietuvos tėčiams ir mamoms yra labai svarbu, ką valstybė laiko šeima – visuomenės ir valstybės pagrindu, t. y. siekiamybe, kurią valstybė skatina ir stiprina savo šeimos politika. ATVIRAS TĖVŲ LAIŠKAS – NĖRA PASISAKYMAS PRIEŠ HOMOSEKSUALIUS ASMENIS. TAI PRAŠYMAS, KAD PRIGIMTINĖS ŠEIMOS ATSTOVAI TAIP PAT BŪTŲ ĮTRAUKTI Į DISKUSIJAS KAIP LYGIAVERČIAI DIALOGO DALYVIAI”,- rašoma kreipimesi.
Yra suprantamas NŠTA reikalavimas, kad neatsirastų „partnerystės įstatymų”. O įstatymų, kurie reglamentuoja kartu gyvenančių, bet nesudarančių šeimos asmenų, teises, pakanka. Jei teisininkai mato, kad yra atvejų, kurie teisėtvarkoje neaptarti, juos galima papildyti įprastomis teisėkūros procedūromis.
Šia prasme NŠTA pareiškime – viskas tvarkoje. Tačiau pati laiško įžanga – nevykusi. Iš tikrųjų Račienė neturi ką konkrečiai pasakyti, aiškindama, kad jos „vaikui”, faktiškai suaugusiai, už mamą stambesnei dukrai – prisistatančiai kaip lesbietė, reikia papildomos teisinės apsaugos.
Tokios „račienės” ne vaikų interesus gina, o bando pakeisti visuomenės požiūrį į tai, kas yra šeima. Niekas neverčia tokių asmenų kurti šeimą, kaip ir niekas nedraudžia gyventi kartu ne tik dviem, bet ir bet kokiam kiekiui tos pačios lyties asmenų kartu.
Lietuvoje vis labiau plinta mada nekurti šeimos, nes šeima reiškia ne tik gyvenimo pilnatvę, bet ir pareigas bei įsipareigojimus.
Pasaulyje yra ne tik monogaminė šeimos traktuotė. Kai kuriose Afrikos gentyse vaikai yra bendruomenės nuosavybė. Musulmonai – pagal jų gyvenseną – legaliai turi po kelias „žmonas”, bet savo namus saugo, kad niekas iš pašalinių jų žmonų ne tik atvirų veidų, bet ir blauzdų nepamatytų.
Gentys, gyvenančios Afganistane, įsitikinusios, kad moterys neturi teisės mokytis skaityti ir rašyti (nes anot jų, joms to ir nereikia). Tačiau vis labiau spartinama mečečių statyba Europoje, rodo, ko iš tikrųjų siekiama.
Tokios „račienės” panaudojamos šantažui net prieš tuos valstybės vadovus, kurie gerbia tautos tradicijas, krikščionišką gyvenseną. Iš tikrųjų valdančiųjų siekis yra toks, kad visą pasaulį užpildytų tik unifikuoti individai, neturintys jokių tautinių bruožų ir jokio kultūros paveldo.
Ar ne to paties siekia ir tie, kurie visam pasauliui dabar bando įgrūsti „galabyno” (nuo žodžio „galabyti – žudyti), atsiprašant, „šventę”?
Labai teisingas ir protingai argumentuotas straipsnis. Ačiū autoriui. Reiktu daugiau tokių temų nagrinėjimo. Gal daugiau kas suprastu problemos reikšmę.