Jonas Jasaitis. Kad praeitis ateičiai nebekliudytų

1999-04-20

Nesena Lietuvos okupacijos praeitis ne kažkiek įkvėpimo tegali suteikti. Žinoma, nepriklausomybės atstatymas, keičiantis okupantų armijoms 1941-aisiais, pokario partizanų kova, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos ir kitų pogrindinių leidinių rengimas, tylus, bet pakankamai kietas priešinimasis rusifikacijai ir ateizmui neapsiėjo be gilaus didvyriškumo. Visa tai sąlygojo, kad širdyse buvo išlaikytas laisvės troškimas, išsiveržęs Sąjūdžio mitingais, Kovo 11-osios Aktu ir ypatingu susitelkimu 1991-ųjų sausio-rugpjūčio įvykių akivaizdoje.

Tačiau vos tik pasibaigus Lietuvos tarptautinio pripažinimo bangai, iškilo gausybė ne tik numatytų, bet ir visai netikėtų sunkumų, kurių ir šiandien įveikti dar nepavyksta. Žinoma, Lietuvos visuomenės ir ūkio atkūrimo kliūtys nėra beviltiškai nepajudinamos, tačiau kiekvienas jų šalinimo žingsnis sutinkamas su didžiausiu pasipriešinimu arba masiniu abejingumu. Girdi, tegul ir toliau kėpso okupantų kareivis ant daug kartų perdažyto, bet vėl Žaliuoju vadinamo tilto, laikydamas nebeegzistuojančios imperijos vėliavą. Jei vietoje sovietinio herbo mokykloje jau kabo Vytis, tai tegu nebando ten sugrįžti Kryžius.

„Davatkų į švietimą nesugrąžinsite!“ – šaukia buvęs kolchozo pirmininko pavaduotojas politiniam darbui, dabar tapęs rajoninio laikraščio redaktoriaus pavaduotoju ir spausdinantis „horoskopus“ bei reportažus apie stebuklingas, bekraujes „hilerių“ operacijas. Kagėbistas, kartu su savo sėbrais stropiai sekęs, kad ne tik žmonės, bet ir jų mintys neištrūktų pro geležinę uždangą, dar prieš Kovo 11-ąją palikęs Siaubo mūrus, dabar – verslininkas, viešbučių-ir turizmo reikalų žinovas, tarptautinių ryšių puoselėtojas. Buvęs komjaunimo Centro Komiteto sekretorius rūpinasi Lietuvos ryšiais su NATO.

O kiek smulkesnio rango viršininkų mikliai apsisuko „180 laipsnių kampu“? Komunistinio auklėjimo sektoriaus vadovė, Lietuvos jaunimo sąmonės žalojimo „teoretikė“, dabar – aktyvi Katalikų mokslo akademijos renginių dalyvė. Komunistinio auklėjimo katedros vedėjas, daugelio „veikalų“ apie tokio ugdymo teoriją ir praktiką autorius tapo… munistu – garsiojo Muno pasekėju: jis net parašė munistinės etikos (!) vadovėlį. Taigi šiam, verčiant kailį, užteko tik dvi raides nusimesti.

Buvęs „mokslinio ateizmo“ šulas, vienu metu net tapęs kompartijos CK skyriaus veikėju, vėliau – aukštosios mokyklos rektoriumi, dabar vieną po kitos rašo monografijas apie Lietuvos valstybės kūrėjus ir kitas istorines asmenybes, sudarinėja patriotinio kraštiečių judėjimo proginius leidinius.

Pedagoginės krypties instituto direktorius, beje, apgynęs disertaciją apie neegzistavusį reiškinį – tariamą mokytojų dalyvavimą bolševikų rengtame bandyme dar 1918–1919 metais Lietuvoje įvesti „proletariato diktatūrą“ ir prijungti ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, Sąjūdžio grupės steigiamajame susirinkime vos ne į krūtinę mušdamasis kartojo, kad socializmas jam visada liks šventas ir todėl jis neleisiąs jo „žeminti“.

Bet po keleto metų, netekęs šio posto, staiga tapo uoliu lietuvybės puoselėtoju Gudijoje. Buvęs tolimojo plaukiojimo laivo „politrukas“ (laivo kapitono padėjėjas politiniam darbui), vėliau tapęs etatiniu istorijos instituto partorgu, dar taip neseniai liaupsinęs „tarybinio“ mokslo laimėjimus, jau dievagojasi tapęs giliu tautinės ideologijos žinovu.

O buvę kompartijos „organo“ vyriausi redaktoriai dabar redaguoja išeivijos atstovų prisiminimų knygas ir jų straipsnių rinkinius. Taigi, tie „buvusieji“ ir šiandien – labai aktyvūs. Kai kurie iš jų lyg ir norėtų atitaisyti savo ankstesnės veiklos padarinius, o kiti –tiesiog dirba naujam viršininkui arba net patys viršininkauja.

Sako, o ką darysi, paėsti tai norisi ir laisvoje Lietuvoje. Bet, antra vertus, gal ir gerai, kad jie atsisakė savo ankstesnės veiklos. Argi būtų geriau, kad jie šiandien iš kokio nors „pogrindžio“ kenktų Lietuvai?

Gal vienas kitas ir sugebėjo giliai pergalvoti viską, kas atsitiko su juo ir su visa tauta per tą 50-metį. Tiesa, ne taip jau retai atsitinka, kad tos organizacijos ir institucijos, į kurias įlenda atsivertusieji arba persidažiusieji, kažkodėl sužlunga, jokios teigiamos veiklos net nespėjusios pradėti arba veikia taip, kad jų absurdiškais sprendimais belieka tik stebėtis. Lietuvai nereikia sovietinių baidyklių parko.

Jau seniai laikas nustoti mulkinti žmones kalbomis apie tų baidyklių tariamą meninę arba istorinę vertę. Nereikia jų „parko“ nei Dzūkijoje, nei bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje. Daugelis skulptorių, lipdžiusių „leninus“ ar „dzeržinskius“, komunarus ar socialistinio kaimo pirmūnus, nelaiko tų, valdžios užsakytų „balvonų“ savo kūrybinio darbo sėkme. Kai kurie tokių užsakymų atsisakyti negalėjo, nes gerai žinojo, į kokią valdžios nemalonę būtų patekę, o kiti kažkada net džiaugėsi juos gavę, nes tai reiškė gerą uždarbį.

Treti tuo metu gal net naiviai tikėjo, jog daro bent jau ne blogą darbą. Kai susirinkę žmonės nuplėšė nuo tuometinės Aukščiausiosios tarybos rūmų sovietinį herbą, Maskvos televizijos diktorius plyšavo: – Koks vandalizmas? Gal jis net nežinojo, kiek Lietuvos paminklų sunaikino okupantai, o gal tik kartojo jam parašytus žodžius… Nesiūlome šių skulptūrų daužyti kūjais arba traiškyti traktorių vikšrais. Jei atsiranda pirkėjų, tegu perka.

Ne taip seniai viename išeivijos laikraštyje buvo labai vaizdingai papasakota, kaip „didžiojo vado“ galva atgabenta vienam Amerikos kolekcionieriui. O visa tai, kas liks nenupirkta, tegu gerai žinomais gamybiniais būdais tampa žaliava naudingai produkcijai. Nei varis, nei granitas nekalti dėl to, kas iš jų buvo nulipdyta.

Tačiau negalima iš kruvinos istorijos daryti cirko. Niekada neįmanoma visų skriaudų atitaisyti. Žuvusiųjų dabar neprikelsi. Kartais būtina tiesiog peržegnoti tokią praeitį ir su ja visiems laikams atsisveikinti. Nereikia šių baidyklių ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Jokiais pavidalais neturi toliau egzistuoti komunistinė ideologija ir ją atstovaujančios organizacijos, nesvarbu, kokiais vardais prisistatinėtų ir kokiomis kaukėmis dangstytųsi.

Nėra Lietuvoje nė vienos organizacijos, vienijančios nukentėjusius nuo sovietinio teroro, reikalaujančios kruvino keršto. Tačiau tikra, o ne kosmetinė desovietizacija (taigi ir dekagėbizacija) turi būti atlikta nebeatidėliojant. Jokių pateisinamų landų šiai veiklai neturi likti. Kai tai bus padaryta, niekam Lietuvoje nebereikės ir sovietinių skulptūrų „parko“, ir okupantų kareivio statulos ant Žaliojo tilto – pačiame Lietuvos sostinės centre. Nebereikės nei komunistinės, nei munistinės demagogijos.

Stalino kruvinų rankų,
Lenino šaltos širdies,
Daugiau niekas mūsų žemėj
Nebejaus ir nedrebės.

Iš R. Kisieliaus eilėraščio „Senos statulos“
———————————————

Karas energetikoje

1999-06-01

Nesunku įsivaizduoti, koks sąmyšis kiltų čia, jei netikėtai nutrūktų elektros ir degiųjų dujų tiekimas. Juk staiga išsijungtų ne tik kompiuteriai. Tuo tarpu Lietuva nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo dienų iki šiol tebegyvena energetikos krizės pavojaus akivaizdoje. Daugelis prisimena garsiąją 1990-ųjų blokadą, kurią Rusija iki šiol įžūliai neigia.

Praėjus devyneriems metams po Kovo 11-osios, buvusių „šeimininkų“ elgesys niekuo nepasikeitė: tie patys grasinimai, naftos tiekimo nutraukimai, sutampantys su bet kokiu savarankiškesnių Lietuvos žingsniu, po to sekantys tie patys išsisukinėjimai ir kaltinimai Lietuvos vyriausybei, mėtomi pagal žinomą posakį: „Patys muša, patys rėkia“. Nuolatiniai kartojimai, kad Rusija turi savų strateginių interesų „Pribaltikoje“. Jau seniai laikas viešai paklausti, koks tokios strategijos galutinis tikslas. Nors lietuviams jis puikiai žinomas, vis tik būtų gera proga išgirsti, kaip dabartinė Rusijos valdžia, išsiginanti bet kokios atsakomybės už paskutiniosios okupacijos laikotarpio nusikaltimus, jį formuluotų.

Įvairaus rango „patarėjai“ vis nepamiršta priminti Lietuvai, kad ji privalo palaikyti gerus santykius su kaimynais. Bet juk toks reikalavimas būtinas kiekvienai valstybei. Ar pasaulio teisėje ir šiandien geri santykiai reiškia ne ką kitą, kaip pastovų nuolaidžiavimą smurtininkui?

Ūkiniai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis turi būti grindžiami tvarkingos prekybos taisyklėmis. Pirkėjui niekas nekomanduoja, kaip naudoti jo įsigytą prekę. Tačiau Rusijos valdžia ir prekybą seniai naudoja kaip šantažo įrankį, kaip priemonę kaimynų ūkiui žlugdyti. Pagauta už rankos, griebiasi pačios primityviausios demagogijos, žiūri į akis ir meluoja. Kažin kaip atrodytų Vakarų pasaulio žmogui, jei prekybos įmonė, jam pardavusi automobilį, čia pat įsakytų: „Bet su juo važinėsi tik mūsų nurodytomis kryptimis, vežiosi tik tai, ką mes tau leisime!“ Arba kaip jam patiktų, jei vakar įsigytą prekę šiandien atimtų sakydami, kad šį rytą pakilo kainos?

Atrodytų, kad nūdienos pasaulyje to būti jau nebegali. Deja, taip yra Rusijos santykiuose su kaimynais. Vakarų pasaulyje džiūgaujama, esą Dūmoje pralaimėjo komunistai ir iš karto patvirtintas naujas Rusijos vyriausybės vadovas. O tuo pat metu dar net nebaigtos formuoti vyriausybės nariai savo kategoriškais įsakymais nutraukia naftos tiekimą Lietuvai, Dūma visai rimtai svarsto apie bet kokių ūkinių santykių nutraukimą su Latvija, o jos atstovai, pasitelkdami kokį nors naivesnį Vakarų liberalą, tarptautinėms organizacijoms skundžia Estiją.

Pastarosiomis dienomis karas prieš Lietuvos energetiką ypač išsiplėtė. Pasipylė ir keistų sutapimų virtinė. Kažkas „nesuspėjo laiku atlikti“ Ignalinos jėgainės patikrinimo darbų. Aišku, reikia ją sustabdyti. Gal mėnesiui, gal dar ilgiau. Tuo tarpu Lietuva degins mazutą, gamindama energiją šiluminėse elektrinėse. Gal tą patį, kurio taip reikės žiemos laike gyvenamųjų namų apšildymui? Tuo pat metu Rusija jau siūlo Gudijai tiekti elektrą „pigiau“, nors Lietuva iki šiol ją „tiekė pusvelčiui ir dar neatgavo skolos.

Kažkieno įgalioti „Lietuvos energijos“ pareigūnai ką tik bandė beveik slapčia pasirašyti naujas, Lietuvai visai nenaudingas energijos ūkio sutartis. Seimo nariai savo pašto dėžutėse randa „studijas“, kad „Mažeikių nafta“ gali dirbti tik vieningoje posovietinėje energetikos sistemoje bei įrodinėjimus, kokius baisius nuostolius Lietuvai jau padarė amerikiečių kompanija, kuri… dar tik ruošiasi čia pradėti darbą.
————————————-

Niekšybės viršūnė

1999-06-08

Galbūt apie šį šiurpų, savo įžūlumu ir niekšiškumu pritrenkiantį Lietuvos įžeidimą taip ir būtų nutylėta arba apsiribota „kameriniu“ protestu. Tačiau jo nenutylėjo užsienio lietuviai. Antanas Karamilius iš Sidnio (Australija) „Kauno dienai“ atsiuntė laišką, pavadintą „Išniekinta tautos giesmė“. Jis išspausdintas gegužės 29 d.

Iš šio laiško sužinojome apie eilinį – ne pirmą ir, matyt, ne paskutinį – Vašingtone veikiančio Holokausto muziejaus išpuolį prieš Lietuvą. Pasirodo, kad parodai apie Kauno žydų getą, beje, jau nuskambėjusiai tautinės neapykantos kurstymo ir istorijos klastojimo prasme, buvo parengtas dar vienas „eksponatas“. Tai vadinamoji „CD“ – kompaktinė plokštelė, kurioje tarp geto kalinių dainų įrašytas su žydišku akcentu atliekamas išsityčiojimas iš Lietuvos himno. Kaip rašo A. Kramilius, himno iškraipyme Lietuva vadinama „kraujuota žeme“, kuri turėtų būti „prakeikta per amžius“. Ten girdime net tokius žodžius: „Tegul dega jūsų miestai ir visi kaimai, ir laukai. Žūkit jūs, kaip žudėt mus, per visus amžių amžius“

Kiti didieji Lietuvos laikraščiai apie tai kelias dienas tylėjo. Gal nelaikė šio įvykio dėmesio vertu dalyku, o gal dar vadovavosi senu sovietinės spaudos įpročiu, kad tautinės garbės sąvoka esanti atgyvena. Net neužsiminė apie tai nei Lietuvos Seimas, nei „laikinoji“ ir „naujoji“ vyriausybės, nei kitos institucijos.

Tačiau ypatingai šiurpaus skandalo nutylėti jau buvo nebeįmanoma. Ką nuveikė tie, kuriuos Lietuva išrinko jai atstovauti pasaulyje? Ko griebėsi didžiosios politinės partijos: konservatoriai, krikščionys demokratai, centristai, socialdemokratai ir vadinamieji darbo demokratai? Ko ėmėsi Lietuvos mokslininkai ir menininkai? Kol kas žinoma tik tiek, kad Užsienio reikalų ministerija per ambasadorių Vašingtone Stasį Sakalauską pareiškė muziejui griežtą protestą ir prašymą, kad ši plokštelė daugiau nebūtų platinama.

Holokausto muziejaus direktorė Sara Bloomfield laiške, atsiųstame į Lietuvos ambasadą, parašė: „Įtraukdami šią dainą į kompaktinę plokštelę, mes, žinoma, jokiu būdu nenorėjome įžeisti šiandieninės Lietuvos žmonių ir Vyriausybės ar suversti jiems atsakomybę už kai kurių tautiečių kolaboravimą su naciais“. Anot direktorės, šis nesusipratimas nepakenks „ypač produktyviems ir šiltiems“ muziejaus santykiams su Lietuvos Vyriausybe ir įvairiomis jos institucijomis. Tačiau, kaip ir dera šiam tartiufiškam atsakymui, laiško pabaigoje nurodoma, jog „nepavyks padaryti to, kad šis įrašas netaptų prieinamas dar didesniam skaičiui žmonių“. Kitaip sakant, platinome ir platinsime. Šmeižėme visame pasaulyje, ir toliau šmeišime!

Visai neseniai Šiaulių miesto delegacija lankėsi Danijoje. Ir štai toks sutapimas: didžiuliu tiražu išeinančiame Danijos laikraštyje buvo išspausdinta, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais žydų žudyme dalyvavo 3,5 milijono gyventojų. Kitaip sakant, visų tautybių Lietuvos žmonės, net vos gimę kūdikiai jau griebė šautuvus ir dalyvavo holokauste. Visuose tokios rūšies išpuoliuose nė vienu žodžiu neužsiminta, kad Lietuva buvo okupuota, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pergyveno kruvinąją Birželio 14-ąją, kad iki to beprotiškojo karo Lietuvoje ramiau, negu bet kur kitur, gyveno šimtai tūkstančių žydų.

Kodėl, kai Lietuva po 50 metų atkūrė nepriklausomybę, staiga išlindo naujieji „holokausto specialistai“, bandantys perrašyti pasaulio istoriją? Kas apmoka šiurpaus šmeižto priepuolius, lydinčius kiekvieną Lietuvos žingsnį į nepriklausomybės įtvirtinimą?
————————————

Naujasis Dekanozovas?

1999-06-29

Vos prieš kelias savaites paaiškėjo, kad pasiekta niekšybės viršūnė – išsityčiota iš Lietuvos valstybės himno. Išsityčiota iš lietuvių tautos, iš valstybės, turinčios garbingą tūkstantmetę kovos už savo laisvę istoriją. Ypač įžūliai, nesiskaitant su jokiomis tarptautinio bendravimo normomis, klastojant pagrindinius Antrojo pasaulinio karo istorijos faktus, apkaltinta visa tauta, apkaltinta žemė, nuo seniausių laikų iki mūsų dienų tebeteikianti jaukų prieglobstį įvairių tautų atstovams, tarp jų ir žydams.

Atrodo, kad po tokio išpuolio bent trumpam laikui turėjo apsiraminti net patys įžūliausi tarptautinių provokacijų rengėjai, patys aršiausi pasaulio tautų kiršintojai ir neapykantos platintojai. Juk po šio nusikaltimo neišvengiamai turėjo ateiti jei ne pelnytas atpildas, tai bent nedviprasmiškas perspėjimas liautis.

Tačiau štai, praėjus vos kelioms savaitėms, tenka skaitytojams pranešti apie naują, nė kiek ne mažiau gėdingą išpuolį prieš Lietuvą. Apsilankęs Vilniuje, Izraelio ambasadorius Lietuvai Oded Ben-Hur, šiaip jau reziduojantis Rygoje, viešame renginyje pareiškė, kad Lietuva yra tikras rojus karo nusikaltėliams. Nė kiek nesiskaitydamas ne tik su diplomatui privalomu etiketu, bet ir su paprasčiausiu mandagumu, sėdėdamas už vakarienės stalo ir kramsnodamas lietuvišką pyragą, ambasadorius postringavo, jog Lietuva dėl to turėsianti problemų, stodama į Europos Sąjungą. Maža to, Oded Ben-Hur užsipuolė trijų Baltijos valstybių prezidentų sudarytas komisijas nacių ir sovietų okupacijų nusikaltimams ištirti. Anot jo, tegu niekas net nebando lyginti šiuos didžiausius istorijoje nusikaltimus prieš žmoniją, prieš tautų laisvę ir jų apsisprendimą.

Beje, jau kelintą kartą šis „diplomatas“ atvirai užpuola valstybę, kurioje jis įgaliotas atstovauti savo šaliai. Prieš kurį laiką iškilmingame Lietuvos Seimo posėdyje, girdint dideliam būriui užsienio svečių, jis apšmeižė lietuvių tautą ir išniekino jos istoriją. Po šio išpuolio iškviestas pasiaiškinti, bandė įrodinėti, kad jį „ne taip suprato“. Tačiau naujasis šmeižto protrūkis rodo, kad Oded Ben-Hur moka aiškiai išreikšti savo teiginius. Kyla tik klausimas, kieno interesus atitinka tokia jo veikla. Tik jau ne žydų tautos! Tauta, kuri amžių tėkmėje pati daug iškentėjo, niekada negalėtų šmeižti kitos, ilgus nelaisvės metus kentusios tautos.

O gal Lietuva Oded Ben-Hur asmenyje jau turi naują Dekanozovą? Kodėl tautų kiršintojai taip bijo viešo istorinių faktų nagrinėjimo? Kodėl juos apima siaubas išgirdus, kad apibendrinami komunistinio režimo nusikaltimai? Todėl, kad komunistinis žvėris viešpatavo daug ilgiau už nacistinį, vykdė nepalyginamai didesnį tautų genocidą ir atėmė gyvybę daug kartų didesniam skaičiui žmonių, tačiau dar nesusilaukė ne tik tarptautinio teismo, bet ir platesnio viešo pasmerkimo. Todėl, kad visų pasaulio tautų istorijos vadovėliuose dar nėra atskleistas komunistinės doktrinos pamišėliškumas ir žmogėdriškumas. Jei su nacizmu žmonija atsisveikino visam laikui, tai komunistinė pabaisa ne tik nebuvo sunaikinta, bet vėl kaupia jėgas naujiems nusikaltimams. Tam ir pasitelkiami tautų kiršintojai bei istorijos klastotojai.

Ne iš Lietuvos žemės kilo nacizmas ir komunizmas. Ne Lietuva planavo sunaikinti žydus, čigonus, totorius ir kitas, dvidešimtojo amžiaus tironams „nereikalingomis“ atrodžiusias tautas. Ne Lietuva planavo raudonąją „pasaulinę proletarinę revoliuciją“. Užtat jau matyti, kas labiausiai bijo, kad nepaaiškėtų jų dalyvavimas kruvinuose veiksmuose prieš lietuvius, latvius, estus ir kitas komunizmo iškankintas tautas.
————————————

Kam nepatinka lietuviškasis raidynas?

1999-08-17

Mes patys save žeminam,
Mes patys save niekinam,
Mes pasidarėm niekieno...
Tai žodžiai – iš populiarios Atgimimo laikotarpio dainos „Pabudome ir kelkimės“ Labai nenoromis vėl grįžtu prie šios temos. Ir tik grubus savojo raidyno ir pagrindinių gramatikos taisyklių niekinimas, išplitęs net į išeivijos laikraščius, privertė tai padaryti. Nelabai tikiu, kad po šio atviro, griežto kreipimosi kas nors pasikeistų į gerąją pusę, tačiau tegul bent kai kurie negalės aiškinti, esą nieko nežinoję, neatkreipę dėmesio, nesupratę. Tie, kurie nori suprasti – supras, o tokiems, kurie nenori, tai, kaip tautos išmintis sako, nors kuolą ant galvos tašyk.

Kodėl praėjusiame šimtmetyje kilo Lietuvos knygnešių judėjimas? Tik todėl, kad geriausi tautos sūnūs siekė išsaugoti jos šventą teisę į gimtąją kalbą. Atimk iš tautos jos kalbą, priversk naudotis okupanto žodynu, ir užgrobtos žemės jam niekada nebereikės grąžinti. Išnyks ši tauta amžiams! Dvasinė jos mirtis bus baisesnė už fizinę.

Susidūrusi su visuotiniu pasipriešinimu, Rusijos carų okupacinė valdžia bandė Lietuvą nutautinti palaipsniui, įvesdama rusiškąjį raidyną. Buvo leidžiamos „lietuviškos“ knygos, kuriose naudota rusiškoji abėcėlė. Kiekvienas, bent kiek giliau susipažinęs su fonetika, žino, kad lietuvių ir rusų kalbų garsai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, niekaip lietuvių kalboje nepritaikysi kietosios „y“, nes mes tokio garso neturime. Knygnešiai labiausiai prisidėjo prie to, kad išsaugotume savąjį raidyną, kuris atitinka mūsų kalbos garsus.

Per ilgąjį pokarinį sovietmetį (1944–1990) taip pat būta pasiūlymų primesti lietuviams „kirilicą“, tačiau net labiausiai užkietėję okupantų rėmėjai nebeišdrįsdavo jų palaikyti. Žinojo, kad tokiu atveju net patys žiauriausi persekiojimai nebebūtų privertę lietuvių nusileisti. Teroras visada sukelia priešingą poveikį.

Tačiau tauta, ilgai išbuvusi nelaisvėje, kartais pati ima elgtis lengvabūdiškai, atgavusi laisvę. Atseit, dabar jau niekas nebepersekioja, todėl ir saugoti nieko nebereikia. Kai kurios tautos vertybės pradeda atrodyti senamadiškomis, nebereikalingomis. Atmetę okupanto brukamą rusinimą, patys ėmėme save „amerikoninti“. Kai kompiuteriu surinktame tekste randame parašyta „pashaukiau“ arba „chiulba“, galime tai vertinti kaip paišdykavimą, gal net šiek tiek pateisinamą, turint galvoje, kad daugelyje čia turimų programų nėra lietuviškų raidžių. Tačiau kai didžiuosiuose laikraščiuose pilna svetimų rašmenų arba kai užrašant vieną žodį, suplakami du visiškai skirtingi raidynai, darosi visai nebejauku.

Kad būtų pateisinamas toks darkymasis, į apyvartą neretai paleidžiamas lyg ir rimtai skambantis posakis. Pavyzdžiui, kai kas mėgsta aiškinti: „Negalima iškraipyti vietovardžių. Juos reikia rašyti originalo kalba.“ Taip sakantysis neretai ir pats žino, kad tokio reikalavimo laikytis neįmanoma. Ir pagaliau, šis reikalavimas dažniausia reiškia ne ką nors kitą, o neištartą nurodymą rašyti… angliškai. Labai gerai žinoma, kad ilgiau gyvenant kitakalbėje aplinkoje, sunku visiškai išvengti jos poveikio.

Gauname rašinius, kuriuose mirga financai, presidentas, kongresmanas ir t. t. Iš tikrųjų tų žodžių šaknis užrašyta angliškai, tik prie jų „prikabinta“ lietuviška galūnė arba priesaga. Kai spausdindami rašinį, svetimas raides šiuose žodžiuose pakeičiame lietuviškomis, menkiau lietuvių kalbą žinantys autoriai nustemba, bet sugeba suvokti, jog padarė paprasčiausią klaidą.

Tačiau ne vienas šoka priešgyniauti, vos užsiminus apie vietovardžių rašybą. Gal vieną kartą išsiaiškinkime patys sau, kodėl negalima rašyti: Chicagoje, chicagiečiai, CIevelandas, clevelandiečiai, Philadelphijoje, philadelphiečiai ir t. t. Pasistenkime suprasti, kodėl lietuviškai niekada negalima rašyti: Clintonas, Yeltzinas, taxi, expo, Yakusevas… Sakydami „lenkai“ arba „vokiečiai“, juk nepuolame tvirtinti, kad „iškraipome“ šių tautų pavadinimus. Kai kitatautis mus vadina lithuanians, juk nešaukiame, kad pravardžiuoja. Kai amerikietis rašo „Siauliai“ arba „Panevezys“, nepuolame protestuoti.

Nesutinkame tik su buvusių okupantų naudotais Kowno arba Wilno, nes gerai žinome, kodėl jie bandė primesti tokius pavadinimus. Amerikos lietuvių spaudoje sutinkame vos keletą vietovardžių, kuriuos jau nuo seno esame šiek tiek sulietuvinę. Tai: Vašingtonas, Niujorkas, Čikaga, Klyvlendas (jokiu būdu ne Klevelandas arba Klyvelandas), Filadelfija, na ir, žinoma, Kanada bei Amerika.

Tačiau niekas nesiruošia siūlyti rašyti „Deitona Byčas“ arba „Šeiker Haitsas“. Išmokti keletą vietovardžių užrašyti lietuviškai, tikrai nesunku. Na, o tiems, kurie jau taip „suamerikonėjo“, kad ir to nebesugeba, belieka pasiūlyti vartoti angliškus pavadinimus be jokių lietuviškų „priedų“: Cleveland, Chicago ir t. t. Juk nepritariame tokiems darkalams, kaip pasiparkinimas, taksai, tikietas… Nekaitomi vietovardžiai lietuvių kalboje yra nepatogūs, bet ką bepadarysi…

Kalbantis šia tema, neseniai išgirdau tokius jaunos lietuvaitės žodžius:

– Jeigu mes gyvename Amerikoje, tai gal prisiderinkime prie amerikonų tvarkos ir rašyboje? Tačiau amerikiečiai niekada raidynų nepainioja ir gerbia tuos, kurie savosios kalbos nepamiršta. Gal ir mums patiems derėtų apmąstyti poetės Janinos Degutytės žodžius: „Iš duonos kvapo ir miškų giesmės kalba gimtoji lūposna įdėta…“