Jonas Jasaitis. Kaip ugdyti pilietinę visuomenę?

Tautos akistata su nauja laisve ir su bandymais ją vėl atimti

Per praėjusius atkurtos Lietuvos dešimtmečius jos gyventojams teko nuolat vertinti jų socialinės padėties ir visos aplinkos permainas. Daugeliui teko susidurti su esminiais pokyčiais, lėmusiais jų darbinės veiklos ir pragyvenimo šaltinių kaitą. Teko keisti darbovietės ir profesijas, išgyventi bedarbystės ir nusikaltėlių siautėjimo laikotarpius, ne kartą ieškoti išeities, kaip aprūpinti namiškius būtiniausiais reikmenimis.

Tūkstančiams teko keisti ir gyvenamąją vietą. Mano atmintyje išliko milžiniškos norinčių išvykti iš Lietuvos eilės prie Vokietijos ambasados. Sąjūdžio idėjų poveikyje suformuotą keturių milijonų laisvos Lietuvos piliečių viziją labai greitai užgožė katastrofiškas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Besikeičiančios valiutų sistemos privertė suabejoti, kuris piniginis vienetas turi tikrą vertę, o kuris – tik tokios vertės iliuziją. Ant kiekvieno kampo atsidarančios valiutų keityklos, staigiai susikuriantys ir dar staigiau išnykstantys „bankai“ liudijo apie tikrovę, kurioje nėra nieko tikro ir pastovaus. Pavyzdžiui, žmogelis padėjo savo paskutines santaupas į solidžias palūkanas žadantį naują „banką“, kuriuo pasitikėti skatino prabangi jo aplinka, modernūs baldai, labai profesionaliai atrodančių darbuotojų apranga, bet po mėnesio užsukęs žadėtų palūkanų, jis ten pamatė pastatą ardančius darbininkus. Nebuvo net ko paklausti, kur dingo „bankas“.

Kasdieninėje kalboje atsirado tokios sąvokos, kaip „valiutų kursai“, „akcijos“, „investiciniai čekiai“. Gatvėse išdygdavo ir pradingdavo kioskeliai, steigėsi „kooperatyvai“ ir „uždarosios akcinės bendrovės“, bet absoliuti gyventojų dauguma nežinojo, kaip prie tokių permainų prisitaikyti. Savo investicinius čekius į kuriamą kooperatyvą atnešęs žmogus netrukus sužinodavo, kad tas kooperatyvas jau kitaip vadinasi ir turi kitus vadovus, tvirtinančius, kad apie jo įnašą nežinoma.

Atėjo laikmetis, kai specialybės, dešimtmečius žmogui teikusios statusą visuomenėje ir pragyvenimą šeimai, liko nebereikalingomis. Vilniaus vadovai kategoriškai tvirtino, kad „santechnikų reikia labiau, negu docentų“. Gražiais pasiekimais galėjęs pasididžiuoti kultūros namų meno vadovas tapo bedarbiu. Kino teatrai užsidarė, bibliotekos ir vietiniai muziejai ištuštėjo. Vairuotojo ar traktorininko kursus baigęs žmogus likdavo vieninteliu šeimos išlaikytoju. Pasklido tragiškos žinios apie menininkų savižudybes. Triaukščiame vidurinės mokyklos pastate, kuriame šurmuliuodavo pusė tūkstančio moksleivių, rugsėjo pirmąją susirinko tik vienuolika pradinukų. Keturis kartus sumažėjusios mokyklos vadovė išvyko į Vokietiją nusenusių žmonių globoti. Mokslo centre dirbusi biologė šiaip taip įsidarbino pradinėje mokykloje, bet švietimo skyriaus atstovė perspėjo, kad ji galės dirbti tik laikinai, nes neturi pradinukų mokymui skirto diplomo. O štai tik porą metų Lietuvoje padirbėjusi poliklinikos slaugytoja, įsidarbinusi Norvegijoje, netrukus nuoširdžiai pasigyrė uždirbanti tris kartus daugiau už Lietuvoje likusią gydytoją.

Valstybės esmės nesupratimas

Kas yra valdžia, mums primenama pastoviai. Reikia laikytis taisyklių, reikia mokėti mokesčius. O kas yra valstybė? Sąjūdžio metais jau buvo likę nedaug tokių, kuriems teko kurti Pirmąją (1918-1940) Respubliką, bet jie buvo vieninteliai, kurie galėjo palyginti, kaip gyveno „prie caro“ ir „prie Smetonos“. Jie matė, kaip iš esmės pasikeitė tautos gyvenimas, kaip buvo kuriami šeimos ūkiai, kaip jaunoji karta veržėsi mokytis ir ėmė augti Lietuvos miestai. Tai buvo labai sunkaus darbo ir didelių vilčių metai. O tada užgriuvo pusę šimtmečio trukęs okupacinis režimas, per kurį išaugo dvi gyventojų kartos, savos valstybės nemačiusios ir tokios sąvokos turinio net nesvarsčiusios.

Kai mano kartos žmonių klausia, kuris laikotarpis jų gyvenime buvo šviesiausias, dauguma atsakome, kad tai – Sąjūdžio metai. Atsirado galimybė atvirai kalbėtis net su nepažįstamais. Populiariausiu šūkiu tapo žodžiai „Tik nereikia mūsų gąsdinti“. Sieloje tikrai stengėmės atsikratyti baimės. Svarbiausia – mūsų buvo daug. Labai daug. Net kai dabar televizijos laidos parodo žmonių pilną Vingio parką, pirmasis įvaizdis vis tiek tebėra susijęs su Sąjūdžio mitingais. Kaip galėjo mus paveikti virš milžiniškos minios blerbiantis kariškas sraigtasparnis, nors ir su iškištais ginklų vamzdžiais? Niekaip, nes net tame sraigtasparnyje tupintiems buvo aišku, kad mitingo dalyviai nepuls į paniką.

Tada buvo Baltijos kelias su dar niekada nematytomis automobiliukų grūstimis, su iš lėktuvėlio barstomomis gėlėmis ir vienas kito nepažįstančių žmonių susikabinusiomis rankomis – vienu metu visose trijose Baltijos šalyse. Buvo Europos kelias, kai per imperijos sieną buvo praleisti keli tūkstančiai lietuvių. Net kruvinąją Sausio 13-osios naktį pasiruošusieji mus žudyti kariškiai pripažino: „Šlyškom mnogo miasa“ („Per daug mėsos“). Net jie suvokė, kad visų neišžudys. Tūkstančiai mūsų naktimis budėjo šalia Aukščiausios tarybos rūmų. Po daugiau kaip pusmečio mūsų radijo ir televizijos būstinė buvo atgauta – užpuolikai išsinešdino, palikdami apvogtas ir šlykščiai priterštas jos patalpas.

Kolaborantų kerštas

Bet nuo 1992-ųjų į valdžią sugrįžę kolaborantai ir jų augintiniai nepaliaudami daužo mūsų susitelkimą. Jie daužo mūsų viltį, kad turėsime savo valstybę. Jie absurdiškomis „reformomis“ griauna švietimo ir kultūros institucijas, drasko akademinę bendruomenę. Jie jau pasikėsino į tautinės kultūros paveldą, į šeimą, į visą krikščionišką moralę, net į žmogaus prigimtį. Tai jie ėmė platinti mitą, kad „Lietuva yra ten, kur gyvena bent vienas lietuvis“. Jie sunaikino šimtus vietinių mokyklų ir sveikatos apsaugos punktų, ištrynė iš Lietuvos žemėlapio daugybę vietovardžių. Tai jie sukišo į valdžios institucijas savo atžalas, dėdes, svainius ir pusbrolius, pristeigdami jiems viceministrų, patarėjų ir visokias kitokias pareigybes. Jie užkrėtė tautą primityviausio individualizmo ir savęs niekinimo epidemijų bacilomis.

Net televizijos žinių laidos, rodydamos absurdiškus reportažus apie tai, kaip gatvės praeiviai („liaudis“) vertina tai, kas vyksta Lietuvoje, pastoviai formuoja vaizdinį, kad tautai niekas neberūpi. Išsigimęs elgesys pristatomas kaip naujoviškumo ir tolerancijos apraiškos. Orientuojamasi į tai, kad nebėra jokių dvasinių pareigų, o švenčiausi jausmai gali būti prilyginti primityviam fiziniam pasitenkinimui. Ar ne į tokią elgseną orientuoja absurdiška „gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“, įkišta kaip privalomas kursas?

Proto ir sąžinės nepraradęs žmogus puikiai supranta, kad šeima, suteikianti prasmę gyvenimui, reikalauja ir atsakomybės, ir būtinybės vykdyti kasdienines pareigas: uždirbti pragyvenimui, išauklėti vaikus, išlaikyti susirgusius, pasirūpinti vienišais giminaičiais, kurti šeimos tradicijas, o svarbiausia – ugdyti gimtųjų namų trauką. Bet jei asmuo nekuria šeimos, tai neturi ir jai būdingų pareigų, nes šeimos nario pareigas neva perims valdžios institucijos, o bendravimą su artimu žmogumi pakeis rūpinimasis katinu, šunimi ar žiurkėnu…

Ar kas nors paskaičiavo, kiek mokyklų pastatų jau tapo senelių prieglaudomis? Vien savame rajone matau du tokius atvejus. Kodėl taip katastrofiškai daugėja žmonių, praradusių gyvenimo prasmę? Kodėl vaikystę, jaunystę ir brandą bandoma užnuodyti kvaišalais? Bet juk gerai žinome, kad kvaišalų platinimas yra pelningiausias verslas. Kam dabar dar rūpi, kad net įprastinis cigarečių rūkymas sutrumpina gyvenimą mažiausiai septyneriais metais? Jei nesuvokiama gyvenimo prasmė, tai kam turi rūpėti, kad žmogus ilgiau gyventų?

O gal dar galima atsikvošėti ir suvokti tautos kultūros ir valstybės prasmę?

Praėjusi Dainų šventės savaitė gal net kiek netikėtai sugrąžino viltį, kad dar ne viskas prarasta. Visą savaitę Vilnius vėl buvo tapęs lietuvišku. Buvo priminta, kad mūsų tauta į pasaulio kultūros lobyną įnešė nepakartojamą vertybę – Dainų švenčių tradiciją. O svarbiausia – Dainų šventės ir Valstybės dienos dalyvių šiemet vėl buvo daug. Labai daug.

Kai dainininkų kolonos kilo į kalną, kai jos kartu su pakiliai nusiteikusių žiūrovų miniomis užtvindė Vingio parką, juk tai parodė, kad tauta – dar nenužudyta, kad valstybės atkūrimo siekis – nesunaikintas. Iki rudenį numatytų Seimo rinkimų visuomenė dar gali atsikvošėti ir susitelkti. Tauta turi suvokti, kad mechaniški balsavimai už tariamus „konservatorius, liberalus ir socialdemokratus“ yra beprasmiški. Mes turime prisiminti Sąjūdžio pamokas.