Nejaugi pasaulis ir dabar neatsipeikės? Nejaugi nesuvoks, kad šiuose, itin skaudžiuose, itin tragiškuose įvykiuose nėra jokio atsitiktinumo. Nėra jokio pašalinio veiksmo, kaip rašoma, galėjusio „išprovokuoti Putiną“.
Šiai, protu nesuvokiamai tragedijai, šiam tarptautiniam nusikaltimui Kremliaus žmogėdra ruošėsi daugiau kaip du dešimtmečius – nuo pat įžengimo į Prezidento sostą (Rusijos terminais kalbant, kitaip šios pozicijos nepavadinsi). Ruošėsi labai metodiškai, ilgalaikės taikos užliuliuotam pasauliui abejingai stebint. Prisiminkime, kad nuo 1945-ųjų Europoje jau išaugo trys kartos, nemačiusios karo savo gimtojoje žemėje. O kituose žemynuose toks laikotarpis tęsėsi dar ilgiau. Juk per Antrąjį pasaulinį karą nė vienas langas dėl karo nei Jungtinėse Valstijose, nei Kanadoje ar Lotynų Amerikoje nebuvo išmuštas.
Per visus tuos dešimtmečius pasaulis matė tik „lokalius“ konfliktus. Korėja, Vietnamas, kur kovos veiksmai buvo ilgesni ir žiauresni, daugeliui europiečių atrodė vykstantys kažkur toli, nekeliantys Europos gyventojams tikro pavojaus. Iš ten grįžo karstai su užmuštų jaunų vyrų kūnais, bet tie jaunuoliai nebuvo kilę iš mūsų kraštų. Be to, tų karų židiniai – jau seniai užgesinti.
Po to vyko daugybė konfliktų Afrikoje ir vienas kitas Lotynų Amerikoje, bet vargu ar kas Europoje juos stebėjo ir skaičiavo. Juk ten „nuolat kažkas mušasi“: tutsiai su hutais, sirai su kurdais. Kažkas nepasidalina naudingųjų iškasenų telkinių, kažkas vis aiškinasi, kam priklauso valdžia Somalyje ar Eritrėjoje. „Kada ten buvo kitaip?“ – paklaustų ne vienas europietis.
Tiesa, dar buvo ir keletas rimtesnių, nemažą atgarsį sukėlusių kruvinų konfliktų ir pokario Europoje: Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Bet jie pasibaigdavo taip pat greitai, kaip ir prasidėdavo. Užgriūdavo sovietų tankai, suskilusius sutraiškydavo, į valdžią naujas marionetes sustatydavo ir vėl viskas … ramu. Kažkas dėl to trumpai patriukšmaudavo Jungtinėse Tautose, bet sovietinė imperija bent kokius rimtesnius veiksmus vetuodavo ir netrukus viskas likdavo kaip buvę. Skausmas likdavo tik žuvusiems artimų žmonių širdyse, bet pasaulis jau po poros savaičių viską nugramzdindavo į užmarštį.
Labai daug kam nelauktai atėjo sovietinės imperijos griūtis. Didelė dalis pasaulio tik tada pradėjo suvokti, kad ši imperija sukurta neteisėtai, grubiausiai iškraipius Antrojo Pasaulinio karo priežastis ir jo sukėlėjams bei kitiems abejingai stebint, pasidalinus pokarinį pasaulį, pastačius Berlyno sieną ir perbraižius ne tik Baltijos valstybių žemėlapius.
Juk tada dar buvo daugybė įtikėjusių, kad „dėdė Džo“ (Josifas Stalinas) neva niekuo neprisidėjęs prie šio karo sukėlimo, o tik buvęs svarbiausiu sąjungininku, įveikiant hitlerizmą. Todėl ir į Niurnbergo tribunolo suolą niekas tada nepasodino tų, kurie organizavo bendrus nacių ir sovietų paradus ir paskatino įvykius, lėmusius milijonų žmonių žūtis ir neįsivaizduojamus ekonominius ir kultūrinius nuostolius. To karo istorija buvo surašyta, nurodant tik vieną karo nusikaltėlių grupę.
Todėl ir didysis Baltijos kelias, o vėliau – Berlyno sienos griūtis anaiptol ne iš karto atvėrė akis. Net socialistu save vadinęs tuometinis Prancūzijos Prezidentas, lyg koks svirplys iš plyšio puolė cypti, reikalaudamas netrukdyti Gorbiui, o vėliau aiškino, neva „praleidome progą patylėti“. Įdomu, ką toks veikėjas būtų daręs, jei jo visus artimuosius būtų nukankinę Sibire? Kai net didelėms įtakingoms valstybėms ėmė vadovauti asmenys, nežinantys ką tik praūžusio karo istorijos, iki naujos nelaimės galėjo būti tik vienas žingsnis.
KGB augintinis visa tai matė, bet ir į tuometinį pasaulį jis žiūrėjo per šnipų irštvos užmaukšlintus akinius. Stebėjo ir siuto, vis tvirčiau apsispręsdamas sustabdyti žmonijos žengimą į epochą, kurioje bet kuris nesklandumas būtų sprendžiamas išsamios analizės, mokslo ir vidinės kultūros dėka, o ne karinėmis avantiūromis.
Dar prieš užlipdamas Kremliuje ant raudono kilimo Putinas jau kurpė pasaulio istorijos perrašymo ir pasaulio perdalijimo planus. Pirmasis žingsnis – atkurti stalininę imperiją, o jau tada diktuoti visam pasauliui savo viziją ir valdymo metodus.
Putino žengimą į valstybės vadovo postą stebėjau televizijos laidoje Floridoje, Sankt Peterburge, tauraus Lietuvos patrioto a. a. Antano Jonaičio namuose. Šalia V. Putino pėdinęs B. Jelcinas atrodė, lyg jau rytoj lauktų sušaudymo. Tai buvo laikas, kai pasaulis įžengė į trečiąjį tūkstantmeti – 2000-ieji, tad laiko pasiruošimui jam pakako.
Putinas pradėjo nuo savos ir pasaulio visuomenės apdorojimo. Darė tai labai metodiškai, nuosekliai, nė karto neatsitraukdamas. Pateikęs savą Antrojo pasaulinio karo versiją, ją pasauliui kaišiojo nuolat visokiuose renginiuose, tik šiek tiek keisdamas formatą. Gerai orientavosi, kad dalis pasaulio valstybių vadovų niekada nebuvo įgiję jokio gilesnio ką tik prabėgusių dešimtmečių istorijos suvokimo.
Kai mūsų tautos Atgimimo metais į Lietuvą ryžosi atvažiuoti švedų visuomenininkas, publicistas Jonas Ohmanas, jis buvo apstulbintas to, kad jo paties tautiečiai, jo bendraamžiai, gyvenantys vos už kelių šimtų kilometrų, visiškai nesusigaudo, kas vyksta Lietuvoje. Jis iškart net negalėjo suvokti, kaip tokia nedidelė tauta išdrįso sau, o ir visam pasauliui pasakyti, kaip buvo okupuota Lietuva ir kitos Baltijos valstybės. O kai jis suvokė šių įvykių esmę, ryžosi likti su mumis ir jau trečias dešimtmetis yra kartu. Jis atkuria Švedijos ir Lietuvos prieškario metų įvykius, primena abejose valstybėse primirštas šviesias asmenybes, nušviečia prieškario diplomatijos įvykius. Dabar jis labai daug laiko praleidžia kovojančioje Ukrainoje, atskleisdamas šios tautos pasipriešinimo gilumines šaknis.
Tačiau propagandinėmis akcijos ir Vakarų lyderių (jei taip juos dar galima vadinti) smegenų plovimu Putinas neapsiribojo. Apie tai jis ir jo parankiniai kalba bet kuria proga Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų institucijose, bet kuriuose forumuose, kur tik gauna tribūną. Auginasi būsimų pagalbininkų gretas iš tikrosios marksizmo esmės taip ir nesuvokusių neomarksistų, tarp kurių kartais patenka ir gana žinomi asmenys – įtakos formuotojai. Jokia kita valstybė tokiu mastu panašios kampanijos nevykdo. Kol kas net kinai gerokai atsilieka, nors ir labai stropiai mokosi.
Nuo pat savo veiklos valstybės vadovo poste V. Putinas ėmėsi ir praktinių veiksmų, nesiskaitydamas su jokiomis teisės ar moralės normomis. Pradėjęs nuo savo piliečių gyvenamųjų namų sprogdinimo, kaltę verčiant mistiniams čečėnų teroristams, griebėsi labai plataus teroro Čečėnijoje. Didžiulis ekonomikos ir kultūros centras Groznas jau sunaikintas. Putino kariauna neskaičiuoja nei sunaikintų istorijos ar kultūros paminklų, nei savų ar svetimų lavonų. Puikiai žino: „Užmuštieji – ne liudininkai“.
O tada sekė Moldovos Padniestrė, Abchazija ir Osetija (Sakartvelo valstybės teritorijos sudraskymas), po kurio laiko – Krymas, jau ne neskaitant tarptautinių nusikaltimų Sirijoje, vis aršesnio Baltarusijos įtraukimo į savo karines avantiūras. Pastarojoje turėjo jau seniai nužiūrėtą marionetę – šeštą kartą paeiliui vis apsiskelbiančią Prezidento rinkimų laimėtoju, tik šį kartą iš anksto sukišusia visus varžovus ilgiems metams į kalėjimus. Toks žmogysta Putino paliepimus vykdo besąlygiškai, nes valdžioje laikosi tik menkos grupelės neblogai apmokamų asmenų dėka.
Įsiveržimas į Ukrainą buvo seniai suplanuotas ir labai kruopščiai paruoštas. Visur buvo veržiamasi su tais pačiais „savųjų vadavimo“ arba „savųjų teritorijų“ atsiėmimo šūkiais. Iš anksto pasirūpinta atplėšti nemažą ūkinę reikšmę užpultai valstybei turinčius jos teritorijos kąsnius – Donecką ir Luganską.
Ruošdamasis plėsti agresiją, kurį laiką delsė, tikrino, kokia bus vadinamųjų „Vakarų“ lyderių reakcija, Bet buvo tik tyla ir keli nerišlūs pasamprotavimai: „Jei užpulsi Ukrainą, mes tave nubausime „sankcijomis“. Maždaug taip: „Jei pradėsi karą, mes tau truputį … pagadinsime orą.. Juk bus šiek tiek nemalonu, ar ne?“
Atsitiko tik vienas dalykas, kurio nenumatė nei Putino, nei Vakarų „strategai“ – kad ukrainiečiai ginsis. KGB augintinis įsiuto. Siunčia jau kelintą diversantų grupę – nužudyti V. Zelenskio, be tie vis grįžta karstuose. Liko vienintelė priemonė – sutrypti Ukrainą, išdaužant jos gyvenamuosius rajonus, nušluojant visą infrastruktūrą, nes Vakarai vis tiek tylės. O tada užgrobti ištuštintus platus, apskelbiant, kad jie „išvaduoti“. Nuo gyvybės… Gal vis dar laukiate Vakarų „lyderių“ atsako? Nelaukite – nebus. Nes kam „paskambintumėte į Briuselį“?
Tačiau kas bus, jei pasaulis (kaip 1989-1981) metais pagaliau praregės? Gal tada atsiras dešimtys ir net šimtai „Zelenskių“… Nes kelio atgal nebėra. Jį sudegino okupantai, kurie jau rytoj pasikėsins į mūsų namus. Antro „holodomoro“ su 10 mln. aukų nebus. Turi nebūti ir Trečiojo pasaulinio. Putinas – ne asmenybė. Tai KGB išugdytas žudikas, kuriam pasaulio pažanga – nesvarbi.
Holokaustas – tai II pasaulinio karo metu daugiau nei 6 mln. išžudytų žydų Europoje. XX amžiuje ukrainiečių tauta žymiai nukraujavo: II dešimtmečio kovose dėl tarybų valdžios įsigalėjimo, po to Holodamoro aukos (radau tokius skaičius 3 mln, arba 10 mln, arba 20 mln), po to karo aukos, bei pokario žudymai ir tremtys. Praradimai gerokai viršijo žydų Holokausto aukas, o pasaulis tylėjo, reiškia, kad pasaulis susirūpintų, reikia pasekti žydų pavyzdžiu ir skambinti visais varpais, kad apie patirtą skriaudą pasaulis nepamirštų. Įdomu, kiek Holokausto aukų faktas pagelbėjo sukuriant Izraelio valstybę? O štai Ukrainai prarasti gyventojų milijonai (galimai daugiau nei 20 mln) praradimų neužtikrino nei laisvės, nei taikos, nei valstybingumo. Jie ir vėl kovoja dėl šių labai svarbių žmogui vertybių, o naikina (juodai) vėl tos pačios valstybės atstovai, kurie vykdė Holodomorą, trėmė, šaudė ir po dartinio karo tikriausiai tikisi, žudydami visus iš eilės, tiek karius, tiek moteris bei vaikus, kad ši teritorija amžiais bus Rusija. To nebus. Stiprybės ir garbė Jums Ukrainos didvyriai.