Jonas Jasaitis. Laikmečio nepasirinksi: sustabdyti valstybės griovimą (3)

Pabaiga. Pradžia ČIA

Autorius yra “Mokslo Lietuva” redaktorius, Nacionalinio susivienijimo informacinis rėmėjas

Prezidentas dr. Gitanas Nausėda valstybės vadovu tapo ypatingai sudėtingu laiku. KBG išugdyta nusikaltėlių grupuotė ryžosi pradėti plataus masto karinę avantiūrą Europoje. Buvo pasirinktas toks momentas, kai pasaulyje išplito pandemija.

Tarptautinės institucijos, kurių paskirtis – išsaugoti taiką, neleidžiant keisti po Antrojo pasaulinio karo susiformavusių valstybių sienų, o konfliktus spręsti derybomis, jau seniai prarado bet kokią įtaką pasauliui.

Tarp didžiųjų valstybių vadovų jau seniai nėra ryškių asmenybių, jaučiančių atsakomybę už taikos išsaugojimą. Pokaryje išaugę politikai visiškai nesusigaudo, kokie pavojai visos planetos egzistavimui formuojasi šiuo laikmečiu. Tai pilkos vidutinybės, besiblaškančios antraeilės informacijos srautuose. Jos nesugebėjo sukurti bent kiek aiškesnės užsienio politikos strategijos ir yra praradusios net minimalią kultūrinę bei dorovinę orientaciją.

Šie politiniai liliputai, pasiklydę tarp globalizacijos šmėklų, nepajėgia įvertinti, kaip iš tikrųjų keičiasi tiek jų valstybių visuomenė, tiek tarptautinių jėgų pusiausvyra. Jie nepajėgia atskirti, kokios yra dabartinės verslo pretenzijos ir kokie procesai turi ilgalaikį poveikį visai žmonijai. Nuolat tuščiažodžiaujama apie planetos taršą ir klimato pokyčius, tačiau esminiai sprendimai skęsta vienadienės svarbos veiksmų pelkėse.

Žemė vis labiau užteršiama ne tik nevaldomo vartojimo pasekmėmis, bet ir žmogaus paskirties nesuvokimo purvu. Vis didesnę žemės rutulio dalį apima kariniai konfliktai, o pastangos juos nutraukti – vis mažiau efektyvios. Suvokimas, kas yra tiesa ir gėris, vis labiau murdomas į tariamo novatoriškumo, politinių, religinių ir net demografinių interesų liūną.

Gausėja ir bandymų neva moksliniais metodais žmogų prilyginti neįžiūrimam statistikos lentelių įrašui, mikrobui ar net technikos objektui, kurį tariamai galima (ir net reikia) patobulinti. Tokioje atmosferoje doros, sąžinės, atjautos, net meilės ir šeimos sąvokos vis dažniau traktuojamos, kaip neturinčios realaus turinio.

Visi šie be galo pavojingi procesai vyksta tiek globaliu, tiek atskiros valstybės – tautos namų mastu. Lietuvoje šiuo metu turime katastrofiškai išaugusį nepasitikėjimą valdžios institucijomis.

Dabartiniu Seimu, kurį išrinko apytiksliai 40 proc. rinkimų teisę turėjusių asmenų, „mechaniškai“ balsuojančių už tą pačią grupuotę („partiją“, „sąjungą“), absoliučiai nesigilinant, kokie vidiniai pokyčiai joje vyksta, arba už viešojoje erdvėje paskleistą skambų pavadinimą, pavyzdžiui, už vadinamąją „laisvės partiją“.

Pasitikėjimas tokiu Seimu, kaip jau oficialiai pripažįstama, siekia vos 26 proc. Dar niekados nėra taip buvę, kad Seimas pasikėsintų į valstybinės kalbos abėcėlę, t. y. pažeistų Konstituciją, tačiau nė vienas šiame nusikaltime dalyvavęs Seimo narys neatsistatydino. Toks Seimas turėjo būti paleistas nedelsiant, nelaukiant eilinių rinkimų.

Per praėjusius Seimo rinkimus į valdžią prasibrovė grupuotė, kurios tikslas sunaikinti Lietuvos valstybingumo pamatus. Tokių asmenų buvo ir ankstesniuose Seimuose, tačiau iki šiol jie neturėjo daugumos. Dabar ši dauguma jaučiasi drąsiai. Todėl ir nusikaltimų mastas išaugo dešimteriopai ir net įgijo tarptautinį pobūdį. Kada yra buvę, kad nusikaltėlis pradangintų per 40 mln. eurų, bet gyventų laisvėje?

Nusikaltėlių pasaulyje yra gerai žinoma tokia sąvoka, kaip „stogas“, t. y. atrama teisėsaugos struktūrose. Kada yra net keturis dešimtmečius vykstanti „nacionalinio stadiono“ statybos afera, kurią ir dabar dar ketinama tęsti, tiesa, keičiant formaliuosius vykdytojus ir vis aiškinant apie išaugusias statybų sąnaudas, bus nutraukta? Ar buvo bent kartą atsiklausta tautos, ar jai tikrai reikia šio neva sportui skirto objekto?

Prezidentas G. Nausėda netrukus prisieks antrajai kadencijai. Svarbiausias uždavinys, kurį jam pirmiausiai teks spręsti, yra tokių „statybinių aferų“ nutraukimas ir nusikaltėlių „stogų“ išardymas. Būtina išsiaiškinti, kas yra tokių „stogų“ ramsčiai ir juos nelesiant pašalinti. Tik tada galima tikėtis, kad tauta atgaus viltį atkurti teisingumą, kad nusikaltimų tyrimui nebus jokio „senaties“ termino.

Tarp tokių žingsnių turi būti ir pastarųjų dešimtmečių „reformų“ įvertinimas. Realią įtaką turi atgauti Valstybės kontrolė. Turi būti pagaliau apsispręsta, ar Lietuvai tikrai reikia vadinamojo „Konstitucinio Teismo“. Visi Konstitucijos teiginiai turi būti išdėstyti taip, kad jokių papildomų komentarų nereikėtų. Ir jei per tuos dešimtmečius, kai Konstitucija galioja, yra išryškėję būtini pokyčiai, juos reikia nebedelsiant išnagrinėti ir gauti visuotinį tautos pritarimą.

Metiniame pranešime Prezidentas ypač akcentavo darnią regionų plėtrą. Lietuvoje nėra vietovių, kurias galima laikyti neperspektyviomis, tačiau per pastaruosius dešimtmečius susiformavo labai ryškūs regionų socialinės ir ekonominės raidos sutrikimai. Kiekvienas regionas turi savitus gamtos, žmonių ir infrastruktūros išteklius.

Netolygią regionų raidą lėmė subjektyvus šių išteklių vertinimas. Todėl šiandien turime milžiniškus skirtumus, kiek skirtinguose regionuose žmogus gali uždirbti, kokias turi sveikatos apsaugos, švietimo, socialinio aprūpinimo, susisiekimo ir kitų paslaugų gavimo galimybes.

Ar tikrai reikėjo uždaryti vietines pradines mokyklas, vietines ambulatorijas ir kitas kasdieninius gyventojų poreikius tenkinančias įstaigas? Ar tikrai reikėjo, kad ištuštėtų ir iš Lietuvos žemėlapio dingtų šimtai kaimų ir kad atsirastų vietovės, kuriose neįmanoma rasti apmokamo darbo, kad būtų sunaikinti jų istorijos ir kultūros ištekliai, o kas ketvirtas lietuvis paliktų Lietuvą?

Prezidentas metiniame pranešime daug dėmesio skyrė savivaldai. Savivaldos institucijos geriausiai žino ne tik gyventojų poreikius, bet ir jų ekonomines perspektyvas, tačiau dabartinė savivaldos sistema yra griozdiška, nesiremianti vietos bendruomenėmis. Iš tikrųjų nuo pat nepriklausomybės atkūrimo jokia savivaldos reforma nebuvo įvykdyta. Mes tebegyvename beveik toje pačioje administracinėje struktūroje, kuri egzistavo sovietmečiu. Laikas pagaliau pripažinti, kad „rajonų vykdomuosius komitetus“ pervardinus „savivaldybėmis“ tikroji savivalda neatsirado.

Atkūrus nepriklausomybę, Sąjūdis sudarė administracinio valstybės teritorijos reformos grupę, kuriai vadovauti ėmėsi prof. Stasys Vaitekūnas, netrukus tapęs kuriamo Klaipėdos universiteto rektoriumi. Joje aktyviai dalyvavo ir neseniai įkurtos Lietuvos mokslininkų sąjungos nariai.

Kruopščiai išnagrinėjome Pirmosios Respublikos (1918-1940) savivaldos sistemos patirtį, susipažinome su Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Beniliukso valstybių savivaldos sistemomis, konsultavomės su šių valstybių specialistais ir parengėme Antrosios Respublikos savivaldos reformos apmatus.

Savarankiška naujausius pokyčius atspindinti teritorinių vienetų (valsčių ir apskričių) sistema užtikrino ir naujas visos valstybės saugumo garantijas. Tačiau grįžus į valdžią A. Brazausko grupuotei, mūsų darbas buvo nutrauktas, o paruošti teisės aktų projektai ilgiems dešimtmečiams sukišti į stalčius, jų net nepateikus Seimui.

Naujoji valdžia paskubomis sudarė naują „reformos“ grupę, kuri jokio savivaldos modelio nekūrė, o sovietinius „rajonus“ pavadino „savivaldybėmis“. Dar po kurio laiko atsirado dešimt apskričių, bet greitai ir jų administracijos buvo likviduotos.

Prie nuoseklaus savivaldos atkūrimo galima grįžti ir dabar. Pirmasis žingsnis – seniūnijų statuso demokratizavimas. Seniūnijos turi tapti realia vietos gyventojų savivaldos grandimi. Seniūnas turi būti gyventojų renkamas atstovas, o ne savivaldybės direktoriaus skiriamas ir nuo jo visiškai priklausomas „pareigūnas“. Seniūnų rinkimai atvertų gyventojams galimybę patiems ruošti seniūnijos teritorijos strategiją, išryškinti tiek gyventojų socialinius poreikius, tiek jų ekonomines perspektyvas. Iš tikrųjų tai būtų kelias į tikrus rinkimus, nes vietos gyventojai vieni kitus gerai pažįsta ir seniūnu rinktų asmenį, kuriuo jie pasitiki. Nepateisinęs gyventojų pasitikėjimo seniūnas gali būti atšaukiamas, nepasibaigus jo kadencijos laikui.

Kelias į gyventojų pasitikėjimą valstybe atsivertų ir kituose rinkimuose. Jau seniai laikas Seimo rinkimuose atsisakyti balsavimo pagal vadinamuosius „partinius sąrašus“. Kiekvienas Seimo narys privalo turėti apylinkę, kurioje jis yra renkamas tiesiogiai, ir privalo pastoviai atsiskaityti rinkėjams. Taip išrinktas Seimo narys taptų tikru gyventojų atstovu valdžioje. Pareiga atsiskaityti rinkėjams ne tik padidintų Seimo nario atsakomybę, bet ir suteiktų gyventojams galimybę operatyviai gauti informaciją apie valdžios darbą. Dabartinė Lietuvos gyventojų karta ilgai buvo pratinama prie nuostatos, kad jokie rinkimai esamos situacijos nepakeis.

Šiuo metu leidimus gyventi Lietuvoje turi beveik 230 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, tarp jų Baltarusijos – 63 tūkst. leidimų, Rusijos –16 tūkst., Uzbekistano – 10 tūkst., Kirgizijos – 7 tūkst., Tadžikistano – 6 tūkst., Azerbaidžano – 4 tūkst., Kazachstano – 3,5 tūkst.

Vyriausios rinkimų komisijos duomenimis, iš viso savo rinkiminę valią pareiškė 49,61 proc. rinkėjų. Prieš penkerius metus per antrąjį prezidento rinkimų turą aktyvumas siekė 53,43 proc. Aktyviausia sekmadienį vykusiuose rinkimuose buvo Palangos miesto savivaldybė, kurioje balsavo 67,21 proc. rinkėjų. Pasyviausia – Visagino savivaldybė. Ten savo balsą atidavė tik kiek daugiau nei ketvirtadalis – 26,75 proc. – balsavimo teisę turinčių gyventojų.

Linas Karpavičius:

Kitaip sakant kol šunys loja, karavanas eina tolyn ir eis. Eis ir toliau visa lgbt dienotvarkė, migrantų antplūdis, žaliasis kursas, o su juo ir ūkininkų nuvarymas nuo žemės, smulkiųjų verslų bankrotai bei valstybės suvereniteto mažinimo kursas.

Manau, kad po tam tikro laiko viskas stosis į savo vietas. Taip atsitinka, kai persisotini viskuo, ką tau bruka. Kai nebestebina nuogumas, kurį siūlo per visus kanalus, pradedi vertinti kitus dalykus – elegantišką suknelę, žvilgsnį, momento svarbą, sąmojį, natūralumą, paprastumą.

Dar viena pasaulio parodija – didžiojo sporto „šventė“ olimpiada, „fiesta“, kurioje ant šlovės aukuro vieni žmonės sudeda sveikatą, o kiti – energiją, eis į šiukšlių dėžę. Ir vieni, ir kiti, užuot užsiėmę kažkuo tikrai naudingu, švaisto gyvybinius syvus tuščiam reikalui. Statistika, rekordai, kvalifikacijos ir krūvos įvairiaspalvių tablečių. Platforma, kurioje chemijos koncernai išranda preparatus ir konkuruoja, tam, kad priverstų žmogaus organizmą pasiekti ribines galimybes ir taip save žaloti dėl išgalvotos šlovės ir ant kaklo pakabinamo blyno, kuris dar iš inercijos vadinamas tauriųjų metalų vardais.

Aš už sportą, kuris gerina žmogaus fizinę savijautą ir sveikatą, bet prieš tą, kuris išnaudoja juos kaip bandomąsias peles ir priverčia patirti didžiules perkrovas.