Jonas Jasaitis. Nauji rinkimai dabar nieko neišspręstų

Naujasis Seimas, net nepradėjęs savo kadencijos, susidūrė su dar nematyto masto pasipriešinimu. Remiantis tuo, kad rinkimų metu buvo užfiksuota nemažai pažeidimų, kai kurios visuomeninės grupės reikalauja juos atšaukti ir rengti naujus rinkimus. Tačiau didžiausioji protestuojančių dalis išreiškia nepasitenkinimą asmenimis, šių rinkimų dėka tapusiais Seimo nariais.

Ypač protestuojama prieš pat rinkimus sukurptos „Nemuno aušros“ atstovų įtraukimą į valdančiąją daugumą. Bet tai yra ne kas kita, kaip rinkėjų valios neigimas, panašus į futbolo sirgalių reakciją į juos netenkinantį rungtynių rezultatą. Dabar visiškai nesvarbu, kas lėmė rinkėjų simpatijas arba antipatijas „Nemuno aušros“ atstovams: juk patys juos išrinkome.

Kad ir kaip daliai rinkėjų tai nepatiktų, bet valdančių siekis turėti kuo tvirtesnę valdančiąją koaliciją Seime yra visiškai suprantamas, nes nuo to priklausys Seimo veikla per visą kadenciją. Visos šnekos apie šią koaliciją sudarančių programinių nuostatų skirtumus yra niekinės, nes absoliuti dauguma išrinktųjų jokių programinių nuostatų neturi: jie balsuos taip, kaip laukia valdančiųjų jau seniai užvaldyta viešoji erdvė.

Dabar išrinktajame Seime nėra jokio skirtumo tarp skirtingais vardais pasidabinusių grupuočių, tačiau skiriasi jų interesai – siekis įgyti kuo didesnę įtaką ir valdyti kuo didesnius finansinius srautus. Vyksta tik susistumdymai dėl įtakos.

Ryškiausias pavyzdys – karštligiškos prof. Igno Vėgelės paieškos, kaip tapti įtakinga Seimo figūra. S. Skvernelio demaršai savo esme niekuo nesiskiria nuo R. Žemaitaičio: ir vienam, ir kitam norisi turėti kuo daugiau ministrų, tačiau „Nemuno aušros“ lyderis vis dar neišmoksta valdyti palaido liežuvio: kas gal ir buvo naudinga priešrinkiminėse batalijose, gali stipriai pakenkti, kovojant dėl strateginių postų Seime.

Apie ką liudija tokia audringa dalies rinkėjų reakcija?

Pirmiausia, apie tai, kad dalis rinkėjų atsibudo (deja, jau rinkimams praėjus) ir pradėjo vardinti savo nuoskaudas bei lūkesčius: iki niekaip nebepateisinamo masto išaugusią gyventojų turtinę nelygybę, visam valstybės egzistavimui vis didesnę grėsmę keliančią migraciją, valdininkų apatiją piliečių poreikiams, regionų atskirtį, korupciją ir teisėsaugos institucijų neveiklumą bei gausybę paprasčiausios netvarkos ir apsileidimo apraiškų.

Kur bepažiūrėtum, atrodo, kad ten nėra šeimininko, t. y. jokio atsakingo asmens. Tokio apsileidimo fone valdantieji ryžosi net tokio masto aferai, kaip tarptautinio „Teltonikos“ projekto žlugdymas ir išplatinant nuostatą, kad Lietuvoje neverta investuoti.

Netvarka, lyg purvo srautas plinta ir buitiniame lygmenyje: kažkas daugiabučiame name pamiršo užgesinti nuorūką ar išjungti kraunamą prietaisą, o kažkas pamiršo uždaryti agresyvų šunį.

Tačiau dauguma išvardintų negerovių yra vietinio lygmens: pavyzdžiui, prastai dirba miestelio seniūnija (nepastebint, kad neveikia jokia savivaldos grandis), kažkuri įmonė jau seniai teršia aplinką (nors tokių teršiančių yra dešimtys).

Užklausus apie platesnes bėdas, žmogelis ima aiškintis, kad „nesidomi politika“: štai aną girtuoklėlį sudrauskite, o kad kitame kaime siautėja panašūs asmenys, nesvarbu, „nes man jie nekliudo“.

Matantiems tik savo kiemą, jokie rinkimai nepadės. Šiuo metu jokių naujų rinkimų nereikia, nes „liaudis“ vis dar nežino, nei už ką balsuoti, nei ko reikalauti iš išrinktųjų.

Paklauskime tiesiai: ar rinkėjai suvokia, kokią valstybę jie norėtų matyti, kokios permainos šių dienų Lietuvos valstybei yra pačios svarbiausios?

Dar daugiau: ar rinkėjai jau gali objektyviai įvertinti Lietuvos pasiekimus per praėjusius daugiau kaip 33 metus, o kur yra pačios didžiausios dabartinės mūsų valstybės problemos ir kaip jas spręsti? Jeigu dabar įvyktų pakartotiniai rinkimai, „liaudis“ vėl būtų nepatenkinta jų rezultatais, nežiūrint, kokie jie būtų. Kaip sakoma, visiems neįtiksi…

Rinkėjų supratimas, kaip spręsti dabartines ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo turinio ir pedagogų rengimo bei valstybės saugumo problemas vis dar yra labai paviršutiniškas.

Pavyzdžiui, vietovės, kurioje bus kuriamas karinis sausumos jėgų poligonas, gyventojai diskutuoja ne apie poligono funkcijas, o apie tai, kiek bus mokama už šiam reikalui paimtą žemę, arba net apie tai, kaip pasikeis grybavimo sąlygos, ar neatsiras daugiau triukšmo ar atmosferos taršos.

Atviru tonu postringaujama, kad šiame rajone įrengus poligoną, galima susilaukti priešiškos valstybės dėmesio, o kadangi iki šiol čia jokių karinės paskirties objektų nebuvo, jautėmės saugūs…

Akivaizdu, kad dauguma besipiktinančių ką tik praėjusių rinkimų rezultatais, arba visai neatėjo prie balsadėžių, arba nesusimąstė, už ką balsuoja. Kiek potencialių rinkėjų rimtai pasidomėjo ta politine jėga, už kurią „kaip visada“ balsuoja? Gal laikas tai padaryti nors dabar?

Tas srautas balsavusių už „socialdemokratus“ ar „liberalus“, galėtų išsamiai susipažinti ne tik su jų rinkiminiais šūkiais ar siūlomų kandidatų nuotraukomis, bet ir su programų turiniu. Paaiškėtų, ką partija, už kurią balsavote, deklaruoja ir ką daro, atėjusi į valdžią.

Pasidomėję kitų politinių jėgų programomis, labai nustebtumėte, kokios jos panašios, kaip kartojami tie patys teiginiai, bet nėra konkretaus veiksmų plano. Kuri partija prieš rinkimus kreipėsi į savo potencialius rinkėjus, trumpame, labai aiškia kalba parašytame tekste išdėstydama savo būsimus veiksmus, jei laimėtų rinkimuose? O kai tokio teksto nėra, tai kaip galima palyginti, ką ji žadėjo ir ką vykdo?

Politologinėje literatūroje apibrėžta, kada ir kaip ėmė formuotis politinės partijos, kodėl jos skirstomos į kairiąsias, dešiniąsias ir centristines, kaip keitėsi partijų santykis su ideologija, kaip atsirado vadinamosios „asmeninės“ partijos, būdingos žemesnės politinės kultūros valstybėms.

Klasikinės partijos orientuojasi į tam tikrą visuomenės sluoksnį ir atstovauja jo interesus. Šis sluoksnis ir yra konkrečios partijos elektoratas – rinkėjai, balsuojantieji už šios partijos iškeltus kandidatus į valstybės parlamentą.

Dabartiniu metu išryškėjusi partijų nuostata atstovauti praktiškai „visų rinkėjų“ interesus, sujaukė jų programas. Bene ryškiausias pavyzdys – vadinamųjų liberaliųjų partijų vaidmens pokyčiai. Bazinėje partijų klasifikacijoje liberalai priskiriami kairiosioms partijoms, tuo tarpu Lietuvoje jie pretenduoja atstovauti dešiniuosius. Iš tikrųjų beveik visos Lietuvoje veikiančias partijas tenka priskirti „asmeninių partijų“ kategorijai: partija atpažįstama pagal ją subūrusio arba dabar jai vadovaujančio lyderio asmenybę.

Tai ne kas kita, kaip pagal atitinkamą lyderį atpažįstami sambūriai. Todėl Lietuvos politinių partijų sąraše turime ir tokių junginių, kurių pavadinimas neturi nieko bendro su partijos nuostatomis. Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – nei jie „valstiečiai“, nei „žalieji“, o ir jų lyderis pasirinko sėdėti ant stebėtojų suoliuko.

Rinkėjų nepasitenkinimą padidino kelios atviros melagystės. Tvirtai pažadėjusi formuoti Vyriausybę ir jai vadovauti, stiprų rinkėjų palaikymą gavusios socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė savo rinkėjus įžūliai apgavo.

Premjeru paskirto asmens kandidatūra su rinkėjais nebuvo aptarta. Keturi į Seimą išrinkti asmenys pranešė, kad jo veikloje nedalyvaus, nes sėdės europarlamene. Todėl Seime dirbti prisiekė 137 parlamentarai. Keturi ateinantys vėliau nebuvo išrinkti, o kai kurie išrinktieji jau bėgioja aiškindamiesi, kuri partija jiems pasiūlys solidesnį postą, nekreipdami dėmesio į juos iškėlusios partijos interesus.

Tačiau tai, kad dalis Lietuvos rinkėjų bent dabar „pabudo“, yra vilčių teikiantis reiškinys. Rinkėjų įtaka pirmiausia turi būti išreikšta, formuojant Vyriausybę. Išrinktasis Seimas pagaliau turi atpainioti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios veiklos funkcijas: Seimo narys, sutikęs tapti ministru, t. y. Vyriausybės nariu, turėtų iškart atsisakyti parlamentaro mandato.

Nors dabartinė praktika tokį funkcijų sutapimą toleravo, tačiau šios žalingos praktikos būtina atsisakyti. Jau dabar aiškėja, kad ieškoti aukščiausios kvalifikacijos specialistų, labiausiai tinkamų ministrų pareigoms užimti, tik tarp Seimo narių, yra neracionalu. Kandidatais į ministrus pirmiausia turi būti ne asmenys, dalyvaujantieji politinių partijų veikloje, o specialistai, geriausiai žinantys ministerijos kuruojamą sritį, turintys aukščiausią profesinę kvalifikaciją ir autoritetą profesinėje bendruomenėje.

Ministro tariamas žodis turi rasti tvirtą atgarsį profesinėje bendrijoje. O kokį autoritetą gali turėti asmenys, neturintieji jokios asmeninės patirties atitinkamoje srityje, kuriuos matėme bandančius vadovauti švietimui, sveikatos apsaugai ar valstybės kultūros procesams?

Pabudę rinkėjai jau per kelis artimiausius mėnesius turi išdėstyti valdžiai, kokios konkrečios programos turi būti parengtos ir nedelsiant vykdomos, kaip turi būti kuriamas visuomenės ir valdžios dialogas. O jei tokio dialogo nebus, teks ruoštis ir naujiems rinkimams.