Ar gintume savo valstybę?
Atkurdami nepriklausomybę, mes tikrai ją pamilome. Niekas neteiktų pačios didžiausios – savo gyvybės aukos, jos nemylėdamas. Niekas nestovėtų šaltyje per naktis, siekdamas atgrasinti besikėsinantį užpuoliką, niekas savo kūnais neapjuostų vyriausybinių pastatų, Spaudos rūmų… Bet ar šiandien taip darytume, tikram pavojui valstybės egzistavimui vėl iškilus?
Vis dar turiu vilties, kad esant tokiai situacijai, pasielgtume taip pat, kaip ir 1991-jų metų sausyje, nes net didžiausios aferos, įvykdytos dirbusių tuose pastatuose, nepaskatintų mūsų palikti Lietuvos užpuoliko valiai. Vis dar esu įsitikinęs, kad suprastume, jog gindami Seimo rūmus, giname ne „raskevičius“ ir „čmilytes“. Gindami Vyriausybės rūmus, ne „šimonytes“, o Lietuvą giname. Tikiu, kad net pačių nemaloniausių juose sėdinčių žmogystų šešėlis mirtino pavojaus akivaizdoje neužgožtų tautos siekio ginti savo valstybę. Nežiūrint, kad ir kaip nepatenkinti jaučiamės dėl to, kas joje dabar vyksta, nes Tėvynė yra daugybę kartų svarbesnė už bet kurį menkystą, šiuo metu kiurksantį valdžioje ir kalbantį valstybės vardu.
Pasaulio valkatoms valstybės nereikia, bet juk tokiais dar netapome
Tikrąją pamatinių vertybių ir tradicijų reikšmę gana dažnai suprantame pavėluotai. Gerus žmones dažniausiai įvertiname tik tada, kai jų nebėra šalia. Žiūrėkite, kiek dabar priviso cypaujančių: – Aš – pasaulio pilietis (Va, ten biznį darau, ten mėgstu ilsėtis, ten mergos – meiliausios…).
Nesiginčykime su jais. Gana dažnai tai tėra tik poza ar dabartinis įsivaizdavimas. Ypač, kai gyveni šia diena, kai neslegia nei sveikatos, nei buities problemos. Ne vienas toks veikėjas nutyla, kai jo paties aplinka pasikeičia. O pagerbti kol kas mokame nebent mirusius.
Per tuos daugiau kaip aštuonetą metų, praleistą kitoje Atlanto pusėje, ant Erio (angl..-Erie) ežero kranto, nors ir pastoviai susitinkant su lietuvių bendruomene, vis dėlto ryšiai su gimtinėje likusiais artimaisiais tapo kelis kartus svarbesniais. Atrodo, lauki pasikalbėjimų, net trumpų tarsi nieko naujo nepranešančių laiškų. Artėjant Naujiesiems metams, žvilgčioji į laikrodį, lygindamas laiko juostų skirtumą ir laukdamas, kada tavo artimieji juos sutiks…
Su didžiausiu susijaudinimu žiūri iš gimtinės atsiųstą vaizdajuostę apie neseniai įvykusias net ir tolimų giminaičių vestuves. Po kelis kartus ieškai jose giminių ir draugų įsimintų bruožų. Rodos viskas ten vyko kukliai, be pompastikos ir prabangos, bet vaizduotėje jau matai save tarp jų.
Praeina koks pusmetis, ir vėl pasižiūri… O kaip skaudžiai sukrečia žinios apie artimųjų netektį, nes jų daugiau nebepamatysi. Atsisveikinimo žodžio nepasakei, užuojautos neišreiškei. Ir nebeišreikši…
Gal todėl, praėjus vos keleriems metams po išvykimo vis labiau pasiilgsti natūralios, net ir tarmiškos šnekos. Mes, lietuviai, savo automobilius visuotinai žymėdavome Vyčio ženkleliais. Važiuoji kur nors plačia Bostono ar Detroito gatve ir staiga išgirsti trumpą pyptelėjimą. Pasisuki – o kitame automobilyje, taip pat pažymėtame Vyčiu, tau moja nepažįstamas, bet tarsi ir panašių veido bruožų turintis žmogus. Gal dar susitiksi su juo kur nors degalinėje, pakelės parduotuvėje ar motelyje, trumpai pasišnekėsi. O gal ir nebepasimatysi, nes jis jau nuvažiavo savais keliais. Bet juk beveik pasisveikinai. Tautietis…
Ir kitur gali būti gerai, bet …
O ir vėliau, jau grįžus iš užsitęsusios „komandiruotės“, kuri galėjo trukti vos tris mėnesius (bandomąjį laikotarpį), bet užsitęsė, ir vėl atsidūrus Europoje, gimtinės trauką pajunti net trumpalaikėse Erasmus išvykose. Nesvarbu, ar būtum nuostabiose Azorų salose, ar istorijos tūkstantmečius rodančioje Graikijoje, ar viduramžių dvasią išsaugojusiame Vokietijos miestelyje ar gana moderniame Slovakijos universitetiniame mieste, ar net Danijos autostradoje, vedančioje iš oro uosto į daugiaaukščio didmiesčio centrą, Tėvynės vaizdiniai niekur neapleidžia. Vienur kažko pasimokai ir mielai perkeltum į Lietuvą, o kitur ir pasididžiuoji („pas mus geriau“). Gražesni miškai, lygesni, ne taip baisiai akmenuoti laukai…
Ar tikrai pažįsti savo kraštą?
Vieną gražų šių metų spalio pradžios sekmadienį su artimaisiais išsiruošėme į seniai planuotą kelionę link Nemuno vingių. Tarp miškų ir vaizdingų lygumų vingiuojančiais keliais pasiekus Jurbarką, pasukome Kauno kryptimi. Nieko neįprasto… Ne kartą matytos pilys, kiek atnaujintos ir jose įrengtos kuklios, tarsi mėgėjiškos parodėlės, turinčios nukelti į viduramžius, bet nenukeliančios. Kavinukė lyg ir su lietuviškais patiekalais, bet to lietuviškumo likę tik blankūs šešėliai.
Prie Raudonės pilies – gausybė automobilių. „Betrūksta“ tik beveik visur jau įprasto sendaikčių turgelio. Nelabai suprantu, kodėl juos taip vadina, nes ten gali rasti ir visai modernų, net madingą drabužį. O jei sendaikčiai, tai daugiausia unikalūs, kruopščiai restauruoti ir visai nepigiai kainuojantys. Pagal prekių gausą šios turgavietės – pakelės „univermagai“.
Pilyje mokyklos jau nebėra. Sako, net čia nebėra mokinių. Bet mano, prieš daugelį metų čia pradėjusio dirbti mokytojo atmintyje iškyla erdvi pilies salė antrajame aukšte, kurios viduryje mūsų abiturientai tada pastatė nemažą naujametinę eglę ir patys sumeistravo įdomų, besisukantį jos apšvietimą. Salė – pilnutėlė, joje ne tik mokinių tėvai, bet ir tie, kurie savo atžalas jau seniai į mokslus išleido. Sveikiname vieni kitus, dalijamės šypsenomis. Netoliese švyti mokyklos bendrabučio langai…
Negaliu patikėti, kad čia nebėra mokinių. Vyksta pilies aplinkos tvarkymo darbai, bet jie man kažkodėl labiau panašūs ne į tvarkymą, bet į istorinės atminties darkymą. Privažiavimas prie centrinio įėjimo visai ne taip atrodė. Tokių kampuotų klombų ir takų prie pilių nebūna. Bet juk dabar nauji laikai – nors ir nežmoniškai, užtat kitoniškai. Tai kam saugoti tai, ko jau nebeprireiks. Grafai su keturiais žirgais neatvažiuos, o BMW ir mersedesams reikia kitokio išplanavimo erdvių. Paėjėti bent kiek ilgesnį atstumą – nebemadinga. Bet palaukime ir pamatysime, kuo šio unikalaus panemunės objekto aplinka taps.
Ir Klangiai – Lietuvos dalelė
Nuo Raudonės sukame link Veliuonos. Už jos – rodyklė į Klangius. Petro Cvirkos tėviškės sodyba tebestovi lygių laukų viduryje. Čia niekas nepasikeitė, tik duryse spyna kabo. Trobelės langai neužleisti užuolaidomis, todėl kambarių vidus – gerai matomas. Apie jokias politines aplinkybes čia nesinori nė pagalvoti. Jos – gerai žinomos, o praeities objektų laužymo ir daužymo stilius – ne man.
Kambarėlių vaizdas primena ne konkretų, gal ir labai susipainiojusį žmogelį, bet to laikmečio buitį: kuklūs namų darbo baldeliai, drobiniai lovų užtiesalai. Tokioje aplinkoje augo mūsų seneliai ir tėvai. Tik jau ne kartą esu pagalvojęs, kodėl taip trumpai tam Cvirkai buvo skirta gyventi pokaryje. Gal kažkas, vairavęs jo veiklą, išsigando, kad žmogelis gali ir praregėti, atsipeikėti, todėl ir pasistengė juo kuo greičiau atsikratyti? Pokario laikų pasakojimuose dažnai skambėdavo mintis: „Tas, kuris išdavė savus, progai pasitaikius išduos ir naujuosius užsakovus. Tuo metu jau visu smarkumu vyko Lietuvos „sodybų tuštėjimo metas“.
Gyvasis Juškų muziejus
Ir štai – Vilkija. Kukli standartinė rodyklė kviečiai į Antano ir Jono Juškų muziejų, apie kurį pilna atsiliepimų ne tik istorijai skirtuose šaltiniuose, kuriuos nedaug kas dabar varto, bet socialiniuose tinkluose. Kažkas jau užsigeidė šios vietos, nuo kurios atsiskleidžia nepakartojama Nemuno vingio panorama, todėl muziejaus gali ir nebelikti. Bet pirmiausia iš jo reikia iškraustyti jo dabartinius kūrėjus ir puoselėtojus.
Kiekvienas, kuris sugeba susikaupti, šiame muziejuje patirs tokį įspūdį, kokio nesukels net dešimt šiuolaikiškų panašios paskirties muziejų. Kažkada buvusios klebonijos pastate įkurtas ir jau kelis dešimtmečius veikiantis centras yra nepakartojamas tautos kultūros paveldo puoselėtojas. Paveldas čia – gyvas, Vidos Sniečkienės įkūnytas nuostabiuose šiaudiniuose soduose, kuriais jau susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių tautų kūrybos gerbėjai.
Kitame kambaryje ant stalo guli pedagogo, dainų rinkėjo dr. Antano Mockaus monografija apie garsiuosius Juškas. Ant kito stalo – jo parengti Juškų dainų rinkiniai, už kurių išleidimą šis mokslininkas buvo išvarytas iš instituto. Man teko laimė su juo dirbti ne vienerius metus jau kitame – Mokyklų (vėliau – Pedagogikos) mokslinio tyrimo institute, kuriame tuo metu prieglobstį ir galimybę dirbti gavo ir iš Pedagoginio instituto išvarytas prof. Jonas Laužikas, tuo metu dar tik būsimoji profesorė Meilė Lukšienė, iš tremties grįžęs fizikas dr. Zigmas Ramanauskas ir muzikos pedagogas dr. Zenonas Marcinkevičius…
Muziejaus sodelyje, šalia šimtametės liepos sutikome ir muziejaus šeimininką – paveldosaugininką, skulptorių Arūną Sniečkų. Kūrybinio įkvėpimo paženklintu veidu švytintis žmogus labai paprastais žodžiais paaiškino, kaip kilo mintis iš tos ąžuolo kamieno dalies išdrožti Eglę – Žalčių karalienę. Prie būsimosios skulptūros pridėjęs jau gatavą detalę, parodė, kaip Eglė prie krūtinės glaus nukankintą Žilviną.
Juškų muziejus – nepakartojamas, priskiriamas vis labiau nykstančiai jų grupei – gyviesiems muziejams. Tokiems, kurie turi lietuviškos sodybos kvapą, kuriuose jauti tikrą meilę ne tik paveldui, bet ir visai valstybei – Lietuvai.
(Bus tęsinys)
